Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Bet kartą įvyko stebuklas. Ieškodama tinkamos žuvies, pamačiau kresną, raumeningą vaikiną, priklaupusį ant vieno kelio šalia milžiniško ledo luito. Šis didžiulis mėsos kalnas galingomis rankomis puolė kitą, sušalusį, kalną ledo kirtikliu ir jį trupino.

Negaliu nė apsakyti, kaip tą akimirką jaučiausi. Rodos, negalėdama atplėšti akių nuo to testosterono pripumpuoto vaikino, visa savo esybe susiliejau su ledą daužančiomis raumeningomis jo rankomis ir susikaupimu. Žiūrėjau į jį apimta ekstazės, visiškai pamiršusi savo gyvenimą, ką jau kalbėti apie suskretusį turgų ir mamos trokštamą žuvį.

Pagaliau baigęs darbą, vaikinas švystelėjo smulkinto ledo į plastikinį kibirą ir atsistojo ketindamas paduoti jį moteriai, kuri, kaip spėjau, buvo jo žmona. Tik tada pamačiau, kad jis neįprastai aukštas – mažiausiai metro aštuoniasdešimties ūgio. Su krauju aptaškytu mėlynu kombinezonu, juodomis pirštinėmis ir guminiais batais jis atrodė ir grėsmingas, ir abejingas, daug įspūdingesnis už tuos vyrų mados žurnalų modelius, kurie mėgina atrodyti kieti ir šiurkštūs.

Mano pėdos tarsi įaugo į nekenčiamo turgaus žemę: užburta to vaikino gatvės spektaklio, vis nesilioviau koketiškai į jį žvilgčiojusi.

Po penkiolikos minučių, kai jis atsistojo paduoti jau nežinia kelinto kibiro su ledu, dėbtelėjo į mane ir mūsų žvilgsniai susitiko. Mano ir taip jau smarkiai plakanti širdis ėmė daužytis dvigubai smarkiau, net netekau žado. Staiga mane apėmė tokia stipri aistra, kad pajutau susmuksianti jo glėbyje dabar ir čia, tarp žuvų apsiblaususiomis akimis.

Nežinojau, kaip tinkamai reaguoti į mūsų trumpą akių kontaktą, tad paprasčiausiai nusišypsojau kaip kvaiša, pakerėta kažkokios neįvardytos galingos jėgos. Deja, šis judantis raumenų kalnas manęs, rodos, nė nepastebėjo. Tik pervėrė niekinamu žvilgsniu, o tada greitai nusuko akis ir rūsčiai dėbtelėjo į šalia dirbančią moterį.

– Ei, kale! Kiek kartų sakiau nebarstyti ledo ant žemės! A? Tai kvaiša!

Ir tada išgirdau garsų dunkstelėjimą. Tai buvo sumauta žuvies galva, ji nuskriejo nuo šalia padėtos kapojimo lentos ir iš karto užgesino mano besiskleidžiančią aistrą.

Eidama namo ir nešdama plastikinį maišelį su spurdančia žuvimi, supratau, kad dėl to kalta mano meilė literatūrai – dėl to susižavėjau tuo vyru, prekeivį žuvimis paverčiau riteriu, apsiavusiu guminiais batais ir skubančiu gelbėti manęs tarp netvarkingai į krūvas suverstų dvokiančių žuvų. O iš tiesų jis tikriausiai tebuvo neraštingas niekšas, savo apgailėtiname susmirdusiame gyvenime neturintis kitų pramogų, tik priekabiauti prie žmonos ir mušti vaikus.

Kai kitą dieną papasakojau apie šį atsitikimą savo klasės draugei, ši taip juokėsi, kad net keliai ėmė tirtėti ir turėjo atsisėsti ant grindų.

– Lile, – šiaip taip išlemeno ji, – tu nepakartojama! Per daug romanų prisiskaitei! Nebeieškok patrauklių vyrų bruožų, nuo šiol stenkis atkapstyti visa, kas juose bjauru, kad tavo meilės troškimas akimirksniu būtų nuslopintas!

Paklausiau jos – kaip įmanydama stengiausi valdyti savo aistrą, kad ji nelėktų kaip girtuoklio vaikomas benamis šuo, ir išvengiau daug nereikalingų jausmų. Kol sutikau Krisą, o paskui Aleksą. Ir galbūt Lopnorą.

Dėl nevykusių santykių galėjau kaltinti tik save. Kad ir kaip stengiausi tramdyti savo jausmus, vis dėlto man patinka vyrai, patinka juos įsimylėti. Mat bendraudama su skirtingais vyrais tampu vis kita moterimi. Krisui, gyvenančiam pareigų kupiną ir nuobodų santuokinį gyvenimą, buvau trokštama permaina ir jaučiausi pamaloninta, kad galiu jį jaudinti, – ir gyvenime, ir lovoje, – o jo žmona – ne. Aleksui tikriausiai buvau egzotiškas užkandis atokiame Šilko kelyje, moteriška užuovėja vyriškoje dykumoje ir paguoda jam, vaikystėje nepatyrusiam meilės. Visa tai mielai jam daviau. Lopnorui, – nors tarp mudviejų nebuvo jokių intymių santykių, – jei jis tikrai man jautė tą patį, ką galbūt aš jam, būčiau buvusi šaltas dušas įkaitusioje dykumoje ir šviesos blyksnis jo tamsiame, tragiškame gyvenime.

