Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Aš nustėrau.

– Ką norit pasakyti? Virš vandens nieko nėra.

Lopnoras nusibraukė rankove dar vieną ašarą.

– Jie ne virš vandens, o po vandeniu.

Mane nukrėtė šiurpas.

– Jie mirę?!

– Taip, nužudyti.

Lopnoro balsas skambėjo švelniai, lyg būtų kalbėjęs su savimi, mažu vaiku ar dvasia.

– Ką? Kodėl?

Dabar jaučiausi taip, tarsi man galvą būtų graužę šimtai skruzdžių.

– Tai liūdna istorija. Tikrai norit ją sužinoti?

Linktelėjau ir Lopnoras, nusivedęs ir pasodinęs mane ant akmens, ėmė pasakoti.

Kai Lopnorui buvo šešeri, jo tėvą dvikovoje nužudė kitas uigūras, mat laikė jį išdaviku, nes šis atsisakė savo religijos ir vedė ne musulmonę kinę. Nuo tos dienos, nors ir buvo uigūras, motina ir jos tėvas, žmonių gerbiamas žolininkas, Lopnorą ėmė auklėti ir mokyti kaip kiną.

Vaikystėje, užuot žaidęs žaislais, Lopnoras leido dienas tarp augalų. Labiausiai jam patikdavo išvykos į kalnus su seneliu. Kol ieškodavo vaistažolių ir jas rinkdavo, senelis leisdavo berniukui klajoti tarp medžių bei uolų ir susirasti sau žaislų – šakų, žiedų, akmenų, vabzdžių ir smulkių gyvių.

Būdamas septynerių Lopnoras susirgo reta odos liga. Išgėrus pieno jam skausmingai išberdavo visą kūną. Motina buvo įspėta daugiau neleisti berniukui nė prisiartinti prie pieno. Bet vieną dieną, iškeliavęs su seneliu į kalnus, Lopnoras per apsirikimą išgėrė truputį sugižusio pieno ir netrukus ėmė raitytis iš skausmo. Apimtas isterijos, berniukas čiupo šalia augančią žolę ir ėmė ją kramtyti. Ir įvyko stebuklas: bėrimas pranyko.

Senelis šią vaistažolę palaikė tikru stebuklu iš dangaus. Todėl nusprendė nebeleisti vaikaičiui žaisti kalnuose, o mokyti, kad taptų žolininku ir vieną gražią dieną perėmęs vaistažolių parduotuvę atsimokėtų už dangaus suteiktą stebuklingą dovaną gydydamas žmones.

Nuo to laiko Lopnoras su seneliu keliaudavo į kalnus pažinti vaistažolių. Senis jį mokė ne tik kaip atpažinti ir atskirti vaistažoles, bet ir pasakojo apie jų veikimą ir augimvietes, o svarbiausia – kaip deramu kampu ir su tinkama jėga jas nuskinti.

Būdamas gabus vaikas, Lopnoras greitai mokėsi gerte gerdamas žinias apie natūralius vaistus, kaip dykuma geria palaimingos liūties vandenį. Sulaukęs penkiolikos, savo senelio parduotuvėje pradėjo dirbti mokiniu. Po penkerių metų senis leido jam turėti savų pacientų, o dar po penkerių gydydamas jis pelnė žmonių pagarbą ir meilę vienos gražuolės uigūrės, kuri jam pagimdė puikų sūnų.

Greitai žinia apie Lopnoro šlovę pasiekė šamaną, kuris taip pat tvirtino gydantis, tik ne vaistažolėmis, o užkalbėjimu. Apimtas pavydo, šamanas pareikalavo, kad Lopnoras atiduotų jam brangias vaistažoles ir slaptus receptus. Puikiai žinodamas apie piktus šamano darbus, – kad jis grobia, o paskui parduoda ką tik gimusius berniukus ir net (bent jau sklandė tokie gandai) žudo bei aukoja mažas mergaites, – Lopnoras nesutiko. Nuo to laiko, vengdamas šamano ir saugodamas savo vaistažoles ir receptus, Lopnoras su šeima ėmė dažnai kraustytis vis į kitą vietą.

Vėliau šamanas susekė jo šeimą ir, padedamas savo mokinių – gaujos kazachų banditų, – įsiveržė į Lopnoro parduotuvę, apiplėšė jo namus ir išžudė visą šeimą: motiną, senelį, jaunąją žmoną ir sūnų. Jų kūnai taip ir nebuvo rasti, bet sklandė gandai, kad galvažudžiai nugabeno juos prie Juodojo Drakono ežero ir, kiekvienam parišę po akmenį, įmetė į vandenį. Nedoras ir ne mažiau prietaringas šamanas tikėjo, kad tik paskandinus kūnus ir uždusinus sielas jų dvasioms bus užkirstas kelias grįžti ir jį persekioti.

O Lopnoras liko gyvas. Tą dieną jis buvo iškeliavęs į Dangaus kalnus rinkti vaistažolių ir kelios pačios brangiausios žolės bei jų receptai buvo saugiai paslėpti jo krepšyje. Kai kas tikėjo, kad šamanas tyčia pasigailėjo Lopnoro, nes žudydamas žolininką, kuris vieną nelemtą dieną gali išgelbėti jam gyvybę, bijojo užrūstinti dievus.

