Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Staiga jis skambiai nusijuokė.

– Ak, panele, jei graži moteris taip manimi pasitiki, kad net susilaukia nuo manęs didelio putlaus berniuko, kodėl jūs negalite patikėti, jog ateisiu laiku?

Pasirodo, keturis šimtus renminbių išleidau ne veltui. Mažasis Fongas, nors ir smalsus, pasidarbavo iš peties: nuvežė į kitą Dangaus kalnų pusę, į Takla Makano dykumos pakraštį, kuriame radau savo žemėlapyje nepažymėtą, bet, rodos, reikiamą kaimelį. Jis buvo įsikūręs prie išdžiūvusios dykumos upės, kadaise tekėjusios iš Dangaus kalnų. Netoliese buvo Kuča, senovinė budistų karalystė, kurios riba sutapo su šiauriniu Takla Makano dykumos pakraščiu, tad būdama netoli miesto jaučiausi saugesnė. Be to, netoli kaimelio buvo įsikūręs didesnis, du tūkstančius gyventojų turintis kaimas su vietos televizijos kanalu ir telefono ryšiu.

Mažasis Fongas net padėjo man susiderėti dėl trobelės, drėbtos iš dumblo, nuomos. Tačiau labiausiai dėkinga jam jaučiausi už tai, kad nuvedė mane į kaimelį užsiregistruoti, todėl gavau laikinos gyventojos kortelę. Kadangi ketinau pagyventi čia ilgiau, trobelės savininkei, kartu ir būsimai artimiausiai kaimynei, iš anksto sumokėjau dviejų mėnesių nuomą. Šį kaimelį pasirinkau pirmiausia todėl, kad būsto nuoma čia beveik nieko nekainavo – sumokėjau mažiau nei už kelionę automobiliu iš viešbučio. Žinoma, galėjau sau leisti ir kai ką geriau, bet dėl viso pikto nenorėjau švaistyti pinigų. Mano šeimininkė buvo jauna, tvirto stoto, apskritaveidė Sindziango moteris, vardu Keku. Nors literatūrine kinų kalba šnekėjome skirtingais akcentais, iš tiesų lengvai radome bendrą kalbą. Ji mane patikino, kad čia būsiu saugi, nes niekas nesitrenks į tokią tolybę nei aplankyti kaimelio, nei juo labiau vogti.

Vadinasi, kaimelis labai vargingas.

Trobelė, galima sakyti, buvo visiškai tuščia, tik šalia „lovos“ – iš plytų sukrautos pakylos, užtiestos sudriskusia antklode, – stovėjo nedidukė lempelė. Keturiomis plonomis plytelėmis išklotas kampelis turėjo atstoti „virtuvę“, tik reikėjo nusipirkti dujinę viryklę. Vandenį maudytis ir valgiui gaminti turėjau kibirais neštis iš bendro čiaupo. Gamtinis reikalas, – tiek didelis, tiek mažas, – buvo atliekamas arba pritūpus virš duobės gerokai toliau nuo trobelės pastatytoje laikinoje būdelėje, arba į kibirą tiesiog namuose.

Žvelgdama į šią itin slogią vietą, kurią dabar turėjau vadinti namais, visai nusiminiau. Tačiau joje buvo ir gerų dalykų: auksinės, kiek akys užmato besitęsiančios kopos; kartkartėmis atsklindantis kupranugarių bliovimas, – tolimas, kaip iš praeito gyvenimo ataidintys mylimojo šauksmai; horizonte dunksančios viršūnės Dangaus kalnų, virpančių virš dykumos lyg svaja apie rojų.

Nutariau paversti šią trobelę ne tokiu slegiančiu, o jei tik įstengsiu, net maloniu būstu. Už papildomus penkiasdešimt renminbių Mažasis Fongas nuvežė mane į kaimyninio kaimelio turgų šio to nusipirkti. Įsigijau indų maistui gaminti, valgomųjų lazdelių, lėkščių, puodelių, staltiesę, konservų, dujinę viryklę ir šildytuvą, antklodę, dvi pagalves, nedidelį medinį stalelį ir dvi taburetes.

Kol įsirengiau trobelę, užtrukau visą savaitę. Pasikabinau užuolaidas, pasiūtas iš Keku duotų senų drabužių. Paskui vieną rytą, išėjusi į lauką ieškoti augalų, radau kelis spygliuočių krūmus, aplipusius smulkučiais sidabraspalviais žvyneliais. Šalikelėje aptikau dvi išmestas padangas. Parsitempiau jas namo ir, uždengusi likusiais Keku drabužiais, pasidariau dvi sofas.

