Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Nusiprausiau po dušu, viešbučio restorane pavalgiau sriubos su kiauliena, marinuotomis daržovėmis ir makaronais, ir vėl nuskubėjau į savo kambarį. Klestelėjusi ant siauros lovos išsidėliojau kelionių vadovus, savo naują užrašų knygelę, tetos dokumentus ir ėmiausi darbo.

Siane turėjau aplankyti terakotines karių skulptūras ir nuo vienos jų – dešimtojo kareivio – nuskelti mažytį gabalėlį molio. Paskui man buvo nurodyta apsilankyti Stelų muziejuje, susirasti Vaikų pagarbos stelą4 ir išstudijuoti jos įrašą. Pirmasis reikalavimas man pasirodė gana keistas, o antrasis – beprasmis. Tiesa, atidžiai išstudijuoti įrašą turėjo būti daug paprasčiau, nei nuskelti nuo garsiųjų karių statulėlių gabalėlį molio. Ši užduotis mane tiesiog baugino. Ar būsiu suimta ir įgrūsta į kalėjimą? O gal nutiks kas nors dar blogiau?

Atidžiai skaitant nurodymus žvilgsnis užkliuvo už mažu šriftu parašytų raidžių:

Tai ne vandalizmas, o siekis apsaugoti Kiniją nuo sugedimo. Dešimtas karys – klastotė. Iš tolesnių nurodymų sužinosi, ką daryti su tuo molio gabalėliu.

Kitą rytą ilgai važiavusi taksi atvykau į pasimatymą su kariais, kurie, laukdami manęs du tūkstančius metų, nė trupučio nepaseno. Atvažiavau penkiolika minučių prieš atidarant muziejų tikėdamasi, kad būsiu viena iš vos kelių pirmųjų lankytojų, kad muziejus bus palyginti tuščias, o apsaugininkai ne tokie budrūs. Prie įėjimo laukė vos penki žmonės: pagyvenusių kinų pora, dvi apie kažką besikalbančios jaunos kinės ir jaunuolis vešliais, garbanotais kaštoniniais plaukais. Stengdamasi neatkreipti į save dėmesio atidžiai visus apžiūrėjau. Nė vienas neatrodė pavojingas, išskyrus gal tik užsienietį, kuris vis nenuleido nuo manęs akių ir vertė jaustis nepatogiai. Atsiverčiau savo kelionių vadovą ir apsimečiau skaitanti.

Neilgai laukus po ryto saule, du uniformuoti prižiūrėtojai, – vienas jaunas, kitas – vidutinio amžiaus, suspaudęs tarp lūpų cigaretę, – atidarė vartus ir mus įleido. Milžiniškas mauzoliejus pasitiko mane dviejų tūkstančių metų vėsa. Tvirčiau susisupau į savo megztinį ir užsidengiau juo krūtinę.

Nors buvau mačiusi nemažai terakotinių karių nuotraukų, daugiau nei tūkstančio natūralaus dydžio statulų, stovinčių negiliuose grioviuose, vaizdas mane pribloškė. Jie čia stovėjo išsirikiavę voromis, kiekvienas vis kitokia veido išraiška, su kitokiais šarvais, kitokiu šalmu ir ginklu, – bet jau daugiau nei du tūkstančius metų tomis pačiomis didvyriškomis pozomis. Stipri či , – energija, sklindanti nuo šių gražių vyrų, kurie atrodė kaip gyvi ir vis dėlto nepaprastai tylūs, – privertė mane aiktelėti.

Staiga šalia nuskambėjo vyriškas balsas ir angliškai manęs paklausė:

– Norėtumėte mano švarko?

Atsisukau. Labai jaunas užsienietis ketino nusivilkti švarką.

– Ak, ne, ačiū. Viskas gerai, – atsakiau ir iš karto vėl nusigręžiau tyrinėti gausios karių rikiuotės.

Po kelių sekundžių vėsiame ore vėl nuskambėjo tas pats vyriškas balsas:

– Jūs turistė?

Atsigręžiau atidžiau pažvelgti į nepažįstamąjį. Man ir vėl krito į akis jo kaštoninių plaukų vešlumas, – net šmėstelėjo mintis apie medžio drožlių spirales, krintančias iš po obliaus, – ir glotnus, subtilių bruožų veidas.

– Taip. Iš kur žinote?

Jis nusijuokė.

– Nes skaitote anglišką kelionių vadovą.

– Hm… – Mintyse nusikeikiau. Kad ir kokia atsargi manai esanti, yra dalykų, kurie visiškai netikėtai gali tave išduoti.

Jis paklausė:

– Iš kur atvykote?

Suabejojau, ar verta atsakyti.

Po nejaukios tylos jis tarė:

– Aš iš Niujorko.

– Aš irgi, koks sutapimas! – šūktelėjau ir iš karto pyktelėjau ant savęs už tokį entuziazmą.

