Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Toldama nuo rūmų komplekso ir triukšmingų turistų, vaizdavausi panyranti į vandenį, kaip rašoma knygoje, turintį visų gydomųjų, puikiai sveikatą stiprinančių mineralų. Gal išsimaudžius mano oda pasidarys beveik peršviečiama, švelni it šilkas ir glotni kaip gražuolės Jang?

Perėjau ilgą tiltą gluosnių pavėsyje ir nužingsniavau toliau. Dabar vingiuojantį, rodos, niekada nesibaigsiantį taką beveik paslėpė vešli lapija, o aplink nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Įkvėpiau gaivaus oro ir pasijutau laiminga pagaliau likusi viena.

Ėjau toliau, kol pagaliau radau nuo pašalinių akių vešlios lapijos ir aukštų uolų saugomą duburį. Sūkurinės vonios dydžio, pilnas garuojančio, iš uolos plyšių trykštančio ir gurguliuojančio vandens, duburys atrodė tarsi rojaus kampelis žemėje. Apsižvalgiau ir įsitikinusi, kad tikrai esu viena, numečiau kuprinę ant žemės, nusispyriau sportbačius, nusivilkau marškinėlius, nusimoviau džinsus ir, likusi tik su bikiniu, nėriau į duburį.

Giliai atsidusau; vanduo buvo šiltas, gydantis, o jo aromatas svaigino. Romantiškos aplinkos įkvėpta mėginau pamėgdžioti gundomas sugulovės Jang pozas: ištiesiau koją, pakėliau rankas, ėmiau sukti liemenį, išriečiau nugarą įsivaizduodama, kad jausmus žadinančioje, nuostabioje vonioje maudausi su gražiu ir mane mylinčiu imperatoriumi! Paskui švelniu balsu ėmiau garsiai cituoti „Amžinosios širdgėlos giesmę“:

Šimtas kerų pražydo kartu su jos šypsena,

Kuri užtemdė visas šešių rūmų gražuoles.

Sulaukusi malonės maudytis imperatoriaus duburyje,

Padedama tarnaičių, trapi ir nekalta,

Tą akimirką ji tapo imperatoriaus mylimąja…

Besigėrint savo pasirodymu, staiga mane išgąsdino vyriškas balsas, šūksnis angliškai:

– Oi, atsiprašau!

Atsisukau ir nustebau pamačiusi Aleksą Lusą.

– Aleksai! – surikau iki kaklo panirdama į šiltą vandenį.

Medžių šešėliuose buvo matyti sustingusio, lieso jo kūno kontūrai. Jis atrodė toks priblokštas, kad įsivaizdavau, kaip jo kaštoniniai plaukai, spinduliuodami jaunatvišką energiją, styro į visas puses.

Paskui, tarsi pabudęs iš transo, jis burbtelėjo: „Atleisk“, ir dingo man iš akių.

Kuo kruopščiau nusipurčiau vandenį, apsirengiau, apsiaviau batus, persimečiau per petį kuprinę ir palikusi nusisavintą sūkurinę vonią nuėjau.

Aleksas stovėjo už kelių metrų, prie uolos, prisimerkęs nuo karštos saulės spindulių. Paskui prisidengė ranka akis.

– Aš tavęs laukiau.

Staiga pajutusi karštį pasakiau:

– Pasitraukime iš saulės atokaitos.

– Ketinu aplankyti Stelų mišką. Gal nori kartu? – pasiūlė jis.

Linktelėjau nejučia sulaužydama vienatvės įžadą.

4 Klasikinis Konfucijaus kūrinys, kuriame patariama, kaip pagarbiai elgtis su vyresniaisiais (tėvu, vyresniuoju broliu ar valdovu).

4

Stelų muziejus ir verkianti Guanin

Nesitikėjau, kad Aleksui įsiprašius į draugiją viskas taip pasikeis. Mat dabar, užuot Stelų muziejuje daugiau sužinojusi apie kinų įrašus, kaip anksčiau ketinau, supratau labiau besidominti dailiu dvidešimt vienų metų jaunuoliu, o ne puikia akmeninių stelų kolekcija.

Mudviem su Aleksu vaikštant po muziejų mano širdis daužėsi kaip pašėlusi, tik, žinoma, ne dėl dviejų tūkstančių metų senumo akmens plokščių ir jose iškaltų eilėraščių, sakralinių tekstų, imperatoriaus ediktų ir klasikinių kinų literatūros kūrinių, o veikiau dėl žavaus, energija trykštančio palydovo šalia.

Norėdama parodyti, kad rimtai domiuosi eksponatais, ir dar dėl to, kad teta aiškiai nurodė perskaityti įrašą konkrečioje steloje, parodžiau Aleksui didelę, salėje iš karto į akis krintančią akmens plokštę – Konfucijaus Vaikų pagarbos stelą.