Praradęs visą savo šeimą, Lopnoras pasivadino dabartiniu vardu ir atkeliavo į šį nuošalų kaimelį. Čia apie jo praeitį niekas nežinojo ir gerbė kaip dangaus siųstą žolininką. Per dešimt metų beveik niekas nedrumstė Lopnoro ramybės, bet laimė jo taip pat neaplankė.

Bičiulio papasakota istorija mane be galo nuliūdino. Žvelgdama į priešais sėdinčio Lopnoro tragišką, vėjo nugairintą veidą, jaučiau pagundą suspausti jį glėbyje ir supti, kaip motina supa sergantį kūdikį. Tačiau, norėdama išreikšti užuojautą, tik patapšnojau jam ranką.

Jis tarė:

– Gyvenu tik todėl, kad daugybės žmonių gyvenimas priklauso nuo manojo. Jei mirsiu, pražudysiu ne tik senelio mokymą, bet ir dangišką dovaną.

Lopnoras gydė žmonių ligas, bet niekas negalėjo pagydyti jo sužeistos širdies. Jam negalėjo padėti net pati rečiausia vaistažolė.

Tyliai atsidusau pagaliau suvokusi, iš kur ta tuštuma ir šaltis, kuriuos jaučiau ir savo trobelėje ir – dar stipriau – dabar prie Juodojo Drakono ežero. Mano širdis buvo kupina neapsakomo liūdesio ir tuštumos.

Lopnoras išėmė iš kuprinės termosą, atsuko dangtelį, įpylė karštos arbatos ir padavė man.

Gurkšnodama kvapnią arbatą mąsčiau apie jo istoriją.

– Lopnorai, nežinau, ką pasakyti, kad palengvinčiau jūsų kančią.

– Panele Lin, – glostydamas baltą nefrito pakabutį, jis sugavo mano žvilgsnį, – esate dangaus dovana, atsiųsta išklausyti mano istorijos. Nieko daugiau negaliu prašyti.

Mudu ilgai tylėjome, tik jaučiau, kaip arbatos garai šildo ir garuoja man į veidą.

– Lopnorai, ar esate tikras, kad jūsų žmona ir sūnus mirę?

– Žinoma, jie mirę! – sušuko jis, bet paskui susimąstęs trumpai nutilo. – Jei būtų gyvi, argi pas mane negrįžtų?

Tai buvo logiškas klausimas. Ir vis dėlto, kad ir kaip tai atrodė neįtikinama, jaučiau, jog iš tiesų nutiko visai kas kita.

Lopnoras smalsiai pažvelgė į mane.

– Kodėl to klausiat?

– Kartais man atsiveria in akis.

Lopnoras kilstelėjo vieną antakį ir vėjo nugairintame jo veide pirmą kartą šmėstelėjo viltis.

– Vadinasi jaučiate, kad jie galbūt gyvi?

Linktelėjau.

– Veidu pajutusi arbatos skleidžiamą šilumą, pajutau ir jų buvimą.

– Prašau papasakoti man, ką matėt.

– Tiesą sakant, nieko nemačiau. Grįžusi namo pamėginsiu tiksliau nukreipti savo energiją.

– Būsiu dėkingas.

– Lopnorai, kol kas nepuoselėkit vilčių. Galbūt aš klystu.

Jis nusiminęs linktelėjo.

Labai norėjau užduoti jam dar vieną klausimą, bet nedrįsau jo ištarti: „Jei Lopnoro šeima palaidota ežere, kodėl jis lankosi mano kaimelio kapinėse?“

Bijojau, kad neišnirtų dar viena liūdna istorija kaip nuodinga, kirsti pasiruošusi gyvatė. Ar buvo ir daugiau nužudytų jo giminaičių?

Varginančioj kelionėj namo Lopnoras pratarė man vos porą žodžių. Tad kitą rytą, vis dar svarstydama, kodėl jis nuolat lankosi kapinėse, jeigu jo šeima ilsisi ežero dugne, ryžausi paklausti.

Atėjusi radau Lopnoro parduotuvę uždarytą. Prie durų buvo prismeigti du rašteliai, – vienas uigūrų, kitas kinų kalba. Pastarajame buvo parašyta:

Panele Lin, išėjau ieškoti savo žmonos ir sūnaus. Kol jų nerasiu, negrįšiu. Rūpinkitės savimi. Lopnoras.

Staiga skaudžiai pasigailėjau prasitarusi Lopnorui, kad jo žmona ir sūnus galbūt tebėra gyvi. Dabar jis iškeliavo jų ieškoti! O jei aš klydau?

Tą vakarą padariau tai, ko visuomet bijojau: per in valandas, – vienintelį metą, kai mirusieji drįsta išeiti ir „žaisti“ gyviesiems priklausančioje jang valdoje, – nuėjau į kapines. Anksčiau eidavau ten tuoj po vidurdienio, kad galėčiau pajusti tą vietą nerizikuodama, jog mane apspis pavidalai, kurių nenoriu įvardyti. Bet šiandien vakare viskas buvo kitaip. Norėjau susikaupti ir tinkamai nukreipti energiją tikėdamasi, jei „nepamatyti“, tai bent jau pajusti ką nors iš ano pasaulio, – kurį nors Lopnoro šeimos narį.