Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Vyras sukikeno.

– Ne, gyvena iš aukų – dosnių aukų.

– Kaip suprasti?

– Leiskit jums paaiškinti, jaunoji panele.

– Mano pavardė Lin. Klausau jūsų.

– Gerai, panele Lin. Mokytojo Sklendžiančios Gervės pravardė – Šen Suan – Dieviškasis Skaičiavimas. Taigi jo pranašystės nepaprastai tikslios, – sakyčiau, devyniasdešimt devyni procentai jų išsipildo.

– Kodėl ne visas šimtas?

Jo akys kelis kartus paslaptingai žybtelėjo.

– Likusį vieną procentą žino tik dangus, o ne mes, mirtingieji.

Man ši mintis patiko, tad linktelėjau.

Jis kalbėjo toliau:

– Nuo tada, kai mokytojas puikiai įvaldė šį meną, dieną naktį žmonės čia plūste plūsta patarimo, taigi jis paskęstų piniguose, jei nemokėtų „plaukti“ šioje materialios kančios jūroje.

– Kodėl mokytojas nepasisamdo padėjėjo?

Jis nusijuokė rodydamas ilgus, išgeltusius dantis.

– Cha, panele Lin, kokia jūs naivi, negi manot, kad šio meno taip paprasta išmokti? – Mano pašnekovas suglaudė du pirštus ir spragtelėjo.

– O taip nėra? – tyčia apsimečiau neišmanėle.

– Žinoma, ne! Turi būti gimęs po reikiama žvaigžde, turi būti dangaus aukštybių apdovanotas šiuo gebėjimu. Mokytojas yra toks didis meistras, jog po kiek laiko liovėsi ėmęs mokestį, iš kurio gyveno, kad žmonės čia neplūstų, netrikdytų jo ramybės, nesibrautų į jo sapnus. Jis uždraudė žmonėms mokėti pinigus, bet dabