Apgirtęs Frenkas griausmingai tarė:
– Šį vakarą jaučiuosi laimingas galėdamas jums pranešti, kad mano gražuolis sūnus netrukus ves šią žavingą kinę.
Salėje nugriaudėjo plojimai.
Frenkas kalbėjo toliau:
– Pakelkime taures už būsimą nuotaką ir jaunikį!
Nuošė dar viena svaigalų pastiprinta plojimų banga. Paskui žmonės ėmė gerti dideliais gurkšniais, iki dugno lenkdami savo taures.
Iš visų sausakimšos salės kampų tai atošdami, tai vėl nuslūgdami pasipylė triukšmingi sveikinimai.
Sumaiščiai nurimus, Frenkas atsisėdo ir paklausė sūnaus:
– Aleksai, kokių vestuvių nori?
Aleksas pakėlęs pabučiavo man ranką.
– Paprastų, galbūt čia, dykumoje.
Tėvas tarė:
– Juk žinai, sūnau, kad jei nori, tavo vestuvės gali būti labai prabangios. St. Regis arba Plaza viešbučiuose. Tik pranešk mums arba mūsų padėjėjams, gerai?
Matydama, kokie neįtikėtini dalykai vyksta, atsigręžiau į savo jauną mylimąjį ir paklausiau:
– Palauk, Aleksai, ar aš sakiau, kad noriu su tavimi susižadėti, o juo labiau už tavęs tekėti?
Nežinau, ar Frenkas ir Dona girdėjo mano žodžius, o jei taip, ar sutriko. Nepastebėjau jokio ženklo, kad jiems būtų rūpėję, ar ilgai mudu su Aleksu draugaujame, ar tinkame vienas kitam, ar aš nuoširdžiai jį myliu ir ar jis man tikrai svarbus.
Aleksas pasilenkė prie manęs ir karštligiškai sušnabždėjo:
– Lile, prašau tavęs, jei tikrai mane myli, sutik. Dabar reta proga gauti tėvų pritarimą. Aš labai retai juos matau, juo labiau taip gerai nusiteikusius!
Kelias akimirkas patylėjusi, sušnabždėjau jam į ausį:
– Ar nematai, kad jie ne gerai nusiteikę, o tiesiog girti?
Nekreipdamas dėmesio į mano pastabą, jis tyliai tarė:
– Maldauju, rytoj mes išvažiuojame. Ar negali tiesiog sutikti?
Bet aš negalėjau.
Tą vakarą Aleksas buvo nusiminęs. Jis manęs nė nepalietė ir mudu nebendravome – nei emociškai, nei intelektualiai, nei seksualiai.
Iš tiesų norėjau pabūti viena ir apie viską pamąstyti, ypač apie gyvenimo tikslą, o mano gyvenimo tikslas tikrai nebuvo ištekėti, susilaukti vaikų, įsikurti priemiestyje ir nuobodžiai gyventi. Man buvo liūdna ne tik dėl to, kad paskutinį vakarą nepasimylėjome, bet ir todėl, kad tas vakaras taip niūriai baigėsi.
Kitą rytą mudu su Aleksu tylėdami nusimaudėme po dušu ir apsirengėme. Jis vis dar vaidino įžeistą ir piktą, o aš nežinojau, ką turėčiau pasakyti, kad reikalai bent kiek pasitaisytų.
Po greitų pusryčių prieš abiem jo tėvams sėdant į laukiantį automobilį mandagiai paspaudžiau jiems rankas. O tada, akylai stebint tėvams, Aleksas netikėtai mane apkabino, prisitraukė ir godžiai pabučiavo.
Po ilgo bučinio Aleksas liūdnai pažvelgė į mane.
– Lile, man labai gaila, kad kivirčijomės. Tikrai nenoriu išvažiuoti ir tavęs čia palikti.
– Aleksai, tikriausiai pamirši mane vos grįžęs namo.
Ir vis dėlto vyliausi, kad taip nenutiks.
– Kodėl taip sakai?
Pirmą kartą kalbėdamasis su manimi jis pakėlė balsą.
– Tiesiog manau, kad…
– Ar aš tau visai nerūpiu?
– Aleksai, tu per jaunas, kad…
Jis vėl mane nutraukė:
– Nesu vaikas, kokiu mane laikai, ir žinau, ko trokštu. Jei nenori manęs, taip ir sakyk!
Stovėjau be žado. Nežinau, kas mane labiau suglumino, – ar tai, kad Aleksas pratrūko, ar kad suvokiau, jog tikrai jo nenoriu, bent jau kol negausiu savo trijų milijonų dolerių.
Jis nutarė dar truputį mane paspausti.
– Pasakyk, kad mane myli.
Negalėjau to ištarti, nors ir mylėjau Aleksą. Jei mums nieko neišeitų, nedrįsčiau užgauti jam širdies.
Stypsojau ten kaip paskutinė kvailė, tardoma savo mylimojo – jo akys buvo liūdnos, o tėvai smalsiai varstė mane suglumusiais žvilgsniais.
