Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Sudie.

Tai paskutinis jūsų ištikimo draugo laiškas.

Lopnoras

Laikydama rankoje pakabuką ir laišką, nusibraukiau ašarą ir susitvardžiusi pasakiau šeimininkui:

– Lopnoras negrįš.

– Taip ir maniau.

– Iš kur žinojot?

– Niekada nėra buvę, kad jis neateitų į darbą arba staiga išvyktų. Jis žino, kad yra čia reikalingas. Lopnoras mirė?

– Ne, bet iškeliavo labai toli rinkti vaistažolių.

Storulis sunkiai atsiduso.

– Lopnoras buvo nuostabus žolininkas. Šiais laikais tokių reta. Turiu pranešti jo pacientams.

Jis, žinoma, suprato, kad meluoju, bet, kaip ir aš, nedrįso nuplėšti melo kaukės ir pažvelgti žiauriam likimui į akis.

Padėkojau namo savininkui, išėjau iš parduotuvės ir patraukiau namo. Širdis daužėsi kaip patrakusi, nugara žliaugė prakaitas, o rankos drebėjo.

Iš karto pasukau į kapines, radau kapą, atkasiau jį, pasiėmiau maišelius su žolėmis, susidėjau į kuprinę ir nenorėdama, kad mane kas nors pamatytų, greitai nuėjau toliau.

Grįžusi į trobelę dar kartą perskaičiau Lopnoro laišką ir dabar ašaros tekėjo man skruostais kaip vanduo sugriuvus užtvankai. Gailėjausi, kad nedrįsau paglostyti savo bičiuliui rankų, kol jos dar buvo šiltos. Tų didelių, sugrubusių, subraižytų, įdegusių, vaistažoles renkančių rankų, kvepiančių augalais, žeme ir kalnais. Dabar jos ilsėjosi ežero dugne, išblyškusios ir šaltos kaip ledas.

Mano žvilgsnis užkliuvo už pakabuko. Prisiminiau, kai pirmą kartą pamačiau šį akmenį, jis man taip patiko, kad vos susilaikiau nepaprašiusi Lopnoro jį man parduoti. Nė neįsivaizdavau, kad vieną dieną šis akmuo tikrai man priklausys, – tik, gaila, po mano brangaus bičiulio mirties. Liūdesio apimtai man nefritas atrodė dar gražesnis. Kodėl grožis taip dažnai būna neatskiriamai susijęs su sielvartu? Dabar nefritas man buvo panašus į didelę, kristalu virtusią ašarą. Pakėliau jį prie nosies tikėdamasi užuosti velionio bičiulio gyvybės likučius.

Paskui praskleidžiau plastikinius maišelius, išėmiau įvairiausių vaistažolių, receptų bloknotą ir jo dienoraštį. Viską, taip pat ir nefrito pakabuką, išdėliojau ratu kaip cikliško tolydumo simbolį, kaip metų laikus tikėdamasi, kad Lopnoras, nors jau iškeliavęs į kitą pasaulį, kažkaip sugrįš. Kiekvienos rūšies vaistažolės buvo suvyniotos į ryžių popierių ir rūpestingai aprašytos pridėtoje kortelėje. Matyt, tai buvo brangiausias Lopnoro turtas, surinktas tik jo vieno žinomose Dangaus kalnų vietose. Pavarčiusi bloknotą pamačiau, kad jame viskas išsamiai aprašyta: kur jis rado vaistažoles, kada tinkamiausias laikas jas rinkti, kaip jas paruošti ir net kokių pavojų reikia vengti.

Paėmiau pirmą pasitaikiusį paketėlį ir radau jame ryšelį džiovintų gelsvai baltų žiedų ir blyškiai žalių lapų. Man šios žolės nepasirodė ypatingos, tačiau matyti, kad Lopnorui jos buvo labai brangios.

Tada ėmiau vartyti bloknotą, kol radau, ko ieškau.

Pavadinimas:Dangaus kalnų snieginis lotosas

Kilmė:Dangaus dovanos. Karalienei Vakarų Motinai maudantis Dangaus ežere, dangiškosios mergelės į vandenį bėrė snieginius lotosus.

Radimvietės:Dangaus kalnai, šiaurinis ir pietinis šlaitas, keturi tūkstančiai metrų virš jūros lygio. Auga labai atšiauriame klimate ir išretėjusiame ore, kurio nepakelia jokie kiti augalai. Randamas ant kyšančių uolų ir skardžių, taip pat uolų plyšiuose ir po ledu.

Ypatybės:Dygsta iš sėklų, žydi po 3–5 metų. Gydomųjų ypatybių turi snieginio lotoso šaknis, stiebas ir lapai.

Rinkimas:Negalima stipriai ir vienu judesiu rauti. Tai kenkia augalo šaknims ir vietai, kurioje jis auga.

Veikimas:Kadangi augalas labai atsparus, gydo šias ligas: reumatą, bronchitą, skrandžio opą, hemorojų, nugaros skausmus, karščiavimą, peršalimą, kartais net vėžį. Gerina kraujo apytaką, šalina skysčius, reguliuoja mėnesinių ciklą, stabdo viduriavimą, sulaiko sėklos išsiliejimą, grąžina lytinį pajėgumą, ilgina gyvenimą.

