Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Jei dykuma yra meilužis, aš pasiruošusi aistringam meilės nuotykiui!

Bet perskaičius kitus keistus tetos reikalavimus pakili mano nuotaika subjuro. Ar po šios kelionės tikrai gausiu tris milijonus dolerių? O gal tai tik įmantri apgaulė, jaukas, slepiantis man neperprantamas užmačias?

Pagaliau smalsumas, polinkis į nuotykius ir godulys nugalėjo. Nusprendžiau mesti padavėjos darbą ir vykti į Kiniją, bet pasilikti dvidešimt aštuonių kvadratinių metrų ploto vieno kambario butą. Visada jaučiausi esanti kitokia – kaip ryškiai raudonas briliantas neaprėpiamose žalumos platybėse; kaip žemę drebinantis liūto riaumojimas tarp žemiškų kasdienio gyvenimo garsų.

Šiaip ar taip, tai buvo viena iš tūkstančio įsikūnijimo galimybių.

Tariau sau, jei iš Šilko kelio gyva negrįšiu, – te-bū-nie . Bent jau mirsiu romantiškame krašte, o ne kaip padavėja skaudama nugara ir nutirpusiomis kojomis; ne kaip būsima rašytoja gurgiančiu pilvu ir užstrigusiomis smegenimis; ne kaip lovą šildanti, bet vaikų negimdanti meilužė.

Šūktelėjau:

– Geriau mirti kaip nuotykių deivei, o ne kaip padavėjai naiviai!

Ir staiga prisiminiau didžiojo indų poeto Tagorės žodžius: „Nors danguje mano pėdsako neliko, žinojau, kad per jį skridau.“

Taip, vykstu!

Kad iškeliauju, turėjau pranešti tik vienam žmogui. Krisui Adamsui, kūrybinio rašymo kurso profesoriui ir savo meilužiui.

„Pasakojime apie du miestus“ Čarlzas Dikensas rašė: „Tai buvo ir geriausi, ir blogiausi laikai.“ Tą patį galėjau pasakyti apie save, gyvenusią dviejuose miestuose: Honkonge ir Niujorke. Blogiausi laikai buvo, kai Honkonge per vienus metus netekau abiejų gimdytojų: tėvą įveikė kepenų vėžys, o netrukus nuo širdies smūgio mirė mama. O geriausius laikus patyriau, kai Krisas Adamsas, tuometinis mano kūrybinio rašymo profesorius Niujorko universitete, taip mane užjautė dėl visko, kas nutiko, kad leido baigti universitetą, nors nebuvau parašiusi romano, privalomo norint gauti menų magistro diplomą. Be to, pažinodamas restorano savininką, padėjo man rasti padavėjos darbą „Šunli rūmuose“.

Visa tai nutiko prieš metus, 1995-aisiais.

Uždirbdama dvidešimt penkis tūkstančius dolerių per metus, galėjau už penkis šimtus per mėnesį nuomotis mažytį, šeimininko specialiai nuomai įsigytą vieno kambario butuką už trijų gatvių nuo darbovietės ir apsigyventi savo mėgstamame mieste, Didžiajame Obuolyje2. Kadangi jaučiausi profesoriui skolinga už gerumą, vieną dieną, jo žmonai ir vaikui išvykus iš miesto aplankyti giminių, nuėjau pas jį į butą, o paskui – tiesiai į lovą.

Suprantama, meilės romanai neprasideda tik vieno asmens iniciatyva. Kaip sako kinai: „Nepalenksi karvei galvos, jei ji nenori gerti.“ Mudu su Krisu Adamsu flirtavome nuo tos dienos, kai užsirašiau į jo kūrybinio rašymo kursą. Kiekvieną kartą baigiantis paskaitai jis prašydavo kurio nors studento garsiai perskaityti ištrauką iš klasikos kūrinių – „Makbeto“, „Prarastojo rojaus“, „Kenterberio pasakojimų“, romano „Kam skambina varpai“. Tačiau skaitove pasirinkęs mane visuomet duodavo tokius kūrinius kaip „Ledi Čaterli meilužis“, „Skarlet laiškas“, „Ana Karenina“ arba „Ponia Bovari“. Užuomina badė akis. Pagaliau viskas baigėsi tuo, kad tapau moterimi, kuri, nors ir nebūdama jo žmona, dalijosi sutuoktinės pareiga šildyti jam lovą ir – turint omenyje visuomeninę profesoriaus padėtį – visais kitais būdais skatinti jo kūrybiškumą.

Šiaip ar taip, maniau pagaliau susikūrusi ramų gyvenimą: turėjau magistro diplomą, mokamą darbą, stogą virš galvos, nebaigtą romaną, meilužį ne visai nakčiai ir galimybę po tėvų mirties negrįžti į Honkongą.

