Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Dar pusvalandį paklaidžiojusi po mišką pamačiau akmenį, pažymėtą raudonai, geltonai ir žaliai – neįprastu spalvų deriniu, turinčiu daug jang energijos. Smalsumo pagauta pirštu perbraukiau akmenį ir nustebau, kad jo paviršius nepaprastai švelnus. Man prieš akis staiga iškilo stangrus Alekso kūnas, kupinas jaunatviškos jėgos, ir pajutau jo troškimą, kad tą kūną liesčiau.

Man akyse vėl susitvenkė ašaros, bet šį kartą jų netramdžiau. Dabar jau gailėjausi, kad čia nėra mano jauno mylimojo ir mudu negalime pasimylėti ant šio didingo kalno, nuo kurio atsiveria vaizdas į žemai plytintį ežerą, tyvuliuojantį tankios tūkstantmečio medžio lapijos pavėsyje. Užgulta karščiu alsuojančio jaunojo mylimojo, galėčiau pro medžio lapus žvelgti aukštyn į visatą ir mąstyti apie amžiną meilę. Bet greitai išmečiau Alekso atvaizdą iš galvos. Tikrai nemaniau, kad mūsų santykiai turi ateitį. Abejojau, ar aš Aleksui esu daugiau nei trumpalaikė aistra. Be to, nė nenutuokiau, kur dabar jis yra. Keliauti po Kiniją jam tikriausiai taip smagu, kad jau bus mane pamiršęs.

Dabar jau nesidžiaugdama aplink žaliuojančiu mišku, vilkau nuvargusias kojas ieškoti Lopnoro. Po dvidešimties minučių mano ausis pasiekė melodingas, skambus vyriškas balsas. Šis gūdžiame tuščiame miške aidintis balsas buvo persmelktas liūdesio. Įtempusi ausis ėmiau klausytis. Vyras dainavo Sindziango liaudies dainą „Tolimoje šalyje“.

Toli nuo čia, tolimoje šalyje, gyvena gražuolė mergina.

Visi, einantys pro jos namus, trokšta žvilgtelėti į vidų,

Jos rausvas, besišypsantis veidas – šilta saulė, žavingos akys – išdykęs mėnulis.

Atiduočiau viską, ką turiu, ir sekčiau paskui ją,

Kad kasdien galėčiau žiūrėti į nuostabų jos veidą ir suknią aukso apvadais.

O kad būčiau šalia jos bidzenanti avis,

Ir ji galėtų švelniai pliaukštelėti man botagu!

Mane nustebino ir pribloškė ne tik balso stiprumas, bet ir iš jo sklindantis švelnumas, aistra. Dainininkui, matyt, teko patirti gilią meilę, kuri jam sužeidė širdį. Ėjau toliau ir klausiausi mėgindama įsivaizduoti tokią stiprią meilę, kad vyras, kerdžius, trokšta būti avimi ir leistis botagu raginamas moters, kurią myli. Staiga už medžių lapų pamačiau Lopnorą ir nustebau supratusi – dainavo jis.

Pakerėta dainos stabtelėjau, kad jam netrukdyčiau.

Kai baigė dainuoti, nuoširdžiai paplojau.

– Nuostabu, Lopnorai. Kodėl anksčiau niekada negirdėjau jūsų dainuojant?

Nustebęs ir, rodos, truputį susidrovėjęs, mano bičiulis atsigręžė. Svarsčiau, kaip taktiškiau pasiteiravus apie tą skaudžią meilės istoriją, bet Lopnoras staiga sustojo kaip nudiegtas, tarsi vidury baltos dienos būtų pamatęs vaiduoklį. Jis kaip žaibas metėsi prie manęs ir vienu atsargiu mostu išbraukė iš plaukų gėles.

Man net nespėjus supykti, Lopnoras sušuko:

– Jos nuodingos! Laimė, kad buvot susikėlusi plaukus į viršų ir jos nepalietė galvos odos!

Apstulbusi nežinojau, ką sakyti.

O mano bičiulis kalbėjo toliau:

– Atsiprašau, panele Lin, man tikrai nereikėjo leisti jums vaikštinėti vienai.

– Tai ne jūsų kaltė, be to, esu sveika. – Ir tik dabar staiga suvokiau Lopnoro žodžių reikšmę. Pirštais paliečiau savo plaukus ir skruostus. – Ar tebesu?

– Esat sveika, kitaip jūsų veidas jau būtų ištinęs kaip paršo.

Nusijuokiau.

– Kodėl ne kaip bokserio?

– Panele Lin, prašom nepokštauti. Čia menki juokai. Laimė, nieko bloga nenutiko.

– Ką gi, ar čia jau baigėme?

Jis linktelėjo.

– Dabar mūsų laukia pati sunkiausia kelionės dalis: kopsime aukščiau, ten, kur auga snieginis lotosas. Kilsime aukštyn, tris tūkstančius metrų virš jūros lygio. Pasiruošusi?

