Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Paėmiau iš jaunos moters nang duonos ir padaviau mergaitei „medžio“ banknotus.

Paskui pasilenkiau, kad mudviejų akys būtų viename lygyje.

– Drauguže, kaip išmokai angliškai?

Ji sukikeno.

– Vaiduokliai, baltas.

– Tau patinka balti vaiduokliai?

Mergaitė linktelėjo savo gražią galvą, iškišo liežuvį ir išvertė akis, matyt, norėdama pavaizduoti vaiduoklį. Paskui, jau netramdydama juoko, nulėkė slėptis jaunai moteriai už nugaros.

Pamojau joms ir nuėjau neskubėdama, čiaumodama savo uigūrišką „picą“. Šiurkštus prekeivis įjuodusia, pūslėta ranka kyštelėjo man prie burnos mėsos gabalą.

Pirštu parodžiau jam savo nang duoną, mostelėjau ranka ir patraukiau toliau. Kitaip nei mergaitė, tas vyras neturėjo nė lašelio žavesio, tad įsiūlyti savo prekės jam nepavyko.

Mano dėmesį patraukė nedidelis triukšmingas žmonių sambūris, tad prasispraudžiau pro smalsuolius į rato vidurį, o jame vyras tamsiai mėlyna prijuoste rodė triukus su makaronais, ilgais kaip Didžioji kinų siena ir susiraizgiusiais kaip muilo operos siužetas. Nustebino, kad jis tarsi cirko gyvūnų dresuotojas privertė makaronus šokti ore tikrą baletą. Bet makaronų sriubos iš jo nepirkau. Nors buvo žavingas, jo siūlomos sriubos porcijos buvo nemažos, o aš prisiminiau dar turinti didžiulę „picą“.

Aidint garsiems plojimams apsisukau ir nuėjau, stumdydamasi žmonių grūstyje įsivaizdavau grįžusi į praeitį ir atsidūrusi šiame turguje prieš kelis šimtmečius. Negailestingai spiginant saulei karavanai, gabenantys šilką, siuvinėtus audinius, arbatą, nefritą, auksinius papuošalus, porcelianą, glazūrą, bronzą ir povus, nerangiai traukia pirmyn, o jų savininkams tįsta seilė vien pagalvojus, kokius turtus netrukus susikraus. Ritmingai ir šaižiai dzingsi kupranugariams prie kulkšnių pririšti varpeliai, trikdydami šiurpią tuščios dykumos tylą. Iš vakarų grįžtantys prabangiai apsirengę pirkliai, pritūpę prie gulinčių gyvulių, džiūgaudami apžiūrinėja mainais gautas prekes: stiklą, brangakmenius, vaistus, prieskonius, vyną, storą vilną, kvapnųjį medį, prabangius audinius, stručius ir net dieviškus žirgus, pririštus prie kupranugarių ir traukiančius iš paskos.

Įsivaizdavau esanti gražuolė, turtingiausio pirklio duktė, kuri keliaudama iš rytų į vakarus ir atgal sutinka aukštą, patrauklų, tamsiaodį vyrą ir pavojingai jį įsimyli. Išskyrus akis, visas mano veidas uždengtas šydu, – nuo vėjo, kaitros, dulkių, o svarbiausia, nuo patrauklių nepažįstamų vyrų žvilgsnių. Tačiau šydas – nepatikima priedanga. Užburti mano akių, – didelių, ilgomis blakstienomis, žalsvai rusvų, nepamirštamų, – vyrai siunčia man meilės žinutes tiesiog per šiuos sielos langus.

„Deja! – kartą sušuko mano tėvas, prašmatniai apsirengęs, gerų manierų žmogus. – Nors dukters veidą nuo pasaulio slepia šydas, visas paslaptis išduoda jos iškalbingos akys!“

Ir štai vieną dieną princas atsitiktinai pamato šydu pusiau pridengtą mano veidą, kuris šmėsteli atspindžiu prabangios mano tėvo karietos žalvariniame varpelyje. Akimirksniu jis sustingsta iš nuostabos lyg žaibo trenktas. Šydu pusiau pridengtas mano veidas jam tampa nepasiekiama svajone, tarsi troškimu, atlydėjusiu jį iš ankstesnio gyvenimo. Bet vieną dieną mūsų karavanui kelią pastoja plėšikas ir princas su savo raiteliais puola mums į pagalbą. Jis nukerta plėšikui galvą, pagauna mane slystančią iš mirštančiojo rankų ir tvirtai suspaudžia vyriškame savo glėbyje. Tai nutinka tvankią naktį, vėjui stūgaujant kaip vietos nerandančiai šmėklai, žirgams žvengiant tarsi pragare kankinamoms sieloms ir smėliui besisukant verpetu lyg sufijaus sijonas…