Bet nei iš šio, nei iš to man į glėbį nukrito šis palikimas, ir visa sugriuvo. Kas ta Mindė Medison? Ar ji tikrai mano teta? Jei taip, kodėl jos pavardė amerikietiška? Kodėl mama niekada neminėjo turinti seserį? Ir kodėl mano tetai dabar šovė į galvą visą turtą palikti man? Ar neturi savo vaikų? Kodėl anksčiau manęs nesusirado? Be to, kaip jai pavyko susikrauti tokį nepadoriai didelį turtą?

Padėjusi, anot Kriso, savo žavų gelsvą užpakaliuką ant jo dovanotos padėvėtos sofos, paėmiau telefoną. Ketinau paskambinti Krisui į darbą, tik staiga mano ranka sustingo ore. Ar turėčiau pasakoti jam ir apie savo gausimą didžiulį turtą?

Mėgau Krisą dėl daugybės savybių: man patiko jo poetiškas veidas, raumeningas Jukio Mišimos kūnas (tai buvo mėgstamiausias jo herojus), erudicija, atsainumas, išmoningos rankos, mitrus liežuvis (juk suprantate, ką noriu pasakyti), bet… ar galiu juo pasitikėti? Žmoną apgaudinėjančiu vyru? Šiam klausimui tebesiplakant galvoje nelyginant žuviai kibire be vandens, mano pirštai jau rinko telefono numerį.

– Krisai, čia tu?

– Taip, tai aš. Lile, mano kiniška deive, aš tavęs pasiilgau. Ar šį vakarą galėčiau pas tave ateiti?

Tai dar viena gera Kriso savybė: jis niekada nevartodavo tokių nuvalkiotų epitetų kaip „lėlyte“.

– O kur Dženė ir Prestonas?

Dženė buvo jo žmona, o Prestonas – sūnus.

– Ji vakarą leis skaitytojų klube, o Prestonas nakvos pas savo bičiulį.

Skaitytojų klubą Krisas visada vadindavo kvaila mintimi laikui švaistyti, bet gera, kai reikia kaip nors jį pratempti. Ir dar geresne galimybe ką nors susirasti – vienišumą iškeisti į buvimą dviese. Tik nuojauta man kuždėjo, kad ši galimybė buvo skirta jam, o ne jo žmonai ar man.

– Hm…

Gal man reikėjo laiko pabūti vienai ir pamąstyti apie savo tris milijonus dolerių?

Bet nekantraus Kriso balsas rangėsi nelyginant dūmų sruogelė, skleisdama gundomą aromatą.

– Lile, paruošiu tavo mėgstamos kung pao vištienos3, kiaulienos su saldžiarūgščiu padažu ir dar vieną naują patiekalą. Ką pasakysi?

Ar kokia nors moteris galėtų atsispirti vyrui, kurio rankos sugeba rašyti perkamiausias knygas, gaminti egzotiškus patiekalus ir atrasti savo meilužės kūną, kaip nuotykių ieškotojas atranda laukinę šalį? Todėl tą vakarą nusprendžiau paragauti naujo Kriso patiekalo ir galbūt net išmėginti apversto lotoso pozą. Delnu uždengusi telefono garsiakalbį tyliai nusijuokiau.

Paskui, stengdamasi kalbėti kaip tikra deivė, – nesvarbu, kinų ar kokia kita, – suulbėjau į ragelį:

– Gerai, ar spėsi iki septintos?

– Žinoma. Dženė vakarieniaus su savo skaitytojų klubo draugais. Iki greito, mano meile.

– Iki, – svajingai atsisveikinau.

Be literatūros ir rašymo, Krisas Adamsas turėjo dar vieną aistrą – ruošti valgį. Jis ne tik mėgdavo man gaminti, bet ir nupirkęs į mano butą atsinešdavo mėsos, daržovių ir deserto. Tais vakarais, kai virdavo, su manimi jis elgdavosi karališkai, – kaip būsimieji rašytojai su agente. Mano profesorius ir meilužis primygtinai reikalaudavo, kad jam būtų leista pasirūpinti viskuo: jis pirkdavo produktus, mokėdavo už juos, pjaustydavo, virdavo, dengdavo stalą, o po valgio jį nukraustydavo. Ir, žinoma, visi šie malonūs veiksmai – iš turgaus į cukrainę, nuo kasos į virtuvę, iš virtuvės į valgomąjį, – kažkaip savaime atvesdavo į galutinį tikslą – miegamąjį. Bet tikrai neturėjau kuo skųstis. Krisas buvo puikus meilužis: poeto ranka tyrinėdavo mano kūną, o paskui įsiskverbdavo į mane kaip kiškį medžiojantis tigras ar kaip į siaurą tarpeklį neriantis drakonas. Ir vis dėlto jaučiausi truputį kalta, – šiaip ar taip, jis buvo vedęs vyras ir turėjo vaiką.

Tą vakarą, kai jau buvom pasimylėję ir nuvargę ramiai gulėjome lovoje, tingiai paglosčiau švelnius šviesius Kriso plaukus.