– Tuomet, prieš atsakydama „taip“ arba „ne“, išsiaiškink, ką iš tiesų jauti. Aš palauksiu. Juk esu dar labai jaunas, prisimeni?
Aleksas ilgai žiūrėjo į mane nebyliu žvilgsniu, paskui įlipo į automobilį pas tėvus ir garsiai užtrenkė dureles. Tada mašina nuvažiavo, palikdama debesį dulkių, pro kurias ašarodama nieko nemačiau.
Grįžusi į savo trobelę daugiausia laiko sėdėdavau ant sofos, susimeistrautos iš padangos, spoksodama pro langą į nuostabius saulėtekius ir ne mažiau puikius saulėlydžius. Paukščiai sklandė virš auksinio smėlio, o man širdį spaudė kančia, kurios anksčiau net nežinojau pasaulyje esant. Dykuma ir jos nuolat slenkančios kopos kartais man atrodydavo kaip medituojantis milžinas, o kartais – kaip geisminga, mantrą giedanti deivė. Bet dabar visi jos pavidalai ir smėlio šnarėjimas mane slėgė, ypač prieblandoje, kai prieš akis iškildavo liūdnas Lopnoro veidas, paskui pasirodydavo dar ne visai pamirštas Krisas ir skaudžiausia – Aleksas, kartais kupinas troškimų, kartais piktas, o kartais įsižeidęs.
Kadangi Aleksas buvo pavadinęs mane „dykumos kerėtoja“, tikėjau, kad likimas man yra lėmęs jaudinantį, nuotykių kupiną gyvenimą, o ne egzistavimą ar, tiksliau sakant, egzistencijos vakuumą – nuo devintos ryto iki penktos vakaro dirbant tik tam, kad viršininkas taptų dar turtingesnis, – arba skęstant aukštuomenei priklausančios namų šeimininkės rūpesčiuose: nuolat organizuoti vakarėlius ir privačios mokyklos tarybos posėdžius, šiaip taip rastis laiko šukuosenai, manikiūrui, pedikiūrui, veido procedūroms, SPA, masažui ir lakstyti po parduotuves Paryžiuje, Londone ir Penktajame aveniu.
Atsidusau. Kiek nemalonumų man pridarė ta kelionė per dykumą…
ANTRA DALIS
12
Įsimylėti paprasta
Kiekvieną naktį viena gulėdama lovoje glamonėjau save ir geidžiau šilto Alekso kūno, mėgindama susigrąžinti tą jausmą, kai jo rankos slysdavo mano veidu, krūtimis ir tarp šlaunų. Man jo baisiai trūko, bet tam tikra prasme ir palengvėjo, kad jis išvažiavo, mat galėjau sutelkti visą dėmesį į savo trijų milijonų misiją.
Gyvenimas eina į priekį. Visada.
Kitas mano kelionės tikslas buvo aplankyti vienuolį ir šios užduoties aš seniai bijojau, – ypač nerimavau dėl apversto lotoso pozos. Nors nekaltybę praradau būdama septyniolikos su kaimynystėje gyvenančiu vėpla vien iš noro maištauti ir per dvidešimt devynerius savo gyvenimo metus į lovą buvau įsileidusi dar kelis vyrus iš meilės (poreikis), seksualinio malonumo (premija), noro nuvyti šalin vienatvę (neviltis), kad parodyčiau savo moterišką galią (iššūkis), niekada nelaikiau savęs pasileidusia. Dėl visko buvo kaltas mano silpnumas – ir ne lengvai pasiduodanti vagina, bet jautri širdis. Aiškinau sau taip lengvai įsimylinti dėl to, kad turiu retą gebėjimą kiaurai matyti vyrus ir po jų išore širdyje atrasti kai ką ypatinga ar net mįslinga.
Pirmiausia tai pastebėjo ir man pasakė viena iš klasės draugių, kuri nuolat kritikuodavo mano įsimylimus berniukus. Kartą ji nepritariamai pažvelgė į mane ir pareiškė:
– Lile! Kuo tave sužavėjo tas paskutinis asilas? Ar įsimylėjai jį iš gailesčio? Aš su juo net tuo pačiu oru kvėpuoti nenoriu. Fui!
Kai buvau paauglė, mama kartais paprašydavo manęs nueiti į turgų ir parnešti pietums šviežią rausvąjį lyną. Negalėdavau pakęsti šios žmonių prisigrūdusios, triukšmingos, nešvarios vietos, ypač slidžių grindų ir dvoko, tarsi sklindančio iš benamio pažastų. Skindamasi kelią tarp besiderančių namų šeimininkių, sulaikydavau kvapą, pranerdavau pro jas ir dairydavausi mamos pageidaujamo lyno. Bjaurėdamasi paskubomis rausdavausi po žuvų krūvą ir sumokėdavau nesiderėjusi, kad kuo greičiau sprukčiau iš turgaus.
Читать дальше