Mingmei Yip - Šilko kelio daina

14

Plaukiantis Debesis

Pabudau mažame, smilkalais kvepiančiame kambarėlyje. Paauglys vienuolis ovalo formos veidu priglaudęs man prie kaktos laikė drėgno audeklo skiautę ir po šnervėmis mosavo mėtų kvapo gydomuoju aliejumi.

– Laba diena, panele, – sušnabždėjo jis, o tada nusigręžė ir susijaudinęs šūktelėjo: – Mokytojau, panelė bunda!

Ir staiga tarsi iš niekur išdygo raumeningas vienuolis. Priklaupęs ant vieno kelio šalia mano lovos, jis pridėjo man prie kaktos stambų delną ir trumpai bei santūriai paklausė:

– Panele, ar jums nieko nenutiko? Ar jau geriau jaučiatės?

Aš sėsdamasi linktelėjau.

– Rodos, aš tik nuvargusi ir alkana.

– Nesijaudinkit, mes jau išvirėme žolelių sriubos ir pataisėme vegetariškų patiekalų. Ar galėsite valgyti?

– Taip, mielai ką nors suvalgyčiau.

Abu vienuoliai nuvedė mane į didesnį kambarį su mediniu stalu, ant kurio stovėjo arbata, garuojanti sriuba ir keli kiti patiekalai.

Kol godžiai šveičiau sojų varškę, grybus, lotosų šaknis, kinines lapines roputes, karštą sriubą ir kvapnią arbatą, vyresnysis vienuolis atidžiai mane stebėjo – kaip gydytojas savo pacientą ar motina savo naujagimį. Pagaliau numalšinusi alkį padėjau ant stalo valgomąsias lazdeles ir jaunasis vienuolis išnešė lėkštes.

Tada prabilo vyresnysis vienuolis:

– Panele, savo apsilankymu pagerbėte mūsų kuklią šventyklą. Bet ar galiu paklausti, ko čia atkeliavote?

Klausimas buvo gana tiesus. Bet kadangi tikrojo savo kelionės tikslo atskleisti negalėjau, teko ką nors sugalvoti.

– Pasiklydau.

– Pasiklydote kopdama stačiu taku į nuošalaus kalno viršūnę?

Jo akys buvo išpūstos kaip pelėdos ir skvarbios kaip vilko.

– Aš… rašau knygą. Ten yra scena apie atsiskyrėlį, gyvenantį ant kalno. – Mintyse šyptelėjau. Oho! Kaip man pavyko taip protingai sugalvoti?

Vienuolis smalsiai mane nužvelgė.

– Ar nebaisu vienai prietemoje kopti į kalną?

– Neketinau čia ateiti. Pasiklydau. Puoliau į paniką ir galima sakyti… pamečiau protą. – Pasijutau visiškai susipainiojusi ir nervingai nusijuokiau. – Taigi… Mokytojau, kodėl šventykla čia?

– Esame vienuoliai atsiskyrėliai. Ir norime kuo labiau atsiriboti nuo niekingų šio pasaulio reikalų.

– Aš trokštu to paties. – Vėl nervingai nusijuokiau. – Jei tik įmanoma.

Apsižvalgiau, tik nelabai buvo į ką žiūrėti: priešais Budą stovėjo altorius su aukomis, dažų nemačiusias sienas puošė keli paveikslai, vaizduojantys Budą ir gailestingumo deivę Guanin.

Nors šis plačiaveidis vienuolis kampuotu smakru buvo tvirtai sudėtas ir tikrai neblogai atrodantis vyras, didelės simpatijos jam nepajutau. Rodos, jis stropiai slepia savo jausmus, – jei tik apskritai jų turi. Kita vertus, po šia santūrumo kauke puikiausiai galėjo glūdėti kunkuliuojanti aistra.

Vienuolis vėl prabilo:

– Jau sutemo, tad dabar negali leistis stačiu šlaitu. Teks čia nakvoti.

To aš ir norėjau.

– Ačiū, mokytojau. Esu Violeta Čen iš Taivano. Ar suteiksit man garbę sužinoti jūsų vardą?

Pamaniau, kad pakeitusi savo vardą ir šalį, iš kurios kilusi, pasielgiau labai išmintingai.

– Plaukiantis Debesis. – Jis mostelėjo į jaunąjį vienuolį, sėdintį kampe ir atidžiai besiklausantį mūsų pokalbio. – Mano mokinys Tyroji Išmintis.

Abiem linktelėjau, Tyroji Išmintis atsiprašė ir išėjo į gretimą kambarį kloti lovos.

Pasinaudojusi proga, vyresniojo vienuolio paklausiau:

– Mokytojau Plaukiantis Debesie, ar čia gyvenate tik judu su Tyrąja Išmintimi?

Jis linktelėjo.

– Ar pas jus kas nors apsilanko?

– Paskutinio lankytojo buvome sulaukę prieš daug metų.

Kaip tik tuomet grįžo jaunasis vienuolis ir pasakė, kad kambarys man paruoštas.