Vaizduotei šėlstant staiga prieš akis iškilo Alekso veidas ir man pasidarė labai liūdna. Mostelėjau ranka sau prieš akis, norėdama nuvyti šalin šį viliojantį, bet ir nerimastingą vaizdą ir staiga pamačiau maloniai man besišypsantį mėsa prekiaujantį jauną vyrą. Jis atrodė ką tik pradėjęs trečią dešimtį, panašaus amžiaus kaip Aleksas. Sunkiai atsidusau. Jei čia būtų Aleksas, mudu pirktume paikus mažmožius, ragautume pikantiškos rusvos mėsos, laidytume sąmojus ir drauge juoktumės…

Žingsniavau toliau, mėgindama surinkti ankstesnės savo svajos gijas. Bet toliau istorija nesirutuliojo. Ar prieš ilgai ir laimingai gyvendami, apsupti žavaus mažųjų princų ir princesių krykštavimo, mudu patirtume audringą ir aistringą meilės nuotykį? Kaip įmanydama stengiausi pratęsti istoriją, bet nepavykus lioviausi. Gal vis dėlto nė viename iš savo praeitų gyvenimų nebuvau gražuolė turtuolio duktė, žavingas princas neskubėjo man į pagalbą?

Vis dar nugrimzdusi į pasaką, neturinčią nieko bendra su tikrove, pamačiau aplink nefritų pardavėją sutūpusius kelis vyrus. Masinama ryškiaspalvių akmenėlių ir stiprios, ratu skleidžiamos vyrų či energijos, priėjau ir atsitūpiau kaip jie – tokia poza niekada nebuvau tupėjusi nei Jungtinėse Valstijose, nei Honkonge. Vyrai atsisuko į mane ir pervėrė smalsiais žvilgsniais.

Pardavėjas, maždaug keturiasdešimtmetis uigūras rusva veido oda, užsidėjęs musulmonišką kepuraitę ir apsivilkęs baltus, bet jau papilkėjusius marškinius, man pritūpus nusišypsojo ir literatūrine kinų kalba paklausė:

– Norit nupirkti nefritą draugams, giminaičiams?

Klydau manydama, kad jau imu susilieti su minia: iš pradžių mergaitė kreipėsi į mane angliškai, o dabar šis nefritų pardavėjas – literatūrine kinų kalba.

Ir aš jam nusišypsojau.

– Gaila, neturiu kam jų dovanoti.

Jis, rodos, nustebo.

– Neturit šeimos?

Papurčiau galvą.

– A, našlaitė.

Ir jis nusigręžė išversti mūsų pokalbio vyrams.

Visų vyrų veiduose pasirodė užuojauta ir jie sutartinai ėmė linguoti galvomis.

Staiga mane apėmė nerimas: ar sužinoję, kad esu čia viena, jie nemėgins manęs skriausti?

Bet pardavėjas pasilenkė prie manęs ir pasiūlė:

– Tai nusipirkit nefritą sau, kad laimintų ir saugotų tave.

Rudais pirštais ir purvo priskretusiomis panagėmis jis pažarstė nefritus ant kilimo ir iš naujo išdėliojo. Žvelgdama į šias nuo darbo sudiržusias rankas prisiminiau Lopnorą, rausiantį žemę ir ieškantį vaistažolių, ir vos sulaikiau ašaras.

Nepastebėjęs mano krūtinėje kunkuliuojančių jausmų, pardavėjas pridūrė:

– Panele, tai Kotano nefritas, jį nešioja tik imperatoriai.

Šyptelėjau.

– Kaip tuomet tie akmenys atsirado gatvėje?

– A, karalystė seniai žlugo, nei papuošalų, nei pinigų, nei gero maisto, nei gražuolių žmonų, nei vienos žmonos, – atsakė jis rankomis ore brėždamas geidulingos moters kūno formas.

Kiti vyrai nusijuokė; vienas iš jų reikšmingai caktelėjo liežuviu.

Nesileisdama į tokias kalbas, ėmiau apžiūrinėti brangakmenius. Tikriausiai pamanę, kad esu rimta pirkėja, netrukus vienas po kito vyrai atsistojo ir nuėjo kas sau.

Jiems išsiskirsčius pardavėjas apsižvalgė ir sušnabždėjo, tarsi ketindamas atskleisti man dangišką paslaptį:

– Panele, jei ieškote ko nors ypatinga, pažvelkit į patį brangiausią akmenį.

Jo žodžiai pakurstė mano smalsumą.

– O kuris brangiausias?

Jis kyštelėjo ranką į užantį, kažką ištraukė ir įdėjo man į delną.

Tai buvo dramblio kaulo apyrankė – senovinio baltojo nefrito spalvos, visai tokios pat kaip Lopnoro nefrito pakabukas. Ji buvo neįprastai plati ir stora, o išilgai ėjo brandaus raudonojo vyno arba kiniškos raudonosios arbatos spalvos dryžis. Senovinė sidabrinė apyrankės sąsaga buvo susipynusių drakono ir fenikso formos.