Iš visų per savo gyvenimą sutiktų vyrų tik vienam – savo tėvui – atrodžiau nieko verta ir niekam tikusi.

Buvau vienturtė motinos duktė, augau britams priklausančiame Honkonge. Bet ne tėvo; jis su kita žmona turėjo keturis sūnus, su kuriais buvau susitikusi vos kelis kartus.

Mano mamos tėvai, – abu jie dirbo fabrike Guangdžou mieste, – žuvo, kai jai tebuvo penkiolika. Jos teta, dirbanti durininke ir vos įstengianti išmaitinti tris savo vaikus, iš gailesčio priėmė mano mamą gyventi pas save. Bet nugirdusi, kad dėdė per kitą mėnulio pilnatį ketina jūra sprukti iš Kinijos į Honkongą, atitempė mano mamą į prieplauką ir įsodino į dėdės laivelį.

Honkongą mano mama pasiekė alkana, be skatiko kišenėje ir labai nekenčiama savo suaugusių giminaičių. Mat tris iš jų pasiglemžė klastinga jūra, o tie, kurie liko gyvi, kaltino mano mamą užtraukus nelaimę ir kitą dieną paliko ją našlaičių prieglaudoje. Dvejus metus ji dirbo sarge už stogą virš galvos ir maistą, o žiaurus viršininkas ją mušė ir marino badu. Vieną dieną baisiai sumušta ji pabėgo ir valandų valandas klajojo gatvėmis. Galų gale pamatė bažnyčią ir kojos pačios nunešė ją į šventovę.

Už pastogę ir maistą mama įsitaisė bažnyčioje dirbti valytoja. Kadangi buvo gana graži – liekna, ovalo formos veidu, švelniais kaip šilkas juosmenį siekiančiais ir juodais kaip naktis plaukais, netrukus mamą pastebėjo vienas vidutinio amžiaus vyras. Jis atėjo į bažnyčią prašyti atleidimo už nuodėmingą savo prigimtį, mat buvo nedoras pirklys, netikęs tėvas ir mergišius. Nusidėjėlis suvedžiojo mamą, ji pastojo ir tapo jo meiluže. Tas vyras buvo mano tėvas, o tas kūdikis – aš. Pasak mamos, tėvas, vos pažvelgęs man į veidą ir apatinę kūno dalį, sušuko: „Kokia spraga! Vien išlaidos!“, ir daugiau netaręs nė žodžio išėjo. Senojoje Kinijoje mergaitės buvo vadinamos „vien išlaidomis“, nes užaugusios turėjo ištekėti ir gauti kitos šeimos pavardę. O per spragą, žinoma, byra turtai.

Nuo tos dienos mano tėvas retai pasirodydavo. Atėjęs pirmiausia sušlamšdavo tai, ką mama būdavo išvirusi, o tada gerai ją išdulkindavo, – tarsi gyvenimas dar nebūtų kaip reikiant jos palamdęs. Nors tėvai labai stengėsi, – mama sučiaupusi lūpas slopino šauksmą, o tėvas tvirtai laikė išklypusią, ritmingai girgždančią lovą, – garsas buvo toks, tarsi juodu gulėtų apačioje, tiesiog po manimi, nors iš esmės taip ir buvo: mažame nuomotame bute tilpo tik viena dviaukštė lova, aš miegojau viršuje, o mama – apačioje.

Tačiau kiekvieną kartą prieš išeidamas ant mūsų stalo (prie jo ir valgydavome, ir kitus namų ruošos darbus atlikdavome, ir drabužius lygindavome, ir pamokas ruošdavau) tėvas palikdavo krūvelę pinigų, ir tai buvo vienintelė jo atgaila.

Ilgainiui jis apskritai liovėsi mus lankyti. Jis džiaugėsi kitos savo moters paslaugomis, tenkindamas skrandį ir kūnišką aistrą, o mano mama švaistė savo sveikatą valydama bažnyčią ir užsiimdama visokia smulkme, kad kaip nors sudurtume galą su galu. Ji nepraleido nė vienos darbo dienos, niekada neatostogavo, neprašė pakelti atlyginimo ir nesiskundė. Galbūt tai atrodo paikai, bet toks mamos elgesys sukūrė gerą karmą. Dėl jos pasiaukojimo man pavyko įgyvendinti savo svajonę ir Niujorke studijuoti kūrybinį rašymą. Kai po trisdešimties darbo metų mama pasitraukė iš tarnybos, bažnyčios vyresnybė, atsidėkodama už tai, kad tuos metus bažnyčia buvo švari kaip mergelės gimimas, paskyrė jai nedidelę pensiją.