Mingmei Yip - Šilko kelio daina

– Mes visi nuo vaikystės užsiimame kovų menais. Gal esate girdėjusi apie „sklendžiančius kovos menus“ arba apie „driežų kung fu“?

– Mačiau šių kovų meistrus Honkonge, king fu filmuose.

– Cha, tai tik vaidyba, bet tai, kuo užsiimame mes, yra tikra. Arba, kai pamatai savo akimis, fantastiška. Rytoj paprašysiu Tyrosios Išminties, kad jums parodytų.

– Ačiū, tikrai norėčiau pamatyti.

– Visi nori. Šiandien parodžiau jums daugiau, nei derėjo, išvydusi dvi didžiausias čia saugomas vertybes gavote nemažai naudos. Galbūt iš jų auros net įgijote antgamtiškų jėgų.

Plaukiantis Debesis suvyniojo statulėlę, įdėjo į dėžutę ir atsargiai pastatė į lentyną. O tada pamojo man išeiti. Abu nusilenkėme ir išėjome, bet aš lėtai vilkau kojas, – mat labai nenorėjau skirtis su stipria ir raminama Budos energija.

Po apsilankymo bibliotekoje Plaukiantis Debesis man ėmė atrodyti nebe toks grėsmingas ir net gerokai patrauklesnis. Net ėmė patikti šis Plaukiantis Debesis kampuotu smakru ir jo slapta salė.

15

Vienuolio gundymas

Savo kambaryje klestelėjau ant plono čiužinio ir pagaliau galėjau pabūti viena, pamąstyti apie šią keistą šventyklą ir dar keistesnį Plaukiantį Debesį. Jis atrodė vyriškas, tad neturėtų būti sunku jį sugundyti. Ir vis dėlto dar nepraėjo nė para, kai jį pažįstu. Ar yra koks nors veiksmingas, paprastas ir nesunkiai įvaldomas viliojimo dao?

Vyliausi, kad seksas nebus per daug skausmingas ar nešvankus. Nuo paauglystės iki šių dienų su skirtingais savo vaikinais buvau išmėginusi kelias drąsias pozas, bet apie apverstą lotosą nebuvau girdėjusi ir labiausiai nervinausi dėl to, kad jis apverstas. Pasidomėjau tuo dar būdama Niujorke, viešojoje miesto bibliotekoje, ir radau tos pozos aprašą dviejų šimtų metų senumo knygoje „Kinijos erotikos menas“. Šis veikalas, sekso vadovas, dar vadinamas „Pavasario rūmų paveikslėliais“, greičiausiai buvo skirtas pamokyti jaunavedžius miegamojo meno. Kiekvienai pozai buvo skirtas paveikslėlis ir eilėraštis. Apversto lotoso poza buvo aprašyta šiuo:

Kregždutė skrenda pavasario vėjyje.

Vakaras gundantis, o vėjelis sklidinas aistros.

Supkitės, supkitės, džiaukitės radę in ir jang dermę!

Siūruojantis grožis, jos suknia plaikstosi pasitikdama

Erotiškas vėjo rankas ir drąsiai prasiskleidžia.

Ponas skverbiasi ir skverbiasi, jo aistrą žadina

Svaigus peizažas, pražydęs daugybe kerų!

Ruošdamasi išmėginti šią netradicinę lotoso pozą, – tikrai ne meditacinę, – bandžiau prisiminti šį eilėraštį ir bekartodama jį nugrimzdau į neramų miegą.

Kitą rytą per pusryčius, – valgėme paprastas bandeles su daržovių įdaru, sriubą ir gėrėme sojų pieną, – pasakiau abiem vienuoliams, kad prastai jaučiuosi ir paklausiau, gal būtų tokie malonūs ir leistų pasilikti čia dar kelias dienas.

Plaukiantis Debesis nurijo paskutinį sriubos lašą.

– Žinoma. Likite, kiek tik norit. Vėliau Tyroji Išmintis nukeliaus į miestą nupirkti daugiau maisto ir parneš jums vaistų.

– Atsiprašau, kad apsunkinu jaunąjį šifu , – pasakiau jaunajam vienuoliui.

– Nieko tokio, panele Čen, – santūriai šyptelėjo jis. – Man patinka eiti į turgų. – Ir tarsi supratęs, kad pasakė kažką nederama, nuraudo.

Plaukiantis Debesis pervėrė savo mokinį priekaištingu žvilgsniu ir vėl kreipėsi į mane:

– Tyrajai Išminčiai tik devyniolika, jis dar berniukas, mėgstantis žaisti. Bet jis geras vaikinas: sunkiai dirba ir tvarko šventyklos reikalus.

„Tai kodėl, – pagalvojau, – jis tapo vienuoliu?“ Bet garsiai to nepaklausiau, tik atsikandau didelį kąsnį bandelės.

Mokytojas įdėmiai mane nužvelgė.

– Po pusryčių truputį pailsėkit, o tada ateikit į mūsų rytines pratybas.

