Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Prieš akis iškilus dviejų Margaretų paveikslams, – viena buvo Britanijoje, kita – čia pat, – kaip įmanydama mėginau tramdyti juoką.

Tada vėl prabilo Manhatano Margareta.

– Panele Lin, tvarkyti tokius reikalus ilgai trunka. Ateikite kitą savaitę ir mes jau turėsime jums paruošę penkiasdešimties tūkstančių dolerių čekį.

Deividas Manas pridūrė:

– Tapsite turtinga. Džiaugsimės galėdami ir ateityje padėti tvarkyti teisinius reikalus.

Pusę penktos stovėjau gatvėje priešais advokatų kontorą apsvaigusi ir praradusi nuovoką po tokios netikėtos likimo permainos. Saulė švietė skaisčiai ir šildė, o jos spinduliais tviskantis oras atitiko gerėjančią mano nuotaiką. Nors aplinkinis pasaulis, rodos, liko koks buvęs, – pro šalį skubėjo žmonės, gatvėse šliaužė automobiliai, – mano vidinis pasaulis pasikeitė tarsi staiga apverstas smėlio laikrodis. Jaučiausi iš visų pusių apsupta žmonių, nors niekas į mane nekreipė dėmesio. Vis galvojau apie keistus reikalavimus tos nepažįstamos, tariamos savo tetos, kuri visus dvidešimt devynerius metus man tiesiog neegzistavo. Ką jau kalbėti apie nepakeliamą lengvumą popierėlio, ant kurio bus užrašyta „50 000 dolerių“ ir kuris netrukus oriai ir sklandžiai įkris į mano piniginę!

Visą kitą savaitę kaip visada valgiau, miegojau ir dirbau padavėja „Šunli rūmuose“, bet mintys jau skriejo į Šilko kelią, kuriame kūnas lepinasi pirtimi po kaitria saule, basi kojų pirštai ir padai kepa auksiniame deginančiame dykumos smėlyje, o akys svajingai merkiasi nuo beprotiško karščio.

Įsivaizdavau karavanus, traukiančius į paslaptinguosius Rytus, ir egzotiškas moteris lygia oda, užsidengusias veidus, vilkinčias plačius puikaus šilko drabužius. Jų oda auksinė kaip smėlis, jos niūniuoja keistas melodijas, o kupranugariams prie kulkšnių pririštų varpelių skambėjimas joms pritaria…

Slinko dienos, pagaliau aš vėl atvilkau savo nutirpusias kojas į Mils ir Mano kontorą ir sutvarkiau tą keistą reikalą – banaliai, pagal įstatymo raidę. Advokatai man dar kartą priminė keliamas sąlygas ir atidavė penkiasdešimties tūkstančių dolerių čekį.

Įteikdama didelį rusvą voką Margareta Mils tarė:

– Panele Lin, čia – pradinė maršruto dalis ir užduotys, kurias turėsite atlikti Šilko kelyje. Smulkiau apie tetos dokumento turinį ir savo kelionę sužinosite nuvykusi į Pekiną, pas poną Lo.

Stodamasi eiti ir tvirtai spausdama prie krūtinės voką, pamačiau Deivido Mano veide šmėstelint paiką šypseną.

– Sėkmės vykdant tetos reikalavimus!

Išėjusi iš teisinių paslaugų firmos ir slegiama visiškos nežinomybės, nuvykau tiesiai į Chase banką Sankirtos aikštėje, nes netoli jos gyvenu, ir atidaviau saugoti čekį. Tuomet ėmiau bastytis po miestą mėgindama surikiuoti mintis. Prie metro stoties trys paaugliai demonstravo neįtikėtinus riedlentininkų triukus: sukiojo lentą, skriejo į visas puses ir vartėsi per galvą, – jų riedlentės, brūžinamos į grindinį, garsiai džeržgė – „Džrrr! Džrrr! Džrrr!“

– Atsargiai! – šūktelėjau vaikiščiams skubiai traukdamasi, kad neužkliudytų, o paskui nebūčiau palikta likimo valiai, – mat prisiminiau dabar esanti trijų milijonų dolerių savininkė.

– Liau-ki-tės!

Riedlentė girgžtelėjusi sustojo tiesiai prieš mane. Jis buvo jauniausias iš paauglių.

Paauglys pasveikino mane plačia, širdį tirpdančia šypsena ir riktelėjo:

– Gerai, ponia!

Neįtikėtinai dailiame jo veide tarsi ryto rasos lašas tviskėjo auskariukas su netikro brilianto akute.

Atsakiau jam būsimos milijonierės šypsena ir nuėjau sau. Kas galėjo numanyti, kad ši baltą palaidinę vilkinti ir mėlynus džinsus mūvinti kinė netrukus dėvės tik dizainerių drabužius, puošis tobulais trijų karatų deimantais, bus pasidariusi šukuoseną už tris šimtus dolerių ir pietaus tik aukštos klasės madinguose restoranuose? Hm… Tiesą sakant, vienas žmogus galėjo. Jaunas banko tarnautojas. Nors jis nieko nepasakė, šypsena išdavė jo palankumą. Nekantravau pamatyti jo šypseną (tuomet jam tikriausiai plyš skruostai?) po pusmečio, – žinoma, jei tik sveika ir gyva grįšiu iš Kinijos.

