Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Vyresniojo prižiūrėtojo veidas nušvito paika šypsena.

– Puiki mintis!

Smarkiai besidaužančia širdimi net išsižiojau iš nuostabos, kai jaunasis amerikietis priėjo prie muziejaus prižiūrėtojų, uždėjo rankas jiems ant pečių, tyliai kažką pasakė ir nusivedė į šalį. Prižiūrėtojai, atrodo, nebuvo linkę nuolaidžiauti. Paskui, jiems visiems trims nusisukus nugara į mus, pamačiau amerikietį kažką brukant abiem prižiūrėtojams į kelnių kišenes.

Sutvarkiusi reikalą, trijulė grįžo pas mane. Vyresnis prižiūrėtojas mostelėjęs nuvarė šalin keturis lankytojus, netyčia tapusius šio įvykio liudininkais. Jiems nuėjus abu prižiūrėtojai maloniai man nusišypsojo.

Vyresnis prižiūrėtojas tarė:

– Panele, kaip gaila, kad pargriuvote. Ar dabar geriau jaučiatės?

Linktelėjau.

– Kitą kartą būkite atsargesnė.

Jis pamerkė akį savo kolegai. Ir jie abu lyg niekur nieko nuėjo.

Nespėjau jaunajam amerikiečiui padėkoti, o jis jau susirūpinęs žvelgė į mane.

– Ar jums nieko nenutiko? Neužsigavote?

– Ne. Labai ačiū už pagalbą. – Ir vėl atkreipiau dėmesį į pilkšvai žalias vaikino akis, beveik tokios pat spalvos kaip jo kelnės.

– Tikrai gerai jaučiatės?

– Tikrai, – atsakiau truputį garsiau, nei dera, purtydama dulkes nuo megztinio, nuo džinsų ir galvodama: „Maldauju, palik mane ramybėje!“ Paskui, pasijutusi kalta dėl savo šiurkštumo, kaip įmanydama meiliau nusišypsojau. – Ką pasakėte prižiūrėtojams?

Jis nenuleido nuo manęs akių, bet nieko neatsakė.

– Tiek to. Šiaip ar taip, dėkoju, kad padėjote išsisukti. Labai ačiū.

– Nėra už ką. – Jis droviai šyptelėjo ir žavingai nuraudo. Tada ištiesė ranką. – Aš Aleksas, Aleksas Lusas.

– O aš – Lilė Lin. Malonu susipažinti.

Jo plaštaka buvo drėgna ir vėsi. Ar šis vaikinukas dėl ko nors nerimauja? Bet juk pargriuvau aš, ne jis.

– Ar galiu vadinti jus Lile?

– Žinoma.

Jis dar labiau nuraudo.

– Lile… Ar galiu… ar galiu… pakviesti tave pietų?

Įsistebeilijau į jį. Keistas kvietimas. Ar tas jaunuolis nori, kad atsidėkodama už pagalbą pavaišinčiau jį pietumis? Jis toks jaunas, daug pinigų tikriausiai neturi, o ir tuos turimus veikiausiai jau bus beveik išleidęs.

– Kalbi rimtai? – paklausiau žvelgdama jam į akis.

Jis linktelėjo ir tvirtai ištarė:

– Taip.

Nuoširdus ir maldaujantis Alekso žvilgsnis truputį suminkštino man širdį, – ką jau kalbėti apie tai, kad tas vaikinukas iš tiesų buvo labai gražus ir patrauklus.

– Gerai, bet mokėsiu aš.

– O ne, leisk man tave pavaišinti, – ryžtingai pareiškė jis.

Užsispyręs amerikietis berniukas.

– Na, gerai, – sutikau, tada mudu patraukėme prie išėjimo ir šį kartą jaučiau man nugarą varstančius ne tik abiejų prižiūrėtojų, bet ir tūkstančio karių žvilgsnius.

Nenorėdama, kad atrodytų, jog naudojuosi gera proga, pasiūliau nueiti į restoranėlį šalia viešbučio, kuriame buvau apsistojusi. Užimti buvo tik trys ar keturi staleliai. Palubėje stirksojo elektros lemputės be jokių gaubtų, o nukarusios nuo jų kabojo gelsvos juostos, išmargintos mažytėmis juodomis dėmelėmis. Supratusi, kad juodos dėmelės – ne avangardinė kaligrafija, o prilipusios musės, pasijutau nesmagiai. Ar amerikietis nepasibjaurės šiuo vaizdu? Šnairomis žvilgtelėjau į Aleksą ir nustebau išvydusi jo veide šypseną. Mudviem einant prie stalelio tolimame salės kampe restorano svečiai atsisukę atidžiai mus nužvelgė. Numojusi ranka į priešišką vyro su švarple dėbtelėjimą ir į pavydų jaunos, pernelyg ryškiai apsirengusios moters žvilgsnį, atsisėdau. Ant sienos buvo prismaigstyta rožinių, hieroglifais išmargintų bambukinių juostų.