Tikrai norėjau daugiau sužinoti apie vienuolius ir jų ritualus, tačiau bent jau kol kas turėjau vaidinti negaluojančią, tad atsiprašiau:

– Ačiū, mokytojau, mielai prie jūsų prisidėčiau, bet jaučiuosi visiškai išsekusi.

Ir Plaukiantis Debesis pirmą kartą pažvelgė į mane meiliai.

– Tuomet, žinoma, eikit pamiegoti. Jei vėliau pasijusit geriau, ateikit į mūsų pratybas popiet.

Grįžusi į savo kambarį atsisėdau ant lovos, išsiėmiau Mindės Medison popierius ir įbedžiau akis į jos nurodymus:

Sugundyk vienuolį ir pasimylėk su juo apversto lotoso poza. Jei patirdamas orgazmą jis sušuks: „Omarulang“, vadinasi, radai tą, kurio reikia. Vėliau gausi daugiau nurodymų.

Pajutusi, kad ima skaudėti galvą, atsigėriau vandens, giliai įkvėpiau ir pamėginau nusiraminti. Rikiavau verpetu besisukantį minčių spiečių ir svarsčiau, ką iš tiesų čia veikiu. Ar tikrai ketinu apgriuvusioje šventykloje ant kalno, į kurį net laiptų nėra, keista poza mylėtis su dar keistesniu vienuoliu?

Sveikas protas man kuždėjo, kad turėčiau tuoj pat sprukti iš šventyklos ir mesti visą šį reikalą. Deja, jaučiausi taip apsėsta, kad net neįstengiau pakilti nuo lovos!

Man giliai bemiegant kažkas švelniai pabeldė į duris. Atėjo Tyroji Išmintis.

– Panele Čen, mokytojas kviečia jus dalyvauti mūsų popietinėje meditacijoje.

Padėkojau jaunajam vienuoliui ir nusekiau paskui jį į didžiąją salę, ten Plaukiantis Debesis pasakė, kad visi eisime į lauką ir medituosime vaikštinėdami.

– Tai nuramins jūsų sujauktas mintis, panele Čen.

Jis žinojo, kad mano mintys sujauktos? Ar žinojo ir tai, kad ketinu jį sugundyti?

Ačiū Dievui, medituoti vaikštinėjant gryname ore buvo labai malonu ir įtempti mano nervai truputį aprimo. Plaukiantis Debesis pamokė mane sudėti rankas taip, kad jos atrodytų kaip lotoso pumpuras.

– Įsivaizduokit, kad turit naujokės sąmonę, žvelgiančią į pasaulį tyromis akimis.

Mintis apie naujokės sąmonę man patiko, o sudėti rankas lyg lotoso pumpurą nebuvo sunku, be to, labai dailiai atrodė. Pamaniau, jog ši akimirka taip pat tinkama parodyti Plaukiančiam Debesiui, kad jaučiu jam trauką. Tad apsimečiau, kad man nesiseka tinkamai suglausti plaštakų, ir jam teko man padėti: liesti ir net laikyti mano ranką. Nors vienuolio veidas taip ir liko abejingas, nuo jo liemens ir krūtinės pajutau sklindant karštį. Be to, jam ant kaktos pastebėjau besirenkančius stambius prakaito lašus. Puiku, mano siųsta žinia tikslą pasiekė!

Paauglys Tyroji Išmintis, rodos, nė nenutuokė, kas iš tiesų vyksta per šią sekso nuojautos persmelktą meditaciją. Gal jauna jo galva buvo pilna minčių apie nuodėmingus turgaus malonumus – gardžią, valgyti draudžiamą mėsą, užgertą buteliu šalto alaus?!

Po kelių minučių priėjome didžiulį akmenį, savo forma, – net keista! – panašų į sėdintį Budą.

Plaukiantis Debesis tarė:

– Pirmą kartą pabėgęs čia į kalną, mano mokytojas iškart pamatė šį akmenį. Ir bemat suprato, kad čia atsiskleis ir jo, ir jo mokinių karma. – Vienuolis parodė apačioje atsiveriantį vaizdą. – O dabar jie ten.

– Kaip suprasti?

– Mokytojas mirė prieš kelerius metus, sulaukęs šimto trejų metų ir pergyvenęs vieną iš dviejų savo mokinių. Jų pelenai buvo išbarstyti vėjyje.

Vėjo nublokšti. Tikrąja šių žodžių prasme. Vaizdas buvo ir poetiškas, ir liūdnas. Bet tai aš nutylėjau.

– O kur kitas mokinys?

– Tau prieš akis.

– Hm…

Visi nutilome ir Plaukiantis Debesis nusivedė mus, kad tris kartus apeitume Budos pavidalo akmenį. O tada pareiškė, kad laikas padaryti pertrauką.

Aš iš karto grįžau į savo kambarį ilsėtis ir… regzti vienuolio gundymo plano. Man daužėsi širdis. Nežinojau, ar tai į gera, ar ne, bet tam plaukiančiam debesiui jaučiau vis stipresnį potraukį.