Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Atėjusi aplankyti Keku kartais rasdavau susirinkusias jos drauges. Nors jos nesuprato, apie ką mudvi su šeimininke kalbamės, atrodė laimingos tiesiog drauge sėdėdamos ant plytų „lovos“, gurkšnodamos arbatą su pienu, šnekėdamosi uigūriškai, gėrėdamosi spalvingomis viena kitos liemenėmis ir pasmakrėje mazgu surištomis skaromis, žvelgdamos į mane susižavėjimo kupinomis akimis. Kartais Keku joms išversdavo mudviejų pokalbį. Nesvarbu, ar būdavo iš ko juoktis, ar ne, jos visos kikendavo dailiai išlenkdamos nugaras ir nenuleisdamos nuo manęs prielankių žvilgsnių.

Mėginau susirasti kuo daugiau draugų. Iš moterų pulkelio sužinodavau, kas vyksta šiame atokiame kaimelyje, be to, Aleksui išvykus jaučiausi vieniša ir man reikėjo žmonių. Bet į draugystes su vyrais nesileidau. Mano kelionė ir apskritai gyvenimas ir taip jau buvo pilni sunkumų, tad paskalų tikrai netroškau. Neabejojau, kad Keku ir kitos moterys tikrai žinojo apie Aleksą, tik per daug baiminosi ar drovėjosi klausinėti.

Naktimis dažniausiai galvodavau apie Aleksą ir negalėdavau miegoti. Ar jam smagu su tėvais? Ar ilgisi manęs taip, kaip aš ilgiuosi jo?

Dabar, likusi viena, ėmiau labai jautriai reaguoti į visa, kas vyksta aplink, taip pat ir į virpesius, sklindančius iš kapinių. Dieną jau kelis kartus buvau nuėjusi į kapines, pavaikštinėjau, pajutau jų či , pameditavau. Kartais tiesiog spoksodavau į antkapius ir raudonų dažų likučius ant plonų lentų. Ar šie antkapiai taip pat buvo šeimos narių? Vyliausi, kad ne. Kas jiems nutiko?

Jausdama neapsakomą liūdesį ir gailestį, visuomet sukalbėdavau maldą, norėdama nuraminti mirusiuosius ir dar gyvus jų giminaičius, jei tokių yra.

Savaitė vijo savaitę ir vieną dieną nusprendžiau, kad atėjo laikas atidėti viską į šalį ir ruoštis kelionei. Pirmiausia turėjau išsiaiškinti, kaip pasiekti vieną aukščiausių Dangaus kalnų viršūnių ir rasti ypatingą augalą – snieginį lotosą, kurio reikalavo Mindė Medison.

Nė nenutuokiau, ar ši kelionė bus sunki ir pavojinga. Man reikėjo pasišnekėti su žmogumi, išmanančiu apie augalus ir pažįstančiu kalnus. Galbūt su žolininku. Kartą mudviem su Keku besišnekučiuojant paklausiau, gal tokį žmogų pažįsta, ir apsidžiaugiau išgirdusi teigiamą atsakymą.

– Vienas toks yra gretimame kaime.

– Tu pas jį gydaisi?

Ji papurtė galvą.

– Ne. Niekada nemačiau. Tik girdėjau daug gera.

Man vėl ėmus klausinėti, Keku pasiūlė:

– Eik į jo parduotuvę ir pati paklausk. Mano vyras Abu žino. Jis tave nuveš.

„Panašu į planą!“ – pamaniau.

Kitą dieną sėdau ant motociklo Keku vyrui Abu už nugaros ir išvažiavau į kaimyninį kaimą susitikti su žolininku Lopnoru. Abu sustojo ir parodė mažą parduotuvėlę – nustebau, kad ji įsikūrusi ne kaimo centre, o pakraštyje, kur aplink beveik nėra žmonių.

Nulipau nuo motociklo, padėkojau Abu ir nuėjau į parduotuvę.

Įžengusi į nedidelį namelį pirmiausia pamačiau aukštą, ketvirtąją dešimtį pradėjusį uigūrą, stovintį už prekystalio ir dailiomis svarstyklėmis, – juokingai mažomis, palyginti su galingu jo stotu, – atsargiai sveriantį žoleles. Jis vilkėjo baltus marškinius, o ant galvos buvo užsidėjęs pilką muslino kepuraitę.

Vyras pakėlė akis ir mūsų žvilgsniai susitiko.

Net krūptelėjau – tai buvo kapinėse matytas vyras liūdnu veidu!

Šiaip ne taip išspaudžiau šypseną ir kinų kalba pralemenau:

– Labas rytas, ar… jūs žolininkas?

– Taip. Aš Lopnoras. Atėjot pas mane?

Gerai, kad jis bent jau kalbėjo literatūrine kinų kalba, kaip ir tikėjausi.

