Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Vadinasi, jis pusiau kinas… Ir man pasidarė smalsu, kas Alekso tėvas?

Pamatęs, kad įsispoksojau į jį, Aleksas nusijuokė; dabar jo akys atrodė tokio pat atspalvio kaip tolumoje dunksančios šventyklos stogas.

– O tikrasis tavo tėvas… Ar ką nors apie jį žinai?

Aleksas vėl atsigręžė į mane.

– Tik tiek, kad jis amerikietis.

Taigi Aleksas buvo mišraus kraujo ir, rodos, paveldėjęs geriausius abiejų rasių bruožus.

Jis kalbėjo toliau:

– Net įsivaikinę mane tėvai tebemėgino susilaukti vaikų. O nesusilaukę ėmė pyktis ir galų gale išsiskyrė. Keista, bet jie abu turi vaikų gyvendami su kitais partneriais.

Šis pasakojimas buvo įdomesnis už mano rašomą romaną, kuriame pasakojau vienos šeimos istoriją. Bet sutramdžiusi šypseną paklausiau:

– Kas nutiko paskui?

– Po skyrybų gyvenau tai su mama, tai su tėvu, jų naujais sutuoktiniais ir dviem įbroliais.

– Ar gerai su jais sutari?

– Žinau savo vietą jų šeimose, – tyliai atsakė Aleksas.

Uždėjau ranką jam ant peties, bet, pajutusi jo kūno šilumą, tuoj pat patraukiau.

Jis vėl atrodė laimingas. Ar dėl šio prisilietimo, kad ir labai trumpo?

– Ar dabar tėvai gražiai su tavimi elgiasi?

Aleksas nuleido galvą, susimąstė. Giedro, tolumoje plytinčio dangaus fone jo profilis buvo išrėžtas nelyginant haiku – paprastas, ryškus ir dailus.

– Ir taip, ir ne. Manau, aš jiems vis dar rūpiu, bet, rodos, juodu labiau myli savo tikruosius vaikus, nors ir stengiasi to neparodyti.

– Ar žinai, kur tikroji tavo motina?

– Ne. Tik žinau, kad atidavusi mane įvaikinti ji grįžo į Taivaną.

Nežinojau, ką daugiau pasakyti, tad patylėjau.

Staiga Alekso veidas nušvito.

– Greitai mano tėvai kelioms savaitėms atvažiuos čia, į Kiniją, manęs aplankyti.

Vargšas vaikas, jis atrodė toks laimingas, kad galės kelias savaites praleisti su tėvais, nors jų net nesieja kraujo giminystės ryšiai.

Dar šiek tiek patylėjusi paklausiau:

– Aleksai, ką tu veiki Kinijoje?

– Lankau žymias vietas, o svarbiausia, tobulinu kinų kalbos įgūdžius.

Paskui, kelias akimirkas patylėjęs, jis vėl paklausė:

– Ar galime… keliauti drauge?

– Ne, negalime.

– Bet kodėl ne, jei keliauji viena?

Iš tiesų, kodėl ne? Mano teta Mindė Medison neuždraudė man keliaujant susirasti draugų. Mintis apie Alekso draugiją mane labai viliojo, bet aš jo beveik nepažinojau. O jei jis sužinos apie manęs laukiantį palikimą?

Nors ir minkštėjančia širdimi, ryžtingai jam pasakiau:

– Klausyk, Aleksai, rodos, esi protingas jaunuolis. Ir labai malonus. Bet aš vyresnė už tave. Tu dar vaikas, vaikiška ir tavo svajonė. Tau reikia susirasti panašaus amžiaus draugę.

– Aš ne vaikas, o tu – ne sena.

– Man dvidešimt devyneri, o tau dvidešimt vieni. Dėl Dievo meilės, Aleksai, nenoriu rūpintis jaunesniuoju broliuku, man savų rūpesčių per akis. – Suprantama, apie tikrąją priežastį – manęs laukiančius pinigus – užsiminti negalėjau. Stipriai sučiaupiau lūpas.

– Tai visai nesvarbu. Tu man patinki ir noriu keliauti drauge.

Šūktelėjau:

– Jėzau, Aleksai! Nebūk juokingas ir liaukis elgęsis kaip vaikas!

– O tu liaukis vadinusi mane vaiku! – atkirto jis.

Iš muziejaus einanti jaunų kinų pora atsisuko ir mudu nudėbė.

Įsiviešpatavo ilga nejauki tyla.

Paskui prabilau vėl:

– Aleksai, mes, galima sakyti, visiškai nepažįstami.

– Tu keliautoja, nuotykių ieškotoja. Aš taip pat, tad manau, mudu puikiai vienas kitam tinkame.

Suirzusi žvilgtelėjau į jį.

– Bet tu nė nenutuoki, kodėl leidausi į kelionę ir ką veikiu, kai nekeliauju.

– Tai kodėl nepapasakoji?

