Mingmei Yip - Šilko kelio daina

– Būk gera, leisk man… vykti kartu, kad galėčiau viskuo rūpintis.

Teko labai susiimti, kad nenusikvatočiau. Padavėja, kuri dabar stovėjo salės kampe, pervėrė mane dar vienu neapykantos kupinu žvilgsniu, tarsi sakydama: „Dabar jaunas įsiaudrinęs amerikietis nori suartėti su sena nuostabia kine.“

– Lile, su manimi tau bus saugiau. Aš jau daug metų mokausi žiogiškos kung fu atmainos.

Mintis apie šį jauną amerikietį, stojantį į kovą su nepriekaištingai kovos menus įvaldžiusiais kinų chuliganais, mane pralinksmino. Padėjau valgomąsias lazdeles ant stalo.

– Ačiū, Aleksai, bet… Atleisk, geriau keliausiu viena.

– Bet man dėl tavęs neramu.

– Kodėl?! – Šį kartą vos neišliejau arbatos.

– Neramu, kad viena trauksi Šilko keliu. – Jis vos pastebimai kryptelėjo galvą į kelis vyrus, godžiai kemšančius maistą prie gretimo stalelio. – Matai tuos vyrus? Galiu lažintis, kad jie galėtų apgauti, apiplėšti ir net nužudyti. Ir tokių kaip jie yra visur.

– Klausyk, Aleksai, vertinu tavo rūpestį ir ankstesnę pagalbą. Bet aš tavęs beveik nepažįstu ir labai ačiū, bet kaip nors susitvarkysiu ir viena. Tad, manau, pirmieji bendri mūsų pietūs bus ir paskutiniai.

Taip tarusi, kilstelėjau ranką ir daviau padavėjai ženklą, kad atneštų sąskaitą.

Grįžusi į viešbutį vis negalėjau pamiršti to keisto vaikino. Kas jis ir ko nori? Paskui pagalvojau apie savo tetą. Ko nori ji?

Blausioje viešbučio kambario šviesoje išsitraukiau gabalėlį molio, kurį nuskėliau nuo terakotinio kario, ir atidžiai apžiūrėjau. Kodėl šis gabalėlis kam nors gali būti svarbus? Net jei ta skulptūra iš tiesų klastotė? Žinodama, kad atsakymo nesulauksiu, kol nebaigsiu kelionės, suvyniojau molio gabalėlį į nosinę, įdėjau į voką, o ant voko užrašiau „Sianas“ ir šiandienos datą. Staiga peršokusi per tiek laiko juostų, vis dar prastai jaučiausi ir norėjau griūti į lovą, bet sutelkiau jėgas ir dienoraštyje aprašiau visus šiandienos įvykius, įskaitant susitikimą su Aleksu Lusu. Paskui perverčiau tetos nurodymus ir suplanavau rytdienos ekskursiją: turiu aplankyti Stelų muziejų, pamatyti garsųjį Beiliną , arba Stelų mišką, – lauką, pilną akmens plokščių, kuriose įrėžti gerai žinomi kinų išminties žodžiai.

Mindė Medison, mano teta, lankėsi Stelų miške ir ypač susidomėjo Vaikų pagarbos stela – senoviniu tekstu, kuriuo per ilgą Kinijos istoriją daug kas žavėjosi. Kinai sako: „Inšui sijuan“ – „Gerdamas vandenį prisimink, iš kur jis.“ Mes, vaikai, turėtume būti dėkingi savo tėvams, globojusiems mus, maitinusiems, mylėjusiems, leidusiems į mokslus ir apskritai suteikusiems gyvybę.

Kodėl teta nori, kad perskaityčiau būtent šios stelos įrašus?

Kitą rytą, tebesijausdama nesmagiai dėl to, kas nutiko vakar, – dėl „nelaimingo atsitikimo“ su kariu ir susitikimo su Aleksu Lusu, – nusprendžiau pirmiausia atsipūsti aplankydama garsiąsias imperatoriaus maudykles – Huačingo duburį. Apsirengiau sportinius marškinėlius, mėlynus džinsus, apsiaviau sportbačius, restorano kavinukėje išmaukiau dubenį ryžių nuoviro, o tada paprašiau priimamojo darbuotojo iškviesti man taksi.

Nors tarša rietė nosį, lauke dangus buvo giedras ir žydras: tarsi jį pagražindamos, plaukė vos kelios tai pasirodančios, tai vėl pradingstančios debesų draiskanos. Per ilgą kelionę, kol išvažiavome iš miesto, beveik nebuvo į ką žiūrėti, nebent į dviračius, rikšas, rankinius vežimėlius ir išmetamosiomis dujomis be perstojo dūmijančius sunkvežimius, kurių buvo pilna visur. Važiuojant pro kelis senus mūrinius namus čerpių stogais ir pro rūdijančią krano gervę, stirksančią prie neaukšto, nebaigto statyti pastato griaučių, pakelėje šmėstelėjo kelios vienišos tuopos.

