Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Gyvas būtybes, ir gimusias iš kiaušinio, ir iš įsčių, ir iš drėgmės, ir visiškai netikėtai, ir turinčias formą, ir beformes, jautrias ir nejautrias; sąmoningas ir nesąmoningas, išmanančias ir neišmanančias, – visas gyvas būtybes vesiu į Nirvaną ir išvaduosiu iš gimimo ir mirties rato…

Žvilgsniui užkliuvus už atskirai parašyto mirtį reiškiančio hieroglifo, nusiminiau ir man netyčia išsprūdo: „Lopnoras mirė!“

Vėl parkritau ant lovos ir laukiau, kol nustos daužytis širdis. Paskui ištiesusi ranką užgesinau lempą. Ėmiau telkti savo energiją ir nesilioviau, kol nugrimzdau į transą ir pajutau, kad veriasi in akis. Neaiškiai jaučiau, kad neseniai mano trobelėje kažkas lankėsi, – kažkas iš mirusiųjų pasaulio. Ta būtybė, greičiausiai vyras, ilgai čia užtruko ir nekantriai manęs laukė. Net ir dabar, artėjant rytui likę virpesiai atrodė gana stiprūs, skleidžiami žmogaus, visai neseniai persikėlusio į in pasaulį.

Tamsoje sumurmėjau:

– Ar čia tu, Lopnorai?

Atsakymo nesulaukiau. Ir suprantama. Net jei čia būtų buvę dvasių ir jos būtų galėjusios kalbėti, neįsivaizdavau, kaip gyvieji jas būtų išgirdę.

Susikaupiau ir nukreipiau energiją į savo trečią akį. Po kelių akimirkų man pasirodė, jog kažką pamačiau, – šešėlį šmėstelint prie lango.

– O dangau, Lopnorai, jei tai tu, tai kur dabar esi: jang ar in pasaulyje?

Ir vėl tyla.

Jausdama, kad mane tuoj ištiks panikos priepuolis, šūktelėjau:

– Lopnorai, maldauju. Duok man ženklą! Kokį nors ženklą! Būk geras!

Staiga pro langą siūbtelėjo stiprus vėjo gūsis ir mane išgąsdino.

– Jei tu miręs, pasakyk man, – šį kartą paprašiau švelniau ir ramiau.

Įsiveržė dar vienas vėjo šuoras, tarškindamas duris, langus, arbatinuką ir arbatos puodelį.

– Ar tu labai nelaimingas? Gal nori, kad ką nors dėl tavęs padaryčiau?

Vėl plūstelėjo stiprus skersvėjis. Ir šį kartą numetė nuo stalelio arbatos puodelį. Ausis pervėrė skaudžiai dūžtantis trapus porcelianas.

Paskui įsiviešpatavo mirtina tyla. Tyčia būdravau, jei kartais mano bičiulis sugalvotų pasiųsti man dar kokį nors ženklą. Bet kambaryje tebetvyrojo nerami tyla. Nuojauta, kad čia yra Lopnoras, visiškai išnyko. Ir aš išsekusi užsnūdau…

Kitą rytą paskubomis suvalgiau du ryžių kukuliukus, išgėriau vakarykštę arbatą, apsirengiau ir iš savo trobelės nuvažiavau į Lopnoro parduotuvę.

Vaistažolių parduotuvės duris radau praviras. Širdyje atgijo viltis. Gal Lopnoras grįžo, o tai, ką patyriau vakar, tebuvo mano vaizduotės vaisius? Prieš įžengdama, šiek tiek virpančia ranka kelis kartus pabeldžiau į duris. Ir labai nusiminiau, kai mane sutiko ne mano bičiulis uigūras, o man nepažįstamas, apkūnus, maždaug penkiasdešimtmetis vyras mėlynais marškiniais ir prie jų derančia muslino skrybėle.

– Aš šio namo savininkas. Lopnoras dingo, tad vaistažolėmis jau neprekiaujame.

Man palengvėjo išgirdus jį kalbant literatūrine kinų kalba. Galbūt jis supras, kad aš kinė chanė.

– Aišku. Aš Lopnoro draugė. Jis padėjo man rasti vaistažolių.

– Tu tikriausiai ta mergina iš Jungtinių Valstijų? – Jo apskritas veidas staiga nušvito.

Linktelėjau.

– Taip, aš Lilė Lin.

Pastato šeimininkas iš karto nuėjo už prekystalio, paėmė laišką ir gana išsipūtusį paketą, ir grįžęs padavė man.

– Lopnoras šį paketą paliko jums. Taip pat turiu laišką, kurį jis man atsiuntė, kad perduočiau.

– Ar neprieštarausit, jei atsisėsiu ir perskaitysiu jį čia?

Žvilgtelėjau į voką, tikėdamasi pamatyti atgalinį adresą, deja.

– Skaitykit. Aš pakuosiu daiktus ir tvarkysiu namą.