Kadangi lengvesnio kelio gauti snieginį lotosą nebuvo, garsiai atsakiau:

– Žinoma!

– Gerai, tuomet apsivilkit striukę ir užsidėkit skrybėlę. Ten aukštai bus šalta.

Kopti nebuvo taip sunku, kaip įsivaizdavau. Kadangi oras buvo labai malonus, aš, tiesą sakant, džiūgavau galėdama užsiimti šia daug jėgų reikalaujančia, bet dvasią grūdinančia fizine veikla, juolab kad žemė su manimi atsisveikino, o dangus buvo pasiruošęs sutikti. Norėjau kopti iki pat dangaus, o žemiškus rūpesčius palikti sau už nugaros!

Lopnoras buvo puikus palydovas: dėmesingas, švelnus, tikslus, mažakalbis. Ilgai kopdami į kalnus sutikome jauną, liesą uigūrą ir vyrai truputį šnektelėjo savo keista kalba. Juodu tikriausiai kalbėjo apie mane, nes jaunuolis kelis kartus smalsiai mane nužvelgė. Nenumaniau, ar pasimatė du draugai, ar šioje nuošalioje vietoje bet koks dviejų žmonių susitikimas laikomas draugišku. Tačiau buvau šiek tiek uždususi, tad nepaklausiau Lopnoro, nei kas tas vyras, nei apie ką juodu šnekėjosi.

Kopdamas į kalną mano bičiulis uigūras atrodė žvalus. Jo akys spindėjo, veidas buvo įraudęs, be to, paprastai jame atsispindėdavo kančia, o dabar atrodė ramus, galima sakyti, net laimingas. Mačiau, kad kalnai – jam įprasta aplinka, kurioje jis jaučiasi kaip žuvis vandenyje ar beždžionė medyje. O aš, nors mano kuprinė, palyginti su Lopnoro, buvo lengva, gausiai prakaitavau, be to, man nemaloniai diegė visą nugarą ir kojas. Kvėpavau greitai ir negiliai, – mat skubėjau nenorėdama atsilikti nuo savo bičiulio.

Pagaliau jis pareiškė, kad atvykome. Jaučiausi sustirusi nuo šalčio, tad stipriau susisupau į striukę ir geriau užsimaukšlinau skrybėlę. Man prieš akis atsivėrė neaprėpiama erdvė, nusėta akmenų nuoskilų, tolumoje susiliejanti su vienišu mėlynu dangumi.

Atsisukusi į Lopnorą pasakiau:

– Neatrodo, kad čia kas nors augtų.

Jis suirzęs dėbtelėjo į mane.

– Panele Lin, puikiai pažįstu augalus ir jų augimo vietas šioje kalnų dalyje. – Paskui jo balsas ir veidas sušvelnėjo. – Trūksta oro?

– Truputį sunku atgauti kvapą, bet šiaip viskas gerai.

Tada jis kalbėjo toliau:

– Snieginiai lotosai – nepaprastai reti ir sunkiai randami augalai, nes auga labai dideliame aukštyje, ledo ir uolų plyšiuose. – Jis rimtu veidu pažvelgė į mane. – Likit čia, o aš eisiu jų parnešti. Patikėkit, jums per daug pavojinga eiti kartu. Likusi čia būsit daug saugesnė.

Iš jo intonacijos supratau, kad tai įsakymas, o ne patarimas.

Kai mano bičiulis žolininkas pridūrė: „Būkit atsargi, aš tuoj grįšiu“, ir dingo iš akių, išsitraukiau fotoaparatą ir ėmiau vaikštinėti ieškodama, ką įdomaus galėčiau nufotografuoti.

Praėjo daug valandų, o Lopnoras vis nesirodė. Gal kas nors atsitiko? Ėmiau vaizduotis, kaip Lopnorui, įsitvėrusiam uolos, praslysta pirštai ir jis krisdamas užsimuša; arba krisdamas įstringa tarp uolų ir šios jį sutraiško.

Nenutuokiau, kaip ir kur jo ieškoti. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, kreiptis pagalbos neturėjau į ką ir nemaniau galėsianti pati rasti kelią atgal į civilizuotą pasaulį. Vos pajutau, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės, man ausis pervėrė garsus ir šaižus „Krrrk!“ Pakėlusi akis pamačiau didžiulį vanagą, sparnais tarsi dviem aštriais ašmenimis pjaustantį dangų. Man tebesvarstant, ką daryti, paukštis metėsi link manęs.

– Aaai! – staiga pasilenkiau norėdama išvengti netikėto antpuolio. Tai buvo tikrų tikriausia pasalūno ataka, nors grobiu tapau ne aš, o mano fotoaparatas!

„Krrrk!“ – dar kartą pergalingai klyktelėjo prakeiktas paukštis ir, sučiupęs nagais fotoaparatą, dingo tolumoje. Paėmusi kelis akmenis švystelėjau aukštyn, ten, kur skrido vanagas, bet jie gailiai ir beviltiškai dunkstelėjo ant žemės.