Keku davė man du pasenusius praeitų metų kalendorius. Nukirpusi mėnesių dienas paveikslėlius priklijavau prie sienos. Viename buvo pavaizduota Dangiškoji Mergelė, barstanti gėles. Malonus jos veidas ir debesuoto žydro dangaus fone krintančios gėlės iš karto pakėlė man nuotaiką. Kitame paveiksle buvo kinų sodas su paviljonu ir skaisčiai raudonu arkiniu tiltu, nutiestu per auksinių žuvelių pilną tvenkinį. Be to, Keku man dar davė savo raudoną skarą, tris dėžes ir kartais veikiantį, kartais ne muzikos grotuvą su penkiais Sindziango liaudies muzikos įrašais. Iš vieno triračio vežimo – kartais jie važiuoja pro kaimelį – nusipirkau įvairių žvakių ir nedidelį kilimą. Tad vakare ant mano medinių dėžių stovėjo trys raudonai oranžinės žvakės, tarsi mažytės dykumos saulės skleisdamos namuose gelzganą šviesą.

Po savaitės apsidairiau po savo ankštą prieglobstį ir mane tarsi tekanti dykumos saulė užplūdo laimė.

Mano kaimynai, daugiausia uigūrai, gyveno labai skurdžiai ir beveik nieko neturėjo. Nustebau, kad šiame atokiame egzotiškos šalies kampelyje man taip greitai pavyko susirasti draugų. Dauguma vyrų arba ūkininkavo, arba dirbo gretimame kaime – pardavinėjo drabužius, audinius, plastikinius namų apyvokos reikmenis, džiovintus vaisius, keptą ėrieną. Žmonos ne tik rūpinosi vaikais, bet ir padėjo auginti karves bei avis, o vakarais, kad šeima gautų papildomų pajamų, siūdavo kepures ir drabužius.

Iš pradžių kaimelio moterys atnešdavo savo mažylius priešais mano trobelę žaisti, slapta žvilgčiodavo į vidų, sekdamos kiekvieną mano žingsnį, o kai jas užklupdavau, kikendamos sprukdavo šalin. Visi žinojo apie „kaime gyvenančią svetimšalę“. Vieni nulydėdavo mane draugišku žvilgsniu, kiti, ypač senyvi žmonės, akylai stebėjo, tarsi būčiau buvusi ką tik nuo kūno atsiskyręs šešėlis. Kad ir kur eidavau, iš paskutiniųjų stengdavausi šypsotis.

Norėdama pamaloninti draugiškus, nors ir per daug smalsius kaimiečius, nusprendžiau moterims padovanoti pigių papuošalų ir prieskonių, o seniams – gretimame kaime pirkto gydomojo aliejaus. Vaikus nutariau palenkti į savo pusę ledinukais ir žaislais, – kad darytų man nedideles paslaugas: ką nors nufotografuotų, perduotų žinutes ir ieškotų visokių keistybių, kad ir neįprastos formos akmenų, šakų ar fosilijų.

Įsirengusi trobelę turėjau daugybę laisvo laiko, todėl ėmiau vaikštinėti po apylinkes ir daryti nuotraukas. Labiausiai mėgau fotografuoti tenykštes moteris ir vaikus, pasipuošusius spalvingomis skarelėmis ir neįprastais drabužiais. Dar fotografavau tuopas ir figmedžius, kaimiečių auginamas avis ir karves, pravažiuojančius triračius vežimus, prikrautus visokių niekučių, ir parduotuvėlę, kurioje buvo prekiaujama plastikiniais namų apyvokos daiktais, cukrumi, miltais, prieskoniais, džiovintais vaisiais ir konservais. Pavargusi fotografuoti grįždavau į trobelę ir rašydavau dienoraštį arba dar kartą skaitydavau atsivežtas knygas.

Kad ir kaip džiaugiausi pagražinusi savo naujuosius namus, gyventi juose man nebuvo jauku, ypač leisti vakarus. Nukritus oro temperatūrai man buvo šalta ir po antklodėmis – kartais net dantys barškėdavo. Kam nors krustelėjus už trobelės lango pagalvodavau apie svečius iš anapus. Paskui pagaudavau save mąstant apie Aleksą. Kaip būtų buvę malonu turėti jį šalia. Galų gale, vyrai yra reikalingi. Jie gali tiek daug nuveikti ir trobelėje, ir aplink ją, ir miesto centre, ir dykumoje, – ką jau kalbėti apie šiltą jų kūną greta.

Tiesą sakant, naktį mane kankindavo ne šaltis, o kai kas kita. Jaučiausi dusinama. Tik kas mane smaugė? Po kelių dienų supratau, kad tai – či . Ne, jos apytaka nebuvo sutrikusi, tik kažkokia vangi. Keista, nors trobelė buvo mažutė, o jos či suvaržyta, jaučiausi taip, tarsi mane būtų užplūdusi neaprėpiama vėsi tuštuma. Būdavo naktų, kai sapnuodavau potvynius ir pakirsdavau iš miegų gaudydama orą. Ar Guanin ašaros atplūdo nuo Mogao iki šio kaimelio? Ir dėl ko ji verkė?

Vieną dieną, ilgai vaikščiodama maždaug už kilometro nuo savo trobelės galbūt radau atsakymą.