Mingmei Yip - Šilko kelio daina

– Sveika atvykusi į Mogao, rytietišką Luvrą!

Tikriausiai stebėjosi, kaip ši kukliai apsirengusi mergina gali sau leisti tokią prabangą, bet ji juk nežino, kad jau kuris laikas kelnių kišenėje su malonumu čiuopinėju grublėtą, storą renminbių ir Amerikos dolerių banknotų popierių. Šiaip ar taip, nusprendžiau, kad per trijų valandų asmeninę ekskursiją spėsiu bent kiek prisiliesti prie to grožio.

Kai pasakiau Mažajai Džang, – jaunai, tvarkingai apsirengusiai gidei, – neturinti daug laiko, ji mandagiai nusišypsojo.

– Tuomet, panele, pirmiausia nuvesiu jus į šimtą aštuntą urvą, kad pamatytumėte kai ką labai ypatinga.

Ji nusivedė mane ir truputį paėjusios pasukome už kampo, o ten man prieš akis visa didybe atsivėrė Mogao uola. Nuo šio nuostabaus reginio man net kvapą užgniaužė – čia olose buvo matyti į bičių avilius panašios šventyklos, apsuptos neaprėpiamų smėlynų, o virš jų – beribis, sodriai mėlynas dangaus lopinys. Daugiau nei prieš tūkstantį metų vienuoliai, darbuodamiesi vien plikomis rankomis ir keliais paprastais įrankiais, išvarpė visą šį kalną ir vidury auksinės begalybės pastatė šias šventyklas.

– Nuostabu, tiesa? Visa šventykla pastatyta ant Mingšos kalno skardžio.

Dainuojančio Smėlio kalno.

Man nespėjus atsakyti, gidė parodė į urvą viršuje.

– Kaip manote, ar galėtumėte ten užlipti? – paklausė.

– Pamėginsiu.

– Nesijaudinkite, įkalnė atrodo stati, bet iš tiesų kopti nėra sunku.

Maždaug po penkiolikos minučių, negailestingai plieskiant saulei ir tvyrant nejaukiai tylai, nepaprastai susikaupusios mudvi pagaliau pasiekėme urvą. Gidė nusivedė mane į vidų, į kontorą primenančią patalpą, kurioje prie medinio rašomojo stalo kažkoks jaunuolis dėliojo popierius, parkerius, pieštukus, plastikinius dokumentų dėklus ir dėžutes.

– Sveika. Kodėl tik viena lankytoja? – įtariai mane nužvelgdamas paklausė jaunasis bendradarbis. – Nesėkminga diena?

Džang kumšteliu dunkstelėjo jam į petį ir sukikeno.

– Puikiai žinai, kad diena gera. Mažiau darbo ir daugiau pinigų.

– Gerai, dabar eik dirbti. Pasišnekėsime vėliau.

Džang koketiškai žvilgtelėjo į jaunuolį, tada įbruko man nedidelį žibintuvėlį ir mostu pakvietė sekti paskui ją tamsiu koridoriumi.

– Čia visų urvų angos siauros ir veda į pagrindinę patalpą. Taip padaryta norint apsaugoti urvą ir jame esančius meno kūrinius nuo saulės šviesos.

Žingsniuodama pirma, ji nukreipė žibintuvėlio spindulį taip, kad apšviestų freskas, vaizduojančias skrendančias ir muzikos instrumentais grojančias deives, ir monotoniška, turistams skirta intonacija nė akimirką nesiliovė aiškinusi:

– Nors šiam urvui jau per tūkstantį metų, jis puikiai išsilaikęs. Kaip matote, visos spalvos, – tamsiai žalia, geltona, žydra, – tebėra ryškios ir beveik nenukentėjusios.

Išvydus neįtikėtinai ryškų žalsvai melsvą vienos deivės drabužį, mano pirštas tarsi savaime išsitiesė jo paliesti.

Džang mitriai stvėrė man už riešo. Judesys buvo toks staigus, o gniaužtai tokie stiprūs ir skaudūs, kad garsiai surikau:

– Aaai!

– Man labai gaila, – atsiprašė ji, nors neatrodė, kad gailėtųsi, – bet liesti negalima. Menkiausias prisilietimas gali padaryti daug žalos. Panele, jei visi būtų tokie smalsūs kaip jūs, šios freskos labai greitai sunyktų!

– Atleiskite, – pasakiau, taip pat nė kiek nesigailėdama. Kai negalėdavau paliesti to, kas gražu, mane visuomet užplūsdavo kartėlis ir nusiminimas.

Bet vos tik įžengėme į pagrindinę patalpą, ir kartėlis, ir nusiminimas išgaravo kaip angliarūgštės burbuliukai iš vandens.