Vis dar priblokšta to, ką vos prieš akimirką sužinojau, linktelėjau. Norėdama susitvardyti kelis kartus giliai įkvėpiau ir įtraukiau į plaučius raminamo žolelių aromato. Tada apsižvalgiau po nedidukę parduotuvėlę ir tai, ką pamačiau, man patiko. Žolininkui už nugaros stovėjo raudona lakuota vaistų spinta su stalčiais, ant kurių buvo užrašyti įvairių žolių pavadinimai, pradedant ženšeniu, raudonosiomis datulėmis, cinamonų šakelėmis, mandarinų žievelėmis, chrizantemų žiedais, šventagaršvėmis, baigiant labai keistų pavadinimų augalais, tokiais kaip kietagrūdžiai, sukatžolės, daugiažiedės baltašaknės, drignių sėklos, grybiniai vikšrai ir plėvinių pieninių vikių šaknys. Ant spintos viršaus buvo matyti siauri aukšti stiklainiai su gelsvame skystyje plūduriuojančiais jūrų gyviais ir vabalais. Prie kitos sienos stovėjo keturios kėdės, virš jų kabojo antklodė, išmarginta akiai maloniais, abstrakčiais islamiškais motyvais. Pastebėjau, kad, be mūsų, parduotuvėje daugiau nieko nėra.

– Prašom sėstis, panele, ir pasakoti, kas nutiko ir kaip jaučiatės.

Atsisėdau priešais jį kitoje prekystalio pusėje.

– Na, aš nesergu, man… tik reikia žolelių, kad sustiprinčiau savo či .

Jis pervėrė mane skvarbiu žvilgsniu, tikriausiai mėgindamas susivokti, kokių žolelių man reikia. O kai priėjęs sustojo visai šalia, įdėmiai žvilgtelėjau į šį kapinėse atsitiktinai matytą uigūrą ir pastebėjau išsišovusius skruostikaulius, šviesiai rudas akis, rusvus plaukus ir raukšlių išvagotą veidą. Jis buvo paslaptingas žmogus. Ir liūdnas. Jaučiau, kad žmogaus priešais mane siela kenčia tokias kančias, kokių niekada nesu patyrusi ir neįstengiu suprasti.

Sėsdamasis jis raminamu žemu balsu ištarė:

– Padėkit ranką ant prekystalio ir leiskit man užčiuopti pulsą.

Oda pajutau stiklo vėsą. Labai susikaupęs žolininkas smiliumi, didžiuoju ir bevardžiu suspaudė man riešą.

Raukšlės jo kaktoje atrodė tarsi sunkiai suvokiamos filosofinės tiesos, išreikštos mažai kam suprantama kalba ir laukiančios, kada bus atskleistos. Jam iš akių, nors ir liūdnų, sklido stipri jang energija. Tačiau labiausiai mano dėmesį patraukė ir didžiausią širdgėlą sukėlė jo rankos – didelės, įrudusios, diržingos, randuotos. Jo pirštai buvo stori, su nuospaudomis ir purvinomis panagėmis. Ką šis vyras tomis rankomis darė: tik rinko kalnuose žoles ar rausė kapus namų dvasioms?

Dešine ranka čiuopdamas mano pulsą, kaire jis glostė ant kaklo kabantį didelį, beveik permatomą balto nefrito pakabuką, pervertą odine virvele. Staiga mane apėmė jausmas, jog kažkur šį pakabuką jau mačiau, ir man ėmė virpėti rankos. Jaučiau, kad tas pakabukas kažkaip susijęs su tuo, ką šis vyras ankstesniame gyvenime mylėjo ir prarado.

Tai buvo puikus akmuo ir aš svarsčiau, kaip tokia grožybė atsidūrė šiame skurdžiame kaime. Gal tai neįkainojamas šeimos palikimas?

Buvau pakerėta nuo Lopnoro plūstančios ir tarsi bangos per mano kūną besiritančios paslapties, o jis nusigręžė, ištraukė kelis stalčius, iš kiekvieno paėmė po žiupsnelį vaistų ir kruopščiai pasvėrė juos mažutėmis svarstyklėmis. Paskui džiovintų vaisių ir žolelių mišinį supylė ant balto popieriaus lapo ir parodė man vieną iš sudedamųjų dalių.

– Čia raudonosios datulės, jos maitina kraują, ramina nervus ir papildo gyvybinę energiją. – Lopnoras atidžiai pažvelgė į mane. – Panele, įtampa eikvoja jūsų či .

Tada jis paėmė tamsiai raudoną sueižėjusį augalą.

– Čia žalia lotoso šaknis, ji išsklaidys jūsų aistrą, ypač dabar, kai esi dykumoje. Ji taip pat gerina apetitą. – Rodydamas kažkokį į grybą panašų augalą, pridūrė: – Baltasis grybelis vėsina ir labai pagerina moters odą ir veido spalvą.

Randuotomis rankomis jis suvyniojo visas šias žoleles.

– Grįžusi namo visas jas suberkite ant ėrienos gabalo ir virkite puode su vandeniu dvi valandas. Išgerkite sultinį ir suvalgykite mėsą.