Mingmei Yip - Šilko kelio daina

– Krisai, ar jaustumeisi vienišas, jei pusmečiui išvykčiau?

Tamsoje per seksu atsiduodantį orą atsklido nustebęs balsas:

– Lile, ką čia kalbi?

– Išvykstu šešiems mėnesiams.

– Kodėl? Kas atsitiko?

„Ar turėčiau viską jam papasakoti?“

– Nusprendžiau keliauti Šilko keliu, į dykumą. Juk žinai, kad visą gyvenimą apie tai svajojau, – paaiškinau šiek tiek įsitempusi, bet ramiai.

– Nuostabu. Visada svajojau su tavimi leistis į Šilko kelią.

Tokio atsakymo nesitikėjau.

– Na… nemanau. Krisai, turi čia žmoną ir vaiką.

– Galėčiau rasti, kas jais pasirūpins, kol manęs nebus.

– Krisai, tai neįmanoma.

– Ką? Nenori mano draugijos?

– Ne dėl draugijos… Bet…

– Tai kas yra? Žinai, galiu pasiprašyti šešių mėnesių kūrybinių atostogų, nes jau seniai neatostogavau.

– Krisai, privalau važiuoti viena.

– Ką reiškia „privalau“?

– Aš…

Jis mane pertraukė.

– Bet, Lile, kaip tavo darbas? Negali tiesiog imti ir jį mesti. Tau reikia pinigų buto nuomai, maistui, kelionėms. O Šilko kelias… Maniau, tavo svajonė – Sacharos dykuma. Ir kodėl būtent dabar sumanei leistis į tokį ilgą kelią? Tu nesi impulsyvi.

Krisas atsisėdo ir spragtelėjęs įjungė šviesą. Susijaudinęs ir… nuogas jis atrodė dar patrauklesnis.

– Nusiramink, Krisai. Ką tik gavau naują kreditinę kortelę.

– Bet juk nenori įklimpti į skolas! Kam keliauti būtent dabar?

Į šį klausimą turėjau gerą atsakymą, tik ne jam skirtą.

– Krisai, netrukus man sukaks trisdešimt, tad manau, vykti reikia dabar arba niekada.

– Nekvailiok. – Seksualiais pirštais jis persibraukė sau plaukus, įbedė žvilgsnį į kabantį ant sienos kaligrafiškąjį ren , kuris reiškia „kantrybė“, paskui vėl atsisuko, pažvelgė man į akis ir lėtai, sverdamas kiekvieną žodį, pridūrė: – Lile, ar susitikinėji su kitu, turtingu vyru? Ir dabar ketini su juo keliauti Šilko keliu?

Pravėriau burną atsakyti, bet man pritrūko žodžių.

– Pasakyk man, ar turi kitą meilužį? – įžeistas ir supykęs paklausė Krisas.

Bet kaip jis galėjo įsižeisti ir supykti? Juk lygiai taip pat elgiasi su savo žmona!

– Ne. Tiesiog noriu leistis į kelionę Šilko keliu ir per dykumą.

– Bet kodėl dabar? Ir kodėl viena?

– Krisai… Dabar negaliu tau pasakyti kodėl, galbūt paaiškinsiu vėliau. Bet prisiekiu savo velionių tėvų pelenais, kad nėra jokio kito vyro.

Po ilgos tylos jis galų gale tyliai tarė:

– Gerai, tuomet paaiškinsi man vėliau.

Prisitraukiau Krisą ir ėmiau bučiuoti jam akis, lūpas, paskui jo… Ir nustebau, kad jis mane atstūmė.

– Krisai!

– Argi nenori, kad nuo tavęs atstočiau?

Ir vėl ilgam įsivyravo tyla, o paskui aš išjungiau šviesą. Negalėdama susitaikyti su pralaimėjimu, ištiesusi ranką užčiuopiau jo jang kotą ir mano liežuvis kaip žaismingas driežas įslydo jam į burną. Pavyko. Sužadintas Krisas užgulė mane. Pajutau mane tvilkantį jo kūno karštį, o netrukus prie savo šlaunies ir kietą kaip mažytis akmeninis monumentas daikčiuką.

Bet prieš jo gyvatei įsliuogiant į olą nejučia man išsprūdo ilgai tramdytas klausimas.

– Krisai, gal išmėginam apversto lotoso pozą?

– Kokią?!

– Hm… Tik nesakyk, kad nežinojai.

Spėjau, kad toks patrauklus profesorius kaip jis, turintis tiek daug seksualinės patirties, tikrai bus išmėginęs visas naudingas pozas.

Staiga gyvatė liovėsi judėti, o ranka – glamonėti man kūną. Krisas akimirksniu atšlijo, vėl įjungė šviesą ir atsigręžęs į mane atsisėdo.

– Kas ta apversto lotoso poza?

– Hm… lytinis aktas.

Patylėjęs jis lėtai tarė:

– Tai aš puikiai suvokiu.

Tada jis prabilo šaltu kaip ledas tonu, žvilgsniais smaigstydamas mane nelyginant durklais:

– Lile, ar išmokai tos pozos iš ko nors kito, o dabar nori išmėginti su manimi?

– Ne… Aš tik… kažkur ją mačiau… knygoje…

Nieko geresnio nesugalvojau.

