Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Tėvams mirus išmečiau beveik visus jų daiktus, nors daug turto jie ir neturėjo. Bet pasilikau visas nuotraukas, nors jų irgi nebuvo daug, – mat mano tėvas, ne vieną žmoną turėjęs verslininkas, namo grįždavo retai, o mama, beveik visą gyvenimą dirbusi bažnyčioje, niekada neišeidavo pasižmonėti. Be to, išsaugojau tėvų laiškus, vaikišką, kaligrafišką savo tėvo ren (jis mus nuolat tikino, kad vieną dieną nupieš jį tikrai didelį), vestuvines mamos dovanas – šilkinę skarą, nefrito auskarus, siuvinėtas kiniškas suknias – ir kelis kitus mažmožius. Suvynioti į šilkinę mamos skarą, tie keli daiktai lydėjo mane trylikos tūkstančių kilometrų kelionėje iš Honkongo į Niujorką – miestą, kurį dabar vadinau namais.

Išgirdusi žavingą „din-din!“, nulėkiau atidaryti durų ir paimti iš pasiuntinio maisto. Kadangi buvau puikiai nusiteikusi, arbatpinigių nepagailėjau, o tada išdėliojau patiekalus ant stalo. Pačiame stalo viduryje pastačiau vazą, pilną mano mėgstamiausių baltų rožių ir gulsčiųjų elksnių. Paskui uždegiau dvi žvakes, įsijungiau mėgstamą muziką, atsikimšau butelį raudonojo vyno ir prisipyliau pilną taurę. Teliūskuodama tą sodriai raudoną skystį susimąsčiau, paskui, atsisukusi į lauke šviečiantį mėnulį, pakėliau taurę. Ir pacitavau sau garsiąsias Songų dinastijos laikų poeto Su Dongpo eilutes:

Tarp gėlių krūmų laikau ąsotį vyno.

Geriu pats vienas,

Kviečiu draugėn mėnulį.

Su mano šešėliu mes jau trise…

Apgirtę mylimės, išsiblaivę

Traukiame savo keliais…

Paskutinės eilutės man priminė santykius su Krisu. Apgirtę mylėdavomės, o kai išsiblaivydavome, jis grįždavo pas žmoną ir vaiką, o aš – prie savo būsimo, bet dar nebaigto puikaus azijietiško ir amerikietiško romano, kurį teberašiau nuo pirmos dienos, kai Niujorko universitete užsiregistravau į kūrybinio rašymo studijų programą.

– Ak… – giliai atsidususi pakėliau tostą už mėnulį, o paskui pasikviečiau jo diską į draugiją sau, valgančiai prabangią vakarienę. Su pasimėgavimu kemšant kung pao vištieną, valgant sriubą ir klausantis Rėjaus Čarlzo dainos „Ką pasakyčiau“ apie šokiu dangstomą dulkinimąsi, kažkas paskambino į duris. Skambesys atrodė gailus, lyg šauksmas vaiko, ką tik praradusio iš akių savo tėvus.

Prakeikimas! Matyt, tai tas virš manęs gyvenantis tipelis, aistringai mane įsimylėjęs. Kadangi prasitariau jam, kad iškeliauju, jis rado dar vieną pretekstą su manimi šnektelėti.

Numečiau ant stalo valgomąsias lazdeles, priglaudžiau servetėlę prie taukais ir lūpdažiu išteptų lūpų, nuskubėjau prie durų ir jas atlapojau.

Mano nuostabai, atėjo ne viršutiniame aukšte gyvenantis vyrukas, o Krisas. Vienoje rankoje laikė puokštę baltų rožių ir gulsčiųjų elksnių, kitoje – didelį plastikinį maišelį. Jo plaukai buvo sutaršyti, o po akimis tarsi pandai buvo matyti juosvi ratilai. Nekviestasis svečias lėtai ir rūsčiai mane nužvelgė.

– Nenori pakviesti manęs į vidų?

– Žinoma, užeik.

Uždariau duris ir mudu nuėjome į valgomąją erdvę, o ten Krisas iš karto pamatė surengtą puotą. Numetė ant virtuvės spintelės plastikinį maišelį ir gėles.

– Lile, tu man sakei, kad prastai jautiesi, tad atnešiau tau rožių, elksnių ir tavo dievinamų patiekalų: kung pao vištienos, brokolių su kumpiu, virtinių su krevetėmis, blynų su laiškiniais svogūnais, aštrios ir rūgščios sriubos ir keptų bananų iš tavo mėgstamo restorano „Mano užeiga, Šanchajaus arbatos sodas“. Bet ką reiškia visos tos gėlės, maistas ir, – jis kryptelėjo galvą į grotuvą, – sumautas Rėjus Čarlzas? Lauki vyro dulkintis?

– Krisai! Galvok, ką kalbi!

– Tada tiesiai man atsakyk! Kodėl čia tiek daug patiekalų?

– Na… Pamaniau, gal tu ateisi…

– Ateisiu? Tik jei gausiu gerai pasidulkinti. Ar šįvakar gausiu?

Ši dviprasmybė man šmaikšti nepasirodė. Nieko jam neatsakiau.