Parsiradusi namo iš karto sėdau skaityti Mindės Medison dokumentų. Greitai perverčiau storą jų pluoštą, vieną kitą skyrių permesdama akimis, vieną kitą praleisdama. Man gerokai palengvėjo, – mat vos užmetus akį pasirodė, kad keliai, kuriais turėsiu traukti, miestai, kuriuose privalėsiu apsilankyti, žmonės, su kuriais teks susipažinti, ir darbai, kuriuos reikės atlikti, nėra tokie bauginantys. Ir vis dėlto, pradėjus skaityti atidžiau, reikalavimai ėmė rodytis keistoki, o vienas net nesveikas.

Takla Makanu vadinamos dykumos pakraštyje turėjau rasti ir pargabenti kai ką (ką būtent, tiksliai nebuvo įvardyta), palaidotą mažame sugriautame miestelyje.

Ant tam tikro kalno privalėjau susitikti su aklu pranašautoju ir viską jam meluoti.

O nesveikas reikalavimas buvo toks: man buvo prisakyta tam tikroje šventykloje sugundyti vieną vienuolį ir pasimylėti su juo apversto lotoso poza, – nors laikiau save gana atvira viskam, kas susiję su seksu, apie tokią pozą niekada nebuvau girdėjusi. Ar man į smegenis išsilies kraujas? Neištvėrusi sukikenau – ne todėl, kad buvo juokinga, mat vyliausi, jog kikenimas padės išsklaidyti krūtinėn besirangantį nejaukumą.

Viską perskaičiusi atsidusau. Tas reikalas atrodė keistas. Labai keistas. Ir bauginantis. Jei mano „teta“ Mindė Medison visus tuos dalykus jau darė, kam jai man mokėti, kad tai pakartočiau? Už viso to, matyt, slypi kažkas nederama, – galbūt net nedora, – tik nenutuokiau kas.

Tarsi prikibęs peršalimas, tas nemalonus jausmas man nedavė ramybės.

1 Aliuzija į 1932 m. sukurtą amerikiečių romantinę dramą „Raudonosios dulkės“ (rež. Victor Fleming), kurios siužeto pagrindą sudaro meilės trikampis.

2

Mano profesorius, mano meilužis

Kitą rytą paskambinau į „Šunli rūmus“ ir pasakiau, kad dėl moteriškų negalavimų šiandien į darbą neateisiu. Man reikėjo visos dienos susivokti ir susiplanuoti artimiausią ateitį. Kadangi penkiasdešimt tūkstančių jau buvo mano banko sąskaitoje, o po pusės metų turiu gauti kitą milžinišką sumą, gal dėl tos kelionės darbą man tiesiog mesti? O gal pasiprašyti pusės metų atostogų? O kas bus, jei nepavyks baigti kelionės? O jei kelyje susirgsiu arba net mirsiu? O jei mane nužudys? Pasmaugs šilkine juosta? Praris smėlis arba gyvą suės siaubingi vabzdžiai?

Kita vertus, jei taip iš tiesų nutiktų, argi man nebūtų vis tiek?

Nuo ankstyvos paauglystės svajojau tapti nuotykių ieškotoja, tyrinėjančia egzotiškas, paslaptingas vietas, ypač Sacharos dykumą. Minkštos, švelnios, jausmus žadinančios, slenkančios auksinės kopos man rodės tarsi šliaužiantys drakonai ar geidulingos deivės, sėdinčios grakščiomis jogos pozomis. Saulei spiginant į šią milžinišką smėlio sankaupą mačiau joje ir puolančio tigro žiaurumą, ir klusnios mergelės romumą. Tik niekada neįsivaizdavau, kad mano svajonė nukeliauti į dykumą taip greitai išsipildys, – tiesa, ne į Sacharos, o į Takla Makano dykumą.

Šilko kelias. Šiems dviem žodžiams švelniai slystant liežuviu pajutau veide nušvitus šypseną. Įsivaizdavau, kaip ryškiaspalvis šilkas glamonėja man kūną ir paverčia skausmingai paslaptinga ir geidžiama. Įsivaizdavau esanti aukšta, tvirta moteris. Pagal kinų standartus buvau aukšta – metro šešiasdešimt penkių ūgio, svėriau penkiasdešimt tris kilogramus, tad galėjau būti ir putlesnė.

Buvau apsivyniojusi ryškų, žalsvai melsvą sarongą, apsigobusi prie jo derančia skara, užsikėlusi ant galvos ąsotį pieno. Man einant teliūskuojančio pieno ritmu pro ilgus, įdegusius kojų pirštus sruvo smėlis. Už nugaros tarsi geltona kaukė, dovanodama įspūdingą reginį, ėmė leistis saulė. Egzotiški paukščiai purptelėjo ir nuskrido per gelsvai rausvą dangų, kuris netrukus nusidažė raudonai kaip kraujas…