Klestelėjau ant man jau pažįstamos kėdės, atplėšiau voką, išsitraukiau lapą ir pamačiau dailiu, vaikišku braižu kinų kalba parašytą Lopnoro laišką:

Panele Lin,

jūsų spėjimas pasitvirtino. Mano žmona ir sūnus gyvi. Bet man tai bloga, o ne gera naujiena. Anksčiau kasnakt negalėdavau užmigti, nes maniau, kad jų nebėra. O dabar kasnakt negaliu miegoti žinodamas, kad jie gyvi, bet apie mane nenori nė girdėti. Viltį, kurią įžiebėte pasirodžiusi mano gyvenime, sunaikino žiaurus likimas.

Jums išėjus susapnavau sapną ir pamačiau juodu turguje – besijuokiančius ir, rodos, laimingus. Kai pabudau, rizikuodamas gyvybe iš karto patraukiau jų ieškoti į kaimelį, kuriame gyvena šamanas. Netrukus pamačiau savo žmoną ir sūnų. Jie patenkinti šnekučiavosi ir valgė, visai kaip tame sapne.

Tekinas pasileidau pas juos. Bet užuot apsidžiaugusi ir puolusi man ant kaklo, žmona persigandusi ėmė trauktis. Ji visai nebuvo laiminga! Priešingai, ji atrodė tokia pasišlykštėjusi, kad pasijutau baisiai, tarsi mano kūnas būtų kirviu kapojamas į daugybę gabalėlių. Sūnus taip pat atrodė išsigandęs ir manęs nepažino. Jis pasislėpė už motinos ir įtariai į mane žvilgčiojo.

Ji čiupo mūsų sūnų ir mėgino nutempti šalin. Laikydamas ją už rankos paklausiau: „Ar nesidžiaugi, kad mes ir vėl kartu?“ Maldavau, kad grįžtų su manimi namo, bet ji atsisakė. Kai pamėginau apkabinti sūnų, žmona stojo priešais, kad jo nepaliesčiau, tarsi būčiau vaikų grobikas arba raupsuotasis.

Įpykusi ji paprašė palikti juos ramybėje ir negadinti jų gero gyvenimo. O aš maniau, kad jos gyvenimas su manimi buvo geras! Daviau jai viską, ko norėjo, lepinau kaip princesę. Bet ji pareiškė, girdi, aš nesuprantu moterų. Ar ji išprotėjo, ar aš?

Tada paaiškino man, kad dabar ji šamano žmona, o mano sūnus – jo sūnus.

Pasijutau lyg žaibo trenktas. Ji turtingai ir puikiai gyvena su mano šeimos žudiku! Žmona rūsčiai dėbtelėjo į mane, pagrasino apie mūsų susitikimą papasakoti savo vyrui ir pridūrė, kad jei ir toliau juos persekiosiu, turėsiu saugoti savo kailį. Supratau, kad šamanas juodu užkerėjo.

Gyventi toliau nebėra prasmės – man jau nėra ko tikėtis. Vienintelė likusi viltis – vėl susitikti su savo šeima, ypač motina ir seneliu Juodojo Drakono ežere.

Bičiule mano, jūs geras žmogus. Kai ėmėte lankytis parduotuvėje ir ypač kai užsiminėte, kad mano žmona ir sūnus gali būti gyvi, kasdien vis labiau ėmiau jausti gyvenimo skonį.

Palieku jums visas ypatingas vaistažoles ir jų receptus, taip pat ir tą, kuriame patariama, kaip pagaminti snieginių lotosų nuovirą. Tikiuosi, kad jie neatsidurs neišmanėlių ar blogų žmonių rankose, o pasitarnaus jums. Žoleles sudėjau į plastikinius maišelius ir užkasiau po antkapiu berniuko, vardu Tangri, – mano sūnaus, kuris, maniau, buvo nužudytas per skerdynes. Jums neturėtų būti sunku juos atsikasti. Tuose kapuose palaikų nėra; kaip sakiau, palaikai ilsisi ežero dugne. Bet pastačiau ten antkapius, kad galėčiau prisiminti savo šeimą, kad turėčiau kur pasimelsti ir juos pagerbti.

Manau, kad šamanas mane mirtinai užkerėjo, nes jaučiuosi prastai ir net geriausios vaistažolės man nepadeda. Kai skaitysit šį laišką, jau būsiu šmėkla su dideliu akmeniu, pririštu prie abiejų kojų, kaip ir mano giminaičiams. Akmuo neleis man pakilti nuo ežero dugno, nes ten mano vieta, nes ten po šitiek metų su manimi vėl bus mano šeima.

Palieku jums savo nefrito pakabuką. Žinau, jis jums patiko.

Tai buvo mano vestuvinė dovana žmonai, bet ji retai jį nešiodavo. Jai patiko tik nauji daiktai, o šis akmuo tūkstančio metų senumo ir pilnas dvasių. Nešiojau jį nuo tos dienos, kai patikėjau, kad mano žmona mirusi.

Tikiuosi, su šiuo pakabuku būsite sveika ir gyvensite ilgai bei laimingai. Taip pat viliuosi, kad palietusi tą akmenį kartais prisiminsite mane.