Truputį sušvelninęs toną, Krisas kalbėjo toliau:

– Bet mano draugė – kinė, o kinai mėgsta valgyti, tad visada atnešu maisto. Beje, kodėl neatsiliepi telefonu? Palikau tau penkias žinutes. Tada puoliau į paniką, pamaniau, gal tu sužeista ar panašiai…

– Atsiprašau, Krisai.

– Jei ko nors lauki, tuoj pat išeisiu.

– Dėl Dievo, Krisai, nieko aš nelaukiu. Būk geras, sėskis ir kartu pavalgykime.

Pabučiavau Krisą į lūpas, bet jos liko tvirtai sučiauptos – užrakintos kaip šykštuolio seifas.

Mudu atsisėdome.

– Lile, noriu, kad pasiaiškintum.

– Dėl ko?

Jis mostelėjo į stalą.

– Kodėl surengei tokią didelę puotą? – Paskui, mostelėjęs į mano apnuogintus krūtų pusmėnulius, pridūrė: – Ir kodėl vilki šią suknelę? Ar kažką šventi su kitu, ne su manimi?

– Žinoma, ne. – Koketiškai nusišypsojusi apkabinau jį ir pabučiavau. – Krisai, tu tikriausiai nuvargęs ir alkanas, tad valgykime, o paskui, jei nori, galėsime kaip reikiant pasidulkinti.

– Gerai, – sutiko jis, o jo akys pagaliau kelis kartus blausiai blykstelėjo.

Pavalgėme tvyrant beveik visiškai tylai: ją trikdė vien atsitiktinis čeptelėjimas lūpomis, sriubos šliurptelėjimas, lazdelių tarkštelėjimas ir Kriso atodūsiai.

Kai baigėm valgyti, o Krisas nukraustė stalą ir nunešė valgius, rankomis apsivijau jam kaklą, prigludau prie jo visu kūnu ir kaip tikra meilužė nutaisiau gundančią šypseną.

– Dabar eime į lovą, mielasis.

Kaip ir tikėjausi, jis nusekė paskui mane tarsi klusnus šuo.

2 Niujorke.

3 Keptas viščiukas su daržovėmis ir rytietiškais prieskoniais, tradicinis Sičuano provincijos patiekalas.

3

Kariai vaiduokliai ir imperatoriškosios maudyklės

Kitą trečiadienį, dieną prieš man išvykstant į Kiniją, mudu su Krisu vėl susikivirčijome. Ir vis dėlto negalėjo būti nė kalbos, kad atšauksiu kelionę vien norėdama įsiteikti vyrui, kurio santuokinis guolis buvo užimtas kitos moters, – nebent būčiau visiška kvailė.

Taigi vieną gegužės ketvirtadienį, numojusi ranka į maudžiančią galvą ir besidaužančią širdį, nutempiau laiptais savo sunkius lagaminus keturis aukštus žemyn, o tada susistabdžiau taksi ir nuvažiavau į Kenedžio oro uostą. Man buvo sunku patikėti, kad visiškai viena pagaliau vykstu į Kiniją, kad leisiuosi į Šilko kelią, į dykumą. Tačiau tolumoje pamačius oro uostą mano kūną sukaustė baimė. Ar grįšiu iš to senojo prekybos šilku kelio? O gal ten išgaruosiu sausame ore?

Per ilgą skrydį savo kelionių vadovuose skaičiau apie įvairius tolimus Šilko kelio miestus: Sianą, Dziučiuaną, Sindziangą, Dunhuangą. Užsimerkusi ėmiau įsivaizduoti jų pavadinimų keliamas asociacijas.

Sianas – „ramybė vakaruose“. Taip šis miestas vadinasi dabar, bet prieš tūkstantį metų, Tangų dinastijos laikais, turėjo didingesnį pavadinimą – Čanganas, arba „amžina ramybė“. Ar šiame senovės mieste rasiu ramybę? Vyliausi, kad tai nebus amžina ramybė, kitaip sakant, mirtis.

Dziučiuanas – „vyno upė“. Kokio vyno? Baltojo, raudonojo, rausvo, kalifornietiško, prancūziško, australiško, kiniško… Ar šiame mieste aš pasigersiu?

Sindziangas – „naujasis pasienis“. Prieš dvejus metus, kai atvykau iš Honkongo, man „nauju pasieniu“ tapo Niujorkas. Mintyse klausiau savęs, kas manęs laukia šiame pasienyje?

Dunhuangas – „ryškus švyturys“. Ar galėjau pasitikėti, kad jis man rodys kelią?

Pirmiausia turėjau apsilankyti Siane, kuris laikomas vartais į Šilko kelią. Prisiminiau, ką buvau skaičiusi apie šią pirmąją Kinijos imperijos sostinę. Vakariniai šios senosios sostinės, įkurtos pirmojo Kinijos imperatoriaus maždaug antrajame šimtmetyje prieš Kristų, vartai buvo galutinis kelionės tikslas iš Indijos, Persijos ir Centrinės Azijos traukiantiems karavanams. „Barbarai“ į Vidurio Karalystę atgabendavo stiklo, aukso, sidabro, prieskonių, perlų, audeklų ir egzotiškų paukščių, pavyzdžiui, stručių, o grįždavo prisikrovę šilko, arbatos lapų, nefrito, bronzos, porceliano, politūros, chrizantemų, abrikosų, persikų ir net povų.