Plaukiantis Debesis nužvelgė mane kaip fakelai deginančiomis akimis.

– Panele Čen, manau, dabar turėtumėte pailsėti.

Ankstų kitos dienos rytą jaunasis vienuolis pasibeldė į mano kambario duris ir nuvedė į pagrindinę salę pusryčiauti. Visi trys tylėdami valgėme ryžių sriubą ir marinuotas daržoves. Nuojauta man pakuždėjo, kad valgant kalbėti nedera.

Po penkiolikos minučių, Tyrajai Išminčiai nunešus dubenėlius ir lėkštes, Plaukiantis Debesis paklausė:

– Panele Čen, ar šiandien jaučiatės geriau?

Pakėliau akis nuo garuojančios arbatos ir pažvelgiau į jį.

– Taip, daug geriau. Esu labai dėkinga jums už svetingumą.

– Jei norite šiandien išvykti, Tyroji Išmintis jums padės nusileisti nuo kalno. Jei ne, galite pasilikti čia, kiek tik patinka. Tik bijau, kad čia nėra daug pamatyti vertų dalykų.

– Mokytojau, o mūsų biblioteka ir meno kūrinių kolekcija? – leptelėjo jaunasis vienuolis.

– Turite meno kūrinių kolekciją? Labai norėčiau ją pamatyti. Tai man tikriausiai labai praverstų rašant knygą.

Plaukiantis Debesis pasiteiravo:

– Ką rašote?

Vienuolio veidas vis dar buvo bejausmis. Nenutuokiau, kokios mintys kirba jo plikoje galvoje.

– Aš romanų rašytoja. Antroje knygoje pasakosiu vienos šeimos istoriją, rašysiu apie vaikus, besiriejančius dėl milžiniško palikimo – brangių meno kūrinių. Kadangi ne kažin ką žinau apie meną ir kaip jį tyrinėti, – paaiškinau ir pamėginau kuo maloniau nusišypsoti, – gal galėtumėt suteikti man garbę bei malonumą ir parodyti šventyklos meno kūrinius, kad pasisemčiau įkvėpimo?

Plaukiantis Debesis dar kelias akimirkas atidžiai žvelgė į mane, o tada, nors ir pavėluotai, didžiam mano džiaugsmui, jo veide pagaliau šmėstelėjo kažkas panašaus į šypseną.

– Gerai, gal jums lemta čia būti. Parodysiu meno kūrinių kolekciją, apie kurią beveik niekas nežino. Tai bus laimingiausia diena jūsų gyvenime.

Sudėjau rankas lyg maldai ir žemai nusilenkiau.

– Dėkoju, mokytojau Plaukiantis Debesie. Niekada to nepamiršiu.

Paėmęs molinį puodelį, jis garsiai siurbtelėjo arbatos ir pridūrė:

– Laimė, kad mes, vienuoliai, neturime reikalų su šeimomis.

Tada Plaukiantis Debesis paprašė Tyrosios Išminties paruošti dvi žibalines lempas. Jis pervėrė mokinį įsakmiu žvilgsniu ir pasakė:

– Dabar tu liksi čia ir medituosi. – Paskui kreipėsi į mane: – Eime, panele Čen.

Ištiesęs ranką Plaukiantis Debesis mostu pakvietė mane eiti kartu; pastebėjau, kad ant vieno jo riešo buvo apvyniotos kelios eilės gintaro spalvos maldos karoliukų. Kiekvienas žėrintis ir blykčiojantis brangakmenis, rodos, ragino mane atskleisti mažytę jo paslaptį.

Plaukiantis Debesis kažkur vedė mane vis sukdamas už kampo, paskui stačiais laiptais, kol pagaliau, atrodo, visą amžinybę leidęsi žemyn, atsidūrėme siaurame koridoriuje. Kaip įmanydama mėginau neatsilikti nuo sparčiai žingsniuojančio vienuolio, todėl man daužėsi širdis. Kur jis mane veda? Gal į slaptą kankinimų kamerą? Bet aš jau pasukau taku – ar laiptais, – kuriais neįmanoma grįžti atgal. Ką turėjau daryti? Bėgti atgal į šventyklą, o tada pasileisti nuo kalno, kad susiknežinčiau galvą į akmenis ir mano smegenys ištikštų kaip kokie vėmalai?

Taip man besvarstant, įėjome į nedidelį akmeninį prieangį, nukabinėtą paveikslais. Virpančioje žibalinės lempos šviesoje išvydau nuožmų sargybinį – išsprogusios akys, piestu stovintys plaukai, tarsi jį būtų kračiusi elektros srovė. Ant kitos sienos pamačiau dar grėsmingesnį įsiutusį dievą, – jis mosavo didžiuliu kardu, lyg vaikydamas nematomas piktąsias jėgas.

Man tvinkčiojo smilkiniai, pažastis ir nugarą pylė šaltas prakaitas. Jaučiau, kad tuoj mane ištiks panikos priepuolis. Niekur nemačiau nė vienos knygos! Gal vienuolis mane čia atsiviliojo turėdamas piktų kėslų?