Tas vaikinukas buvo tikrai užsispyręs. Ir įkyrus.

– Aleksai, man tikrai nereikia draugijos. Prašom tai suprasti.

Jis niūriai į mane dėbtelėjo, o jo veidas tarsi suakmenėjo.

– Kalbi rimtai?

– Taip!

– Tikrai?

Linktelėjau.

– Gerai, tada lik sveika.

Jis staiga atsistojo ir nuėjo.

Žengęs kelis žingsnius atsisuko ir įbedė į mane piktą ir liūdną žvilgsnį, aiškiai laukdamas mano ženklo grįžti. Bet aš, pavertusi širdį tūkstantmete akmenine stela, kurią ką tik matėme muziejuje, pamojau atsisveikindama.

Man buvo nepaprastai liūdna, be to, jaučiausi labai prasikaltusi. Dabar jau gailėjausi atsikračiusi Alekso Luso kaip kokio seno kalendoriaus ar sunešiotų sportbačių. Rodos, tas vaikinas nuoširdžiai dėl manęs nerimavo ir troško mano draugijos. Argi nebūtų smagu turėti jauną bendrakeleivį, jei ne dėl jaunystės ir grožio, kurie teiktų peno mano tuštybei, tai bent jau dėl malonaus, kažkur fone girdimo triukšmo, kuris užpildytų mano jaučiamą tuštumą? Tačiau perspėjau save: malonus dykumos meilės nuotykis turi būti nukeltas į pačią Šilko kelio valgiaraščio pabaigą arba apskritai iš jo išbrauktas. Dabar ant stalo man derėjo dėti vien finansine prasme maistingus užkandžius: Dunhuangą, Sindziangą, Dangaus kalnus, Turpaną ir galų gale – Takla Makano dykumą, per kurią daug kas keliavo, bet nedaug kas grįžo.

Ankstų kitos dienos rytą nulipau į kukliai įrengtą viešbučio valgomąją salę, sušveičiau garuojančią saldžią bandelę, suvalgiau labai karštos ryžių sriubos ir vėl grįžau į kambarį. Negaišdama susikroviau mantą, išsiregistravau, šokau į taksi ir įlipau į lėktuvą, skrendantį į Dziajuguaną. Pagalvojau, kad būtų gerai aplankyti garsųjį tarpeklį su legendomis apipinta Didžiosios kinų sienos tvirtove ir apžiūrėti spalvotas plytas iš tūkstančio metų senumo kapo, bet nekantravau kuo greičiau nuvykti į Dunhuangą. Todėl vos išlipusi iš lėktuvo sėdau į traukinį ir per penkias valandas pasiekiau Didžiosios gerovės šalį, o tada autobusu patraukiau toliau į Mogao.

Nors Dunhuangas nebuvo vienas iš man nurodytų kelionės tikslų, vis dėlto nusprendžiau prieš imdamasi bauginamų užduočių Dangaus kalnuose palepinti savo akis malonia permaina ir pamatyti puikiuosius Mogao budistų lobius.

Buvau skaičiusi, kad nuo ketvirto amžiaus piligrimai, mokslo vyrai ir ypač budistų vienuoliai, traukdami šiuo Šilko kelio ruožu, nuspręsdavo čia pasilikti, medituoti ir versti sutras. Vis dėlto pirmasis urvas buvo išraustas tik 366 mūsų eros metais ir tai padarė budistų vienuolis, regėjęs viziją: tūkstančius šokčiojančių auksinių švieselių ir tūkstantį Budų. Todėl Mogao urvai dar vadinami Tūkstančio Budų urvais.

Vėliau, Tangų dinastijos laikais vykstant religiniams persekiojimams, budistų vienuoliai atvykdavo čia pasislėpti ir paslėpti lobių savo rankomis iškastuose urvuose. Jie per dykumą mulų traukiamais vežimais pergabeno šimtus tūkstančių brangenybių ir užsidėję ant pečių užnešė stačiomis uolomis.

Urvuose įrengus šventyklas, didžioji dalis pusantro tūkstančio metų senumo rankraščių, skulptūrų ir freskų dar ilgai per stebuklą liko nepaliestos, lyg vienuolių dvasios iki šios dienos būtų klaidžiojusios tamsiais koridoriais, norėdamos mums papasakoti apie savo kančias ir pergales.

Žinoma, šiandien visi tie vienuoliai seniai jau tapę mumijomis, – bent jau perkeltine prasme, – o budistų slėptuvė – turistų traukos centru.

Drauge su kitais turistais išlipusi iš didelio autobuso ir jausdama į veidą pučiantį karštą vėją, patraukiau tiesiai į Mogao turizmo informacijos centrą. Priėjusi prie kasos, liesutės pardavėjos nuostabai ir džiaugsmui, užsisakiau asmeninę trijų valandų ekskursiją.

Atidžiai mane nužvelgdama ji šūktelėjo: