Mingmei Yip - Šilko kelio daina

O Lopnoras pasakojo toliau:

– Suprantu, kodėl motina taip širsta. Ji pasakė: „Sūnus elgiasi taip, tarsi būtume tokie turtingi, kad galėtume kasdien valgyti mėsą ir ją švaistyti!“

Truputį patylėjusi pasiteiravau:

– Kodėl berniukas kažką spjaudė ir verkė?

Lopnoras papurtė galvą.

– Mėginau berniuką įtikinti, kad vištiena ir ėriena – skanu. Bet matėt, kaip jis reagavo. Rėkė, kol veidas persikreipė.

– Bet kodėl?

– Jis apkaltino motiną, kad nuodija jį mėsa. Jis šaukė: „Ne! Ne! Nenoriu, kad mane nuodytų! Būkit geri, nenuodykit manęs!“

– Ar vaikas gali gimti vegetaru?

– Taip, tokia jo karma. Bet motina nesupranta, kad nieko negalima padaryti, nebent palikti sūnų ramybėje. Valgydamas mėsą jis trumpina sau gyvenimą.

Žvelgdama į santūrų, beveik bejausmį Lopnoro veidą ir klausydamasi protingų jo žodžių, klausiau savęs, kaip toks mokytas vyras atsidūrė nuošaliame kaime, kur verslas vos sukasi ir kur jo patirtis bei įžvalgumas menkai vertinami. Gal jis tiesiog jaučiasi nelaimingas? O gal nuo ko nors slapstosi?

Lopnoras iš termoso įpylė mudviem karštos arbatos.

– Panele Lin, prašom išgerti chrizantemų arbatos su medumi. Nesijaudinkit. Berniukas sveikas, tik jo motinai ne viskas gerai. Beje, jis man primena, kad turėčiau pamėginti gauti vaistažolių, ypač tinkančių vegetarams. Ar galėtume nutarti, kada keliausime į Dangaus kalnus?

– Lopnorai, prašom vadinti mane tiesiog Lile.

Bet jis į mano prašymą nekreipė dėmesio.

– Panele Lin, ar turit pasiėmusi kalendorių?

9

Vaistažolės Dangaus kalnuose

Kelionės dieną oras buvo stebėtinai meniškas: van Gogo dangus, Magrito debesų lopiniai ir nestiprus vėjelis, šiek tiek sklaidantis tvankumą. Vos tik sutikau vykti drauge, Lopnoras tarsi dzen mokytojas negaišdamas ryžtingai ėmė planuoti žygį ir jam ruoštis.

Iš jo kaimo autobusu pasiekėme geležinkelio stotį, o iš ten traukiniu išvykome į Urumčį. Geležinkelio stotyje Lopnoras suderėjo su gerokai paklerusio automobilio vairuotoju, kad šis nuveš mus prie Dangaus kalnų, iki Bogdos, – vienos aukščiausių viršukalnių, – papėdės. Ilgai važiavę per vienodą, lygią, išdžiūvusią, įkaitusią ir dulkančią pusdykumę, įsukome į siaurą keliuką, vingiuojantį sraunios upės pakrante.

Pagaliau automobilis sustojo priešais kuklų medinį pastatą, ant jo kabojo lenta su užrašu – „Dangaus ežero“ svečių namai. Išlipę susimokėjome, – mano akimis, juokingai mažą sumą, – tada užsiregistravome viešbutyje, pavalgėme kuklią vakarienę ir kiekvienas nuėjome į atskirą kambarį.

Kitą rytą pėsčiomis patraukėme atviru lauku, kol priėjome siaurą tarpeklį, kurio dugnu šniokšdamas tekėjo upokšnis.

Lopnoras tarė:

– Pirmiausia eisime į mišką vaistažolių, o paskui prie Dangaus ežero. Dabar esame maždaug du tūkstančius metrų virš jūros lygio. Vėliau daugiausia teks kopti stačiu šlaitu. Ar pasiruošusi?

Nors tikrai nežinojau, kas manęs laukia, pritariamai linktelėjau. Vyliausi, jog užkopusi į kalną, kad ir kokį statų, rasiu brangųjį augalą, kurio reikalavo mano teta Mindė Medison.

Niūniuodama ir taip mėgindama save raminti visai pamečiau laiko nuovoką, – atitokau tik skaudančiomis, auliniais batais apautomis pėdomis palietusi lygią miško paklotę. Akimirksniu pajutau gaivaus ir vėsaus oro plūstelėjimą. Klausydamasi paukščių čiulbėjimo ir raminamo vandens čiurlenimo, užsimerkiau ir giliai įkvėpiau malonaus vešlios augalijos skleidžiamo aromato. Kai vėl atmerkiau akis, jau buvau visa širdimi įsimylėjusi šį gūdų mišką, jo aukštas pušis ir spygliuotas egles.

– Panele Lin, – švariame miško ore atsklido stiprus Lopnoro balsas, – jei neprieštarausit, norėčiau pradėti nuo žemiau esančių slėnių ir pririnkti grybų, migdolų, laukinių obuolių, ženšenio ir sukatžolių savo parduotuvei. Tada kopsime aukščiau, kur galbūt rasime jums reikalingą augalą.