Parodžiau jas jaunuoliui.

– Tai valgiaraštis.

– Žinau, – atsakė jis.

– Iš kur gali žinoti?

– Baigiau kinų kalbos ir kultūros studijas Kolumbijos universitete. – Rodydamas pirštu į skirtingas juostas, jis su nedideliu akcentu perskaitė: – „Gruzdintas kartusis melionas, kepta antiena su ryžiais, jautienos maltinis su sojų varške.“ Visus tris jau esu ragavęs. Skanu.

Nepatikliai dėbtelėjau į Aleksą.

– Oho, labai įspūdinga.

Kaip tik tą akimirką priimti mūsų užsakymo atpėdino apkūni, maždaug keturiasdešimtmetė padavėja. Aleksas Lusas kiniškai paprašė jautienos maltinio su sojų varške, o aš – vištienos su sojų padažu.

Plačiai jos sėdynei nukrypavus, naujojo pažįstamo paklausiau:

– Aleksai, ar galėčiau kai ko atvirai paklausti?

– Aišku. – Rodydamas geras manieras, jis pirmiausia įpylė arbatos man, o paskui sau.

– Gerai. Kodėl pakvietei mane pietų? – Jam nespėjus atsakyti, pridūriau: – Jei esi vienišas ir ieškai draugijos, aš nesu tau tinkamas žmogus. Beje, kiek tau metų ir kur tavo tėvai?

Jis nusijuokė.

– Ak, Lile, aš – ne vaikas, man dvidešimt vieni. Be to, tėvai man daug ką leidžia. Jie išsiskyrė, kai buvau šešerių. Aš pratęs daug ką daryti vienas.

– Atsiprašau.

Jis pervėrė mane išraiškingu žvilgsniu.

– Hm… Lile, ar ir aš galėčiau sužinoti, kodėl keliauji viena?

– Atleisk, tau neturėtų tai rūpėti.

– Atsiprašau. Nenorėjau kišti nosies ne į savo reikalus.

Pasijutau kalta ir paplekšnojau jam per ranką.

– Nieko baisaus. Atleisk, jei atsakiau per šiurkščiai.

Padavėja atnešė vaikinukui jautienos maltinį ir garsiai trinktelėjo lėkštę ant stalo. Paskui nudėbė mane tokiu žvilgsniu, tarsi būtų norėjusi pasakyti: „Sena rujojanti kinė su jaunu amerikiečiu gražuoliuku“, ir vėl nukrypavo savo plačia sėdyne.

Pamačiusi, kad Aleksas nepuola prie valgio, paklausiau:

– Kodėl nepradedi?

– Tavo patiekalo dar neatnešė.

Taigi jis laukė manęs. Puikios manieros leido spėti, kad jis kilęs iš geros šeimos.

– Valgyk, juk atšals.

– Palauksiu, – atsakė jis.

Tikrai užsispyręs berniukas.

Netrukus padavėja atnešė ir mano patiekalą. Kai ji nuėjo, pastebėjau, kad Aleksas net palaukė, kol pradėsiu aš, ir tik tada ėmė valgyti pats. Man tai padarė nemenką įspūdį. Juolab kad buvo labai jaunas, o mudu sėdėjome pigiame restorane Kinijoje, o ne gurmanų pamėgtoje vietoje kur nors Manhatane. Jis valgė su pasimėgavimu ir tai man patiko. Mėgstu žmones, vertinančius ir branginančius maistą, – nesvarbu, ar paprastą, ar gurmanišką. Mudu valgėme ir kalbėjomės tarškindami lazdelėmis, čepsėdami, gurkšnodami arbatą. Jis atrodė laimingas. O mano galva buvo užimta tokia daugybe reikalų, kad nejaučiau nieko.

Vos man ėmus mąstyti, kaip greičiau atsikratyti Alekso, jis tarė:

– Lile…

– Ką? – Aš čiulpiau sultingą kaulą.

– Koks tavo kelionės maršrutas?

– Šiandien – kariai, rytoj – Huačingo duburys, paskui – Dunhuangas, Urumčis, Dangaus kalnai, Takla Makano dykuma, Turpanas ir panašiai.

– Nieko sau! Aš irgi ketinu traukti kaip tik ten! – Aleksas atrodė susijaudinęs, o paskui paprašė: – Gal galėtume keliauti drauge?

Vos neprarijau viso vištos kaulo. Kad nusiraminčiau, godžiai gurkštelėjau arbatos.

– Oi… – Nuo tokio karšto gėrimo net užspringau.

– Ar viskas gerai? – Jo akyse ir balse vėl pajutau rūpestį.

Linktelėjau, kad man nieko nenutiko.

Ko jau ko, o draugijos šioje kelionėje tikrai netroškau, juo labiau leistis į ją su vaiku, kuriuo tikriausiai turėčiau rūpintis. Buvau dvidešimt devynerių ir visai nenorėjau apgaubti ko nors motiniška globa.

Bet Alekso pareiškimas mane nustebino.