Receptas:

Vyrams: Dešimt dienų mirkyti snieginį lotosą „Ke“ vyne. Gerti po taurę per dieną.

Moterims: Dešimt dienų mirkyti snieginį lotosą „Huang“ vyne. Gerti po taurę per dieną.

Įspėjimas:Netinka nėščiosioms.

Padėjusi bloknotą atsidusau. Žinios buvo labai išsamios ir tikslios. Paskui susimąsčiau, gal yra vaistažolė, galinti padėti mano smegenims? Gal yra vaistažolė, galinti man padėti vienu mostu įveikti šį sunkų išbandymą? O vėliau galbūt net padėti man baigti romaną?

Beskaitydama tikslius Lopnoro nurodymus, kaip gydyti keistas ligas, apie kurias nebuvau girdėjusi, greitai pavargau. Tada paėmiau į rankas jo dienoraštį, nors man buvo baugu jį atsiversti, kad nepaaiškėtų dar kokia nors tragedija.

Smarkiai plakančia širdimi ėmiau vartyti rašalu prirašytą knygelę, kurios kiekvieną puslapį mano bičiulis buvo išmarginęs dideliais, paskubomis nupieštais kinų hieroglifais. Galų gale mano akis užkliuvo už vieno puslapio, kuriame rašysena atrodė ypač netvarkinga.

Vienišiaus gyvenimas labai liūdnas ir skausmingas. Bet ir toliau turiu gydyti žmones, kad mano šeimos, o ypač senelio, mirtis nebūtų beprasmė. Vis dar prisimenu tas laimingas dienas, kai jis vesdavosi mane į kalnus rinkti žolelių. Apžiūrėjęs per didinamąjį stiklą ir liežuvio galiuku paragavęs, senelis man atskleisdavo jų pavadinimus ir ypatybes.

Deja, vargšas mano berniukas nepratęs giminės tradicijos ir negydys žmonių. Nežinau, ką bloga padariau praeitame gyvenime, kad šiame nusipelniau tokios žiaurios bausmės. Todėl tikiu turįs dirbti dar sunkiau, gydyti kitus ir tikėtis, kad man pavyks panaikinti savo blogą karmą.

Užverčiau dienoraštį ir leidau ašaroms ristis skruostais. Jaučiausi taip, tarsi būčiau žvelgusi į Lopnoro sielą. Jis buvo vienintelis vyras, kuriam jaučiau tokį artumą, tačiau jis niekada nepalietė man rankos, nebučiavo lūpų, net nebuvo matęs nuogų mano pečių, juolab viso kūno.

Vėl vartydama dienoraštį pamačiau savo vardą, stabtelėjau ir ėmiau skaityti:

Neseniai jauna kinė atėjo pas mane vaistažolių. Tarp mūsų užsimezgė draugystė. Aš net nusivedžiau ją į kalnus, į savo slaptą vietą ir padėjau rasti augalų, kurių jai reikėjo. Tai buvo pirmas kartas, kai nusivedžiau į kalnus kitą žmogų. Tad tikriausiai būsiu visai pakvaišęs. Kaip galėjau atskleisti visas šias vaistažolių paslaptis svetimam žmogui ir dar – moteriai!

Ji graži, linksma ir mudu šnekėdavomės valandų valandas. Niekada su niekuo nesu taip ilgai kalbėjęs, bent jau ne su moterimi, išskyrus tik savo žmoną, kol dar nebuvo mirusi…

Supratau, šiuos žodžius jis parašė tada, kai dar manė, kad jo žmona mirusi. O aš skaičiau toliau:

Kasdien einu prie durų tikėdamasis pamatyti Lilę. Matydamas, jog tai ne ji, o ligonis, nusimenu. Matyt, tikrai išprotėjau, jei mieliau noriu matyti ją, o ne tuos, kuriems reikia mano pagalbos. Ji dažnai ateina, tad kaimelio gyventojai tuoj ims skleisti paskalas.

Nežinau, ar ji man ką nors jaučia. Rodos, ji nuolat galvoja apie kažką kita. Dangaus kalnuose Lilė nugirdo mane dainuojant „Tolimoje šalyje“, bet neišsidavė supratusi, ką jaučiu.

Ar įsimylėjęs kitą moterį išduočiau savo velionę žmoną? O mano sūnus, – ar, jei būtų gyvas, jam patiktų ši kinė?

Deja! Pažįstu daug vaistažolių, kurios gydo širdį, bet nė vienos, galinčios padėti užkariauti moters širdį.

Užverčiau dienoraštį ir prispaudžiau prie krūtinės. Prisiminus sunkų Lopnoro gyvenimą, raukšlėtą įdegusį veidą ir stiprias įdiržusias rankas, mane apėmė neapsakomas liūdesys. Priekaištavau sau, jog leidausi taip užvaldoma minčių apie Aleksą, kad visiškai nekreipiau dėmesio į Lopnoro man puoselėjamus jausmus. Taip, aš jį irgi labai mėgau, bet ne taip labai kaip Aleksą. Kaip galėjau leisti, kad mano jausmų pasaulis taip susijauktų? Niekada negalvojau apie mylėjimąsi su Lopnoru, bet dabar šią galimybę amžiams nupūtė dykumos vėjas.