– Knygoje? Parodyk man.

Kad ir kaip sukau galvą, šį kartą atsakymo nebuvo. O ką jau kalbėti apie labai lauktą ir geistą orgazmą.

Tris dienas mudu su Krisu nesišnekėjome. Skambinau jam į darbą ir net namo (prieš tai įsitikinusi, kad Dženė tikrai darbe), bet niekas neatsiliepė.

Ką gi, nieko nepadarysi, juolab kad netrukus, šiaip ar taip, ketinu išvykti.

Tas tris dienas be Kriso ruošiausi kelionei: vaikščiojau po parduotuves (pirkau drabužių, batų, skrybėlių, kuprinę, žadintuvą, šveicarišką karišką peiliuką, vaistų ir t. t.), nuėjau į banką (pasiėmiau grynųjų, pirkau kelionės čekių), ieškojau viešbučių Pekine ir Siane (tai buvo dvi pirmosios stotelės artėjant prie Šilko kelio) ir užsisakiau kambarius, bėgiojau (norėdama įgyti daugiau energijos) ir iš kelionių vadovų, mokslinių knygų, žemėlapių, straipsnių ir net kino filmų bei romanų rinkau medžiagą apie Šilko kelią.

Ketvirtą dieną, man kraunantis daiktus ir tvarkant butą, paskambino Krisas.

– Lile, labai apgailestauju, kad nepaskambinau. Bet suprask, kaip visa tai mane slegia. – Kiek patylėjęs jis pridūrė: – Ar galiu šiandien vakare ateiti pas tave? Reikia pasikalbėti.

Krisas tiesiog maldavo.

– Aš užsiėmusi: tvarkau butą ir ruošiuosi kelionei.

– Tikrai ketini išvykti?

– O kaip tau atrodo – meluoju? Jau sakiau: dabar negaliu paaiškinti, iš kur gavau pinigų kelionei.

– Na, gerai, kada išvyksti?

– Po savaitės.

Jo balsas nugriaudėjo kaip fejerverkai.

– Taip greitai?! O kaipgi aš?

– Tu turi Dženę, Prestoną, savo iš lentynų graibstomas knygas ir studentes, besivaržančias, kuri pasirūpins tavo „broleliu“.

Dabar fejerverkai sušnypštė.

– Lile, juk žinai, kad mudu su Džene nesutariame ir jau seniai nesu jos palietęs.

– Puiku. Jei tikrai mane myli, tai pusę metų, kol grįšiu, galėsi susilaikyti nelietęs ir kitų moterų.

– Maldauju, Lile, nekankink manęs. Aš tave myliu.

– Tu ir Dženę myli.

– Aš… Nemanau, jog kada nors tikrai ją mylėjau.

– Tikiuosi, nesakai to paties apie visas buvusias savo mylimąsias.

– Nori, kad išsiskirčiau su Džene ir vesčiau tave? Rytoj taip ir padarysiu. Arba tuoj pat.

Ar Krisas sugeba skaityti mintis? Ar jis jau galėjo žinoti, kad greitai tapsiu turtinga, tad dabar nori mane vesti, kad atsirėžtų gabalą nuo mano milijonų?

Pagalvojusi apie tai leptelėjau:

– Nieko panašaus!

– Lile, argi ne to nori?

– Ak, atleisk, Krisai, visai ne tai noriu pasakyti.

– O ką nori pasakyti?

– Aš… prastai jaučiuosi. Šiandien man reikia pailsėti. Paskambinsiu tau rytoj.

Jam dar nespėjus atsakyti padėjau ragelį ir išjungiau telefoną.

Tą vakarą iš „Šunli rūmų“ konkurento, savo mėgstamo brangaus kinų restorano „Mano užeiga, Šanchajaus arbatos sodas“ užsisakiau daržovių suktinukų, aštrios ir rūgščios sriubos, kung pao vištienos, brokolių su jautiena, virtinių su krevetėmis, blynų su laiškiniais svogūnais ir keptų bananų. Visko suvalgyti, žinoma, neįstengsiu. Norėjau tik pasidžiaugti valgiais nukrautu stalu. Skaniai kvepianti gausa mane visuomet gerai nuteikdavo – jausdavausi laiminga, jaukiai gyvenanti, patenkinta, paikinama, o dabar – dar ir turtinga.

Šia ypatinga proga pasidariau makiažą ir apsivilkau trumpą, labai atvirą suknelę. Laukdama, kol pristatys valgius, žingsniavau po butą ir staiga mane užplūdo sentimentai savo kukliems asmeniniams daiktams, liekantiems šiame ankštame žemiškame prieglobstyje: seladono vazai, pilnai kiniškų, laimę nešančių žaliuojančių bambukų stiebų, įrėmintiems van Gogo žvaigždėto dangaus ir Monė peizažo reprodukcijų plakatams, atveriantiems vaizdus su perspektyva šiaip jau nykiose baltose sienose. Knygos buvo sukrautos į pieno dėžes, mano nudažytas ryškiai geltonai, raudonai ir žaliai, – tai buvo ne tik romanai, bet ir veikalai, nagrinėjantys mėgstamiausias mano sritis: deives, fengšui, energijos gydymą ir net plaukų šukavimąsi šimtą aštuonis kartus, kad būtum sveika ir ilgai gyventum.