Iš aukštai, nuleidusi akis į mane žvelgė milžiniška, man virš galvos iškilusi Guanin, Užuojautos deivė. Jos didžiulis, bet dailus veidas spinduliavo gailestį. Mano žvilgsnis keliavo jos rankomis aukštyn ir įsmigo į mažutį Budą, sėdintį brangakmeniais puoštos deivės karūnos priekyje. Iš už rudos jos mantijos nugaros driekėsi oranžiniai, rožiniai, kaštoniniai ir žalsvai melsvi kaspinai, – plaikstėsi, tarsi šokdami įmantrų šokį. Deivė atrodė tokia galinga, o jos skleidžiama energija tokia stipri, kad visi mano neigiami pojūčiai išblėso – net irzlumas, kurį man kėlė Džang.

Leidausi apvaloma šio nuostabaus reginio, bet ausis vėl pasiekė gidės balsas.

– Tai Tantrinė Guanin, sukurta prieš aštuonis šimtus metų. Ji vadinama Tūkstantranke Guanin, ji gali ištiesti rankas ir padėti daugybei būtybių, vargstančių šioje kančių jūroje. Ji…

Aš nutraukiau mintinai išmoktą jos tiradą.

– Mažoji Džang, gal galėtumėte kelias minutes palikti mane vieną su Guanin?

Ji smalsiai mane nužvelgė, tarsi klausdama, kodėl noriu likti viena, jei sumokėjau papildomą sumą už asmeninę ekskursiją?

– Gerai, bet žiūrėkite, nieko nelieskite ir atiduokite fotoaparatą. Lauksiu jūsų turistų aptarnavimo centre.

Vos tai ištarusi, gidė ištiesė liesą ranką ir čiupo iš manęs fotoaparatą. Paskui, nedidukė ir smulkutė, mažomis pėdutėmis ištapseno iš urvo.

Likusi viena su Guanin tylomis grožėjausi ramiu jos veidu, besiplaikstančia mantija ir už nugaros spindinčiu nimbu. Mano troškimas fotografuoti išgaravo kaip ryto rasa. Dabar jau nenorėjau trikdyti deivės ramybės ir įamžinti jos grožio daugybėje blizgaus popieriaus lapų tam, kad jį prisiminčiau. Spoksojau į Guanin mėgindama išsaugoti jos grožį atmintyje tartum įdagą, kad jis niekada nedingtų, o liktų su manimi iki gyvenimo pabaigos.

Po kelių susimąstymo akimirkų staiga kai ką suvokiau. Ratas, atrodantis kaip fonas deivei už nugaros, buvo ne didžiulis nimbas, o skridinys su daugybe nupieštų susiglaudusių rankų.

Vaizdas buvo toks įtaigus, kad žengtelėjau atatupsta. O gal mane stumtelėjo visa apimanti deivės či ?

Sužavėta šios tūkstantmetės tūkstantrankės moters, iš lėto pakėliau akis, norėdama sutikti jos žvilgsnį. Be poros akių abipus nosies, dar viena buvo kaktoje ir po vieną ant kiekvieno iš tūkstančio ištiestų delnų. Pajutau, kaip mano kūną apima ekstazė, tirpau nuo malonaus jausmo, keliamo besiritančių, galingų, bet švelnių jos skleidžiamų virpesių. Ir tada nutiko kai kas keista.

Guanin pravirko.

Jai iš akių, – ne tik esančių veide, bet ir visų kitų, – vienu metu plūstelėjo ašaros.

Man suspurdėjo širdis.

Negalėjau patikėti, bet nutiko dar kai kas. Nesuskaičiuojamos deivės akys ėmė lakstyti į šalis, tarsi atidžiai apžiūrinėdamos patalpą. Tūkstantis rankų judėjo ratu lyg aštuonkojo čiuptuvai, kuriantys kažkokį mistinį šokį nuo tikrovės atsietoje erdvėje…

Gnybtelėjau sau skruostus, pasitryniau akis. „Ne, negali būti. Man vaidenasi!“

Jei atvirai, tiesos žinoti nenorėjau. Šią patirtį troškau išsaugoti slaptoje savo širdies kertelėje saugiai užrakintą amžiams. Argi visada svarbiausia – tiesa?

Skubėdama prie išėjimo jaučiau, kaip daugybė tviskančių deivės rankų tiesiasi į mano prakaitu apsipylusią nugarą…

Parbėgusi į turistų aptarnavimo centrą pasiėmiau iš Džang savo fotoaparatą, nubildėjau laiptais žemyn ir sėdau į pirmą autobusą, grįžtantį į Dunhuangą.

5

Sindziangas – naujasis pasienis

Tą vakarą pasilikau Dunhuango viešbutyje. Man gulint lovoje ir būdraujant prieš akis iškilo tūkstančiu akių verkiančios ir rankomis mojančios Guanin atvaizdas. Gal deivė mėgino man ką nors pasakyti? Kad būčiau gailestingesnė, nes mes, jausti galinčios būtybės, visos šioje užterštoje planetoje vienaip ar kitaip kenčiame? O gal kad man derėtų maloniau elgtis su Aleksu Lusu?