Žvelgiau į didžiulį juodo granito luitą, pastatytą ant aukšto postamento, kuriame buvo iškalti mitiniai gyvūnai ir egzotiški augalai, ir staiga pasijutau laiminga.

Visada mėgau didelius daiktus. Didelius dubenis ryžių ir ryžių nuoviro, didelius mėsos gabalus, plačias žuvų išklotines didžiulėmis galvomis ir apvaliomis tarsi stiklo rutuliukai akimis. Man visada patiko turėti didelę sofą, ant kurios galiu sėdėti, arba platų krėslą aukštu atlošu, kuriame galiu sukryžiuoti kojas ir medituoti. Mėgau dirbti prie plataus rašomojo stalo, ant kurio šalia kompiuterio galėjau tarsi plytas susikrauti stirtas knygų, išsidėlioti rašomo romano medžiagą ir savo raštinės reikmenis: tušinukus ir pieštukus, laikomus priešpiečių dėžutės dydžio futliare, dėžės formos drožtukus, didelį segiklį rašalo permerktiems dokumentams įrišti ir net trintukus, kuriuos tikriausiai pamesiu nespėjusi sutrinti.

Be to, žavėjausi kinų dailyraščiu, – greipfruto dydžio hieroglifais, – herojiška Penktąja ir didinga Devintąja Bethoveno simfonija, Mikelandželo freskomis Siksto koplyčios lubose, – kad aprėptum visą kūrinį, turėdavai sukioti galvą į visas keturias sėkmę žadančias puses…

Tada Aleksas ėmė balsu skaityti garsųjį kinišką tekstą ir išvaikė mintis, į kurias buvau nugrimzdusi. Jis skaitė stropiai, bet smagiai. Prisimerkusi leidau jo raminamo balso bangoms tarsi virš vandens plazdenantiems laumžirgiams ristis per savo ausų būgnelius.

Nepadaryk gėdos tave pagimdžiusiems.

Anksti kelkis ir vėlai gulkis – tarnauk savo tėvams.

Tinkamai elkis ir būk taupus,

Kad pamaitintum tuos, kurie davė tau gyvybę…

Kai Aleksas nutilo, gailėdamasi, kad jo deklamavimas, kaip ir visa kita pasaulyje, neišvengiamai turi baigtis, atsargiai paklausiau:

– Tau patinka?

– Taip, labai. Norėčiau atidžiau perskaityti šį kūrinį. – Klausiamai žvelgdamas į mane pridūrė: – O tu?

– Man nelabai patinka Konfucijaus moralai. – Patylėjau ir, atidžiai nužvelgusi švytintį Alekso veidą, tariau: – Suprantama, gerbiu savo tėvus, nors jie ir mirę.

– Užjaučiu.

– Nieko tokio, Aleksai. Bet kodėl tu taip domiesi Vaikų pagarbos stela?

– Nes noriu, kad tėvai manimi didžiuotųsi, – nuraudęs paaiškino jis.

Tačiau tai nebuvo atsakymas į mano klausimą.

– Nori pasakyti, kad jie nesididžiuoja?

Aleksas ir vėl neatsakė į mano klausimą tiesiai.

– Jie išsiskyrę ir abu sukūrę savo šeimas, todėl matomės nedažnai. Bet kartais mama, tėtis ir aš susitinkame.

– Puiku.

– Manau, jie išsiskyrė dėl manęs.

– Kaip suprasti?

– Dabar būtų per daug sudėtinga paaiškinti. Geriau leisk pakviesti tave arbatos.

Pažvelgiau tiesiai į pilkšvai žalias jaunuolio akis ir tariau:

– Aleksai, jei vaišinsi kiekvieną atsitiktinę pažįstamą, greitai liksi be skatiko kišenėje.

Jo veide pražydo šypsena – miela ir naivi kaip vaiko.

– Dėl to nesijaudink. Išgerkime arbatos.

Užsispyriau, kad užuot ėję į arbatinę, – nesvarbu, prabangią ar paprastą, – pasiieškotume vietos kur nors netoliese ir atsisėdę pasišnekėtume.

Išėję iš muziejaus truputį pasivaikščiojome ir netrukus nuošaliai didelio medžio pavėsyje radome suolelį.

Atsisėdome. Aleksas pažvelgė man į akis ir tyliai tarė:

– Lile, aš įvaikintas.

Šie žodžiai mane nustebino.

– Šit kaip…

Nežinojau, ką pasakyti.

– Nieko tokio. – Aleksas palietė savo ranka manąją ir ėmė pasakoti: – Mano tėvai kelerius metus gyveno susituokę, bet mama vis negalėjo pastoti. Tada jie nusprendė įsivaikinti. Tėčio draugas ginekologas užsiminė jam apie mane, tobulą kūdikį, kurio motina laukdamasi neturėjo jokių sveikatos problemų – nei sirgo, nei vartojo kokius nors vaistus. Ji buvo kinė, kilusi iš Taivano, ir studijavo aktorystę.