Nors apie šį vaikiną nieko nežinau, dabar, sutikus niujorkietį, visa, kas čia vyksta, man atrodė tikroviškiau. Anot kinų, pasaulyje yra keturi dalykai, teikiantys didžiausią laimę:

Po ilgos sausros prapliupęs lietus,

Bėgti per lauką svetimoje šalyje,

Povestuvinę naktį apkabinti savo nuotaką,

Sėkmingai pereiti imperatoriaus patikrinimą.

Atidžiai pažvelgiau į pilkšvai žalias jo akis, kurios, rodos, išdykėliškai blykčiojo ir priminė man posakį „žvaigždėmis spindinčios akys“.

– Vadinasi, jūs – amerikietis?

Jis linktelėjo.

– Keliaujate vienas, viena? – paklausėme abu drauge.

Tada abu atsakėme: „Taip“ ir nusijuokėme.

Prakeikimas! Atvažiavau čia darbo dirbti, o ne plepėti su nepažįstamaisiais, todėl pridūriau:

– Malonu buvo susipažinti. Sudie.

Jaunuolio veidu siūbtelėjo nusivylimo banga; žvaigždės akyse prigeso.

– Atleiskite, jei jums įkyrėjau.

– Nieko tokio.

– Tikiuosi, dar pasimatysime, – švelniai tarė jis ir nuėjo.

Gerai. Į Kiniją atvažiavau ne pažinčių ieškoti. Tam bus užtektinai laiko, kai atliksiu savo misiją ir susižersiu krūvą pinigų.

Ėmiau vaikštinėti ir ieškoti dešimtojo kario, bet susidūriau su bėda, kuri man nedavė ramybės nuo vakar vakaro. Kaip galėčiau prie jo prisigretinti ir nuskelti gabalėlį molio? Pagaliau tikėdamasi, kad pernelyg neatkreipiu į save dėmesio, priėjau prie savo aukos ir atidžiai ją apžiūrėjau. Tada apsižvalgiau. Vidutinio amžiaus prižiūrėtojas dabar stovėjo prie įėjimo ir tuščiu žvilgsniu spoksojo tiesiai prieš save, o jaunesnis ir žemesnis jo kolega sėdėjo ant kėdės ir, rodos, nuobodžiavo. Pagyvenusi pora apžiūrinėjo karius tolimiausiame rikiuotės kampe, o jaunos merginos tebeprunkščiojo. Senis pirštais rodė į karius, rankos judesiais vėsiame ore kurdamas nematomas skulptūras, o moters lūpos energingai krutėjo – iš jų sklido aikčiojimai ir kitos pastabos, girdimos ir negirdimos. Jaunasis užsienietis dabar atidžiai apžiūrinėjo karį kitame atokiame kampe.

Kaip man prisiartinti prie dešimtojo kario – jis stovėjo keliomis pėdomis žemiau, griovyje, nuo kurio mane skyrė stora apsauginė virvė, – ir kaip ką nors nuo jo nuskelti? Ir tuomet prisiminiau, kokia pastaba kūrybinio rašymo užsiėmimus mėgdavo baigti Krisas. „Naudokitės savo kūrybiškumu ir fantazija“, – sakydavo jis, seksualiais pirštais stipriai barbendamas sau galvą.

Įsistebeilijau į tą karį, tarsi jis būtų buvusi amžina ir vienintelė mano meilė, ir sukau galvą ieškodama išeities. Ilgai žiūrėjau į jį čiupinėdama peiliuką ir kelias monetas kelnių kišenėje. Staiga, tarsi stumtelėta paslaptingos jėgos, paslydau ir nukritau prie savo „mylimojo“. Tarsi pati savaime mano ranka išsitiesė, nuskėlė nuo terakotinio kario gabalėlį molio ir vikriai paslėpė grobį džinsų kišenėje.

„Nelaimingą atsitikimą“ pirmas pastebėjo jaunasis amerikietis. Jis pripuolęs jau ketino šokti pas mane į įdubą, bet jaunesnysis prižiūrėtojas akimirksniu riktelėjo jam sustoti.

Uniformuotas vyras kinų kalba sušuko: „Nė iš vietos!“, tada atskubėjo prie manęs ir pačiupęs už rankos ėmė tempti aukštyn. Užuot ištaręs bent kelis paguodos žodžius, jis subliuvo:

– Ką čia išdarinėjate?!

– Atsiprašau. Pargriuvau.

Prie mūsų atskubėjo pusamžis prižiūrėtojas, o jam įkandin – pagyvenusių kinų pora ir abi merginos.

Prižiūrėtojai prisimerkę varstė mane atidžiais žvilgsniais, pasiruošę išlieti ilgai kauptą pagiežą. Kinų pora taip pat įtartinai mane nužvelgė. Merginos užsidengė delnais burnas ir ėmė dar garsiau kikenti.

Pagaliau jaunasis prižiūrėtojas kreipėsi į savo bendradarbį:

– Ką mums su ja daryti? Gal iškviesti policiją?