Nusišypsojusi savo bendražygiui, pasakiau:

– Žinoma, neprieštarausiu. Man patinka migdolai ir laukiniai obuoliai.

Ypač iš šio gražaus rojaus kampelio. Apylinkės čia atrodė labai romantiškos, bet neketinau Lopnorui to sakyti, – baiminausi, kad gali neteisingai mane suprasti. Paskui tarsi banga mane staiga užplūdo gailestis. Mat labai lengvai sutikusi eiti į šį nuošalų kalnų mišką su nepažįstamu uigūru, tarsi atmečiau anksčiau ne kartą girdėtą Alekso prašymą keliauti drauge. Tikėjausi, dabar jis bent jau puikiai leidžia dienas su savo tėvais, kad ir kur jie būtų.

Beveik valandą žingsniavom tankiu mišku, tada Lopnoras pareiškė, kad pasiekėme vietą, kurioje galėtų rasti to, ko jam reikia.

Pasidėjau ant žemės kuprinę ir ištiesusi rankas pasirąžiau. Lopnoras žvilgtelėjo į mane patenkintas.

– Parinksiu vaistažolių parduotuvei, o tada trauksime ieškoti snieginių lotosų. O kol kas galit arba likti su manimi, arba pasivaikščioti ir pasižvalgyti viena. Bet nenuklyskit per toli ir saugokitės šernų. Jei sutiksit tą žvėrį, nepulkit į paniką. Stovėkit ramiai ir šernas pasitrauks. Šiaip ar taip, galite nesijaudinti, nes aš būsiu netoliese, – tarė jis, braukdamas į šalį lapus, krapštydamas žemę ir dairydamasis galbūt ten slypinčių turtų.

Tik tada supratau, kodėl jo panagės pilnos purvo, o didelės rankos šiurkščios ir įdiržusios. Šio vyro, rausiančio žemę ir ieškančio vaistažolių – savo aistros ir pragyvenimo šaltinio, kančių liudininkai buvo deginanti saulė ir nuožmus vėjas. Man akys sudrėko nuo ašarų, bet aš jas sutramdžiau.

Vengdama žiūrėti Lopnorui į rankas ir akis, pasakiau:

– Pasivaikščiosiu, o paskui grįšiu ir padėsiu jums.

Taip tarusi, iš karto nuėjau, mat baiminausi, kad jis gali suprasti, ką jaučiu. Be to, šiame šiuolaikiniame Penglai Šane, legendiniame nemirtingųjų kalne, norėjau būti viena. Man reikėjo surikiuoti susijaukusias mintis ir suvokti savo jausmus. Jei pasiseks, galbūt rasiu vietą, kurioje galėsiu medituoti lotoso poza, kad pasisavinčiau visą stiprią kalnų energiją.

Miškas ramino, bet kartu ir truputėlį baugino. Taip ilgai gyvenau dykumoje, matydama vien neaprėpiamą rudą smėlynų platybę, tad džiaugiausi pagaliau sulaukusi progos atsiduoti jausmams tarp medžių, vijoklių, gėlių ir samanotų akmenų, skleidžiančių svaigų aromatą. Čia man nereikėjo svaigintis, kad apsvaigčiau!

Vaikštinėjau penkiolika minučių ir staiga pamačiau tiesiai man prieš akis neriant kažką didelį, tamsų ir riebų. „Kas čia?!“ – riktelėjau ir akimirksniu supratau, kad tai tebuvo kiškis. Vos spėjau nurimti, iš dangaus atsklido keistas klyksmas: „Krrrk, krrrk!“ Pažvelgiau aukštyn ir išvydau vanagą, sukantį ratus lyg lėktuvas aviacijos šventėje.

Žingsniavau toliau ir netrukus mano akis patraukė smulkučiai, balti, žvaigždės pavidalo žiedeliai, prasispraudę pro didžiulio akmens plyšius, styrantys ir droviai viliojantys savo žavesiu ir vienatve. Iš smalsumo prisiskyniau jų puokštelę ir kilstelėjau pauostyti. Man į nosį dūrė neįprastas kvapas, panašus į imbiero, sumišusio su sandalmedžiu. Pasidžiaugusi gėlių aromatu, kelis žiedus įsikišau į plaukus. Tada užsimerkiau ir pamėginau įsivaizduoti esanti gražiausia graikų deivė, mėginanti sugundyti patį dailiausią Olimpo dievą; arba žavi kinų fėja, besistengianti apsukti galvą neprastai atrodančiam mokslo vyrui.

Nudžiugusi, kad aplink nėra nė gyvos dvasios, ėjau toliau neatsispirdama pagundai liesti beveik viską: keistas gėles, grublėtą medžio kamieną, drėgnus, švelnius kaip naujagimio oda lapus, į gyvūnus panašius akmenis, švelnų kaip įsimylėjėlio širdis dumblą… Tai atrodė taip trapu viską pažinti trokštančiose mano rankose… Kažin ką savo vyriškomis, šiurkščiomis rankomis jaučia Lopnoras?