Pagaliau taksi sustojo. Atvykau prie Li kalno, kuriame trykšta garsūs šiltieji Huačingo šaltiniai. Jaučiausi dulkina ir suprakaitavusi, tad troškau išsimaudyti, – nesvarbu, privačioje ar bendroje maudyklėje.

Sumokėjusi kelis renminbius įėjau į rekonstruotą, į rūmus panašų kompleksą. Netrukus, žingsniuodama šalia tvenkinių, kuriuose plūduriavo lotosai, o tarp žolių tingiai uodegomis į šalis siūbavo karpiai, aprimau. Išsiėmiau fotoaparatą ir pastebėjau vidury ežero dunksančią statulą. Perskaičiusi informacinę lentelę sužinojau, jog tai – Jang Guifei Devynių Drakonų ežere. Prieš tūkstantį metų daugybę vakarų šviečiant mėnesienai ši garsiausia iš visų valdovo sugulovių Huačingo duburyje maudėsi kartu su imperatoriumi Tangu Siuandzongu. Nors statula neatrodė labai meniškai iškalta, jos istorija buvo jaudinanti.

Iš trijų tūkstančių dailių, koketiškų, vidiniuose rūmuose gyvenusių sugulovių imperatorius Siuandzongas mylėjo tik vieną – sugulovę Jang. Sklido gandai, kad jos grožis buvo toks pribloškiantis, jog net mėnulis susigėsdavo ir įžeisdavo gėles. Vėlesniais amžiais Jang buvo daugybės poetų ir dailininkų mūza.

Bet kuo labiau imperatorius žavėjosi Jang, tuo mažiau rūpinosi valstybės reikalais, ir įtakingas generolas An Lušanas pradėjo sukilimą.

Persekiojamas An Lušano, imperatorius Siuandzongas su savo rūmų apsauga, imperijos kariauna ir perrengta sugulove Jang paspruko į pietus. Netrukus, sužinoję, kad tarp jų yra Jang, kariai atsisakė toliau žygiuoti ir pareikalavo ją nužudyti. Jų nuomone, Jang grožis ir besaikė imperatoriaus meilė sužlugdė imperiją. Po ilgų ir karštų ginčų su kariuomene imperatorius skaudančia širdimi suprato turįs paklusti. Taigi šviečiant mėnesienai – tai pačiai, kuri buvo jųdviejų bemiegių aistros naktų liudininkė, – jis įsakė Budos rūmuose pakarti vienintelę moterį, kurią mylėjo.

Likimo ironija, bet galingiausias Kinijos vyras, užuot gynęs mylimą moterį, bejėgis stebėjo egzekuciją, kurią jam primetė kariai, nusipelnę didžiausio jo pasitikėjimo. Ar po Jang mirties imperatorius drįso pažvelgti į save veidrodyje, ar plaunantis rankas jos nedrebėdavo? Ar vėliau, kai mylėdavosi su kitomis sugulovėmis ir girdėdavo jas šaukiančias iš malonumo, tie šauksmai neprimindavo jam dūstančios sugulovės Jang riksmo?

Šią legendą įamžino poetas Bai Dziui savo kūrinyje „Čanghen Ge“ („Amžinosios širdgėlos giesmė“). Mokydamasi vidurinėje mokykloje Honkonge privalėjau išmokti ją mintinai, bet tik dabar, po dešimties metų, ši sudėtingus jausmus atskleidžianti istorija palietė man širdį.

– Ak, kaip gražu ir tragiška, – atsidusau. Gailėjausi nesanti tokia graži kaip Jang, kuri sužavėjo net imperatorių, bet tikrai nepavydėjau jai siaubingo likimo!

Paskui nugirdau šalia manęs stovintį kiną sakant: „Gana apvalios ir gražios krūtys.“

Norėjau jam pasakyti, kad, mano nuomone, krūtys atrodo kaip implantai, bet tik nuleidau akis ir skubiai nuėjau šalin nuo to pasmerkto grožio.

Žingsniavau toliau raminama vešlios augalijos: gluosnių svyruoklių, besigrožinčių siūbuojančiais savo atvaizdais ežero paviršiuje, aukštų, šakų kupolus tarsi rankas ginantis išskleidusių kiparisų ir gausybės mažesnių augalų, besistiebiančių nuo žemės arba dailiai augančių vazonuose. Ši žaluma net šiek tiek užgožė kitus įspūdžius: paviljono architektūrą, moterį su rausvu skėčiu, besisupančią ant lenkto tilto, akmenį ir jame iškaltus hieroglifus.

Bet dabar ieškojau ramios vietelės, kad išsimaudyčiau garsiajame šaltinio vandenyje. Turistams buvo skirtos keturios karštosios šaltinio versmės, bet manęs ten netraukė. Norėjau pasilepinti privačia vonia ir maudytis viena. Tikėjausi pamatyti „1750–2500 metrų gylio geologinius sprūdžius ir plyšius, iš kurių kunkuliuodamas trykšta keturiasdešimt trijų laipsnių karščio vanduo“, kaip kad buvo rašoma kelionių vadove.