Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Vėl įkišau šveicariško peiliuko atsuktuvą į rakto skylutę. Šį kartą sukau stipriau, bet spyna nepasidavė. Suirzusi pamaniau, gal išmušti stiklą, bet tuoj pat nuvijau šią kvailą mintį šalin. Tada užsimoviau pirštines ir iš visų jėgų užguliau peilį. Po truputį, skausmingai, kaip nekaltą vaidinanti mergelė, spyna pasidavė.

Mitriai paėmiau auksinio Budos ir Deimantinės sutros kopijas ir įsidėjau į kuprinę, o tuomet, labai atsargiai ir pagarbiai jų vieton padėjau originalus. Uždariau vitriną, trumpai pasimeldžiau tikram Apšviestajam, užėmusiam jam priklausančią vietą, ir išėjau iš salės.

Pagrindinės muziejaus durys, žinoma, buvo užrakintos ir šį kartą, kad ir kaip uoliai darbavausi šveicarišku peiliuku, spyna atkakliai laikėsi ir neatsirakino. Širdis smarkiai daužėsi ir galvoje man šmėstelėjo keli skirtingi scenarijai: praleisti naktį čia, o rytą slapta išsėlinti, mane sučiups, užtrokšti nuo karščio ir pavirsti mumija…

Staiga man toptelėjo išganinga mintis ir nuskubėjau į tualetą. Viduje visi kubilai iki kraštų buvo prikrauti žmonių išmatų, kurios atrodė kaip šokoladiniai putėsiai, bet toli gražu taip nekvepėjo. Teko kaip reikiant susiimti, kad ištverčiau smarvę ir galėčiau susikaupti.

Prisiminiau, kad vakar praeidama tualetą, mačiau pro langus plūstant saulės šviesą. Taip, langų čia buvo! Ištiesiau ranką atidaryti artimiausią ir labai apsidžiaugiau, kad jis neužrakintas. Vikriai užlipau ant palangės ir nušokau į minkštą smėlį. Viskas atrodė per daug gerai, kad būtų tiesa. Bet man pasisekė. Kaip kinai sako: „Kai vanduo ima bėgti, vaga atsiranda savaime.“ Štai taip!

Lauke jau buvo tamsu, o aplink nemačiau nė vienos mašinos. Užeiga tebedirbo, salėje sėdėjo tik vienas klientas, bet aš nenorėjau ten valgyti, kad savininkas manęs neatpažintų. O jei ir būčiau užėjusi, ką būčiau dariusi paskui?

Rodos, vienintelė išeitis – pėsčiai nukulniuoti aštuonis ar dešimt kilometrų į artimiausią stotį – gal dar pagaučiau traukinį į Urumčį, nors mažai vilties, kad jis važiuoja daugiau nei vieną kartą per dieną. Laimė, ir Budos statulėlės kopija, ir netikras rankraštis nedaug svėrė, tad kuprinė nespaudė nugaros ir nevargino kaklo. Bet galva buvo pilna minčių ir ne juokais sviro prie žemės.

Po trijų valandų žygio, pėdindama linkstančiomis kojomis, apsidžiaugiau tolumoje išvydusi geležinkelio stotį.

18

Turgus

Pagaliau po ilgo kratymosi traukiniu grįžau į Urumčį ir apsistojau „Sindziango“ viešbutyje. Šiame dabar jau pažįstamame mieste vėl pasijutau saugi ir rami. Po visų nervingų pastarojo mėnesio įvykių jaučiau, kad prieš tęsiant kelionę man būtina truputį atsikvėpti. Netrukus turėjau apsilankyti pas aklą pranašautoją, – sakoma, kad jie nuspėja ateitį, tik niekas negali paaiškinti, kaip tai daro. Be to, manęs dar laukė žygis per Takla Makano dykumą, nes turėjau rasti po siena pakastą lobį. O galutinis mano tikslas, – jei tuomet dar būsiu sveika ir gyva, – susitikti su teta ir jos teisininku ponu Lo ir pasiimti tris milijonus dolerių. Man reikėjo atsipūsti, bet ilgai delsti atsiimti žadėtus pinigus taip pat nenorėjau.

Kelias dienas Urumčyje nieko daugiau neveikiau, tik miegojau, valgiau ir vaikštinėjau. Išalkusi nesivarginau ieškoti restorano, – paskambindavau viešbučio kambarių tarnybai ir užsisakydavau maisto. Nors šį kartą gyvenau ne „Mielųjų svečių“ viešbutyje, vien buvimas Urumčyje kėlė man malonius ir liūdnus prisiminimus apie Aleksą. Niekaip negalėjau liautis galvojusi, kaip jam sekasi. Ar jam gaila, kad susipykome? Ar jo tėvai prastai apie mane šneka?

Ir vieną vakarą, jau beužmiegant, man toptelėjo gera mintis. Pagalvojau, kad iš tiesų man reikia ilgesnės pertraukos: galėčiau grįžti į Niujorką, pasimatyti su Aleksu, galbūt net su Krisu. Tačiau šis sumanymas kėlė ir naujų rūpesčių: o jei Aleksas mane jau pamiršo ir susitikinėja su vienmete arba jaunesne mergina? Dėl Kriso nesijaudinau, – neabejojau, kad jis mielai su manimi susitiks, bent jau tam, kad nemokamai sušildyčiau lovą, jei tik… nebus suviliojęs kitos studentės. Kad ir kaip mane masino mintis grįžti į Niujorką atsipūsti, pavalgyti gero maisto ir pamatyti kelis gerus filmus, vis dėlto nusprendžiau pirma aplankyti aklą pranašautoją, o paskui vėl grįžti į Kiniją ir iki galo įvykdyti man patikėtą užduotį.

Paskutinę savo viešnagės Urumčyje dieną nuvažiavau į garsųjį miesto turgų šio to nusipirkti, padaryti nuotraukų ir šiaip prasiblaškyti. Oras buvo malonus, švelnus vėjelis sklaidė karštį, o giedras dangus skaidrino susijaukusias mano mintis. Kaip visuomet turguje knibždėte knibždėjo kinų, europiečių turistų, uigūrų, turkų, mongolų ir tibetiečių. Dauguma „užsieniečių“ vyrų buvo tvirto sudėjimo, rudaodžiai, įdubusiomis akimis ir kumpanosiai. Netrukus susigriebiau žiopsanti į tuos egzotiškus veidus tarsi paauglė, pakerėta dievinamų kino aktorių nuotraukų.

Vieni vyrai atremdavo mano žvilgsnį visiškai abejingi, kiti šyptelėdavo, bet buvo ir tokių, kurie smalsiai mane nužvelgdavo ir kažką burbtelėdavo man nesuprantama kalba. Ne kinų tautybės moterys, taip pat didžiaakės, kumpanosės medaus spalvos veido oda, dažniausiai nekreipdavo į mane dėmesio ir tvarkė savo reikalus: derėjosi su pardavėjais arba barė savo pernelyg judrius sūnus ir verkšlenančias dukteris. Šalikelėje būreliai vaikų spalvingais drabužiais žaidė pačių susigalvotus žaidimus su plastikiniais žaislais – automobiliukais, kareivėliais, žvėrimis ir dinozaurais.

Man patiko visur matyti prekeivius, pardavinėjančius pačių padarytus daiktus ir maistą. Ant žemės buvo pritiesta ryškiaspalvių rankų darbo kilimų ir sukrauti šilko rietimai, kad žmonės ateitų ir derėtųsi. Įvairiausių dydžių ir formų moliniai indai ir porceliano dirbiniai viliojo pirštais perbraukti švelnią kaip šilkas glazūrą ir parsinešti į jaukius namus. Aukšta, tamsiai oranžinė vaza ryškiais žalsvai melsvais dryžiais man atrodė lyg tamsiaodė moteris, po žalsvai melsvu dangumi ilgais jusliais pirštais skinanti uogas.

Prekeivis pakėlė vazą ir garsiai sušuko:

– Dešimt, dešimt! Neškis namo!

Kad ir kaip knietėjo nusipirkti tą vazą, supratau, kad tokio sunkaus ir trapaus daikto negalėsiu nešti kuprinėje, o grįždama į Jungtines Valstijas atiduoti į bagažo skyrių.

Nuskubėjau šalin kvėpdama gardų maisto aromatą: septynių produktų sriubos, keptos mėsos, kebabų, didžiulės plokščios nang duonos, šviežių vaisių. Stabtelėjau pasigrožėti žaliomis ir rausvai violetinėmis, kaip pavasarį snaudžiantys žiedai į kekes sukibusiomis vynuogėmis. Ir metaliniais dubenimis, pilnais įvairiausių rūšių riešutų ir džiovintų vaisių – lazdynų riešutų, migdolų, stambių ir smulkių besėklių razinų, bananų, slyvų, – supiltų į dideles kaip kupranugario kupros krūvas.

Be tikslo klaidžiojau po turgų stebėdama žmones ir klausydamasi keistų iš kaštoninių juslių jų lūpų sklindančių žodžių.

Mergaitė raudonais drabužiais trūktelėjo man už džinsų ir nerišlia anglų kalba šūktelėjo: „Ateiti, ateiti, pirkti nang ! Nang! “ rodydama į didžiulį, – dvylikos skilčių picos dydžio, – apskritą traškų pyragą, padėtą ant stalo priešais jauną moterį, tikriausiai savo motiną.

Žinojau, kad nang duona, ypač išsiruošus į ilgą kelionę, yra pagrindinis uigūrų maistas (kaip kinams ryžiai), juolab kad kelis mėnesius nesužiedėja.

– Kiek?

Mergaitė pakėlė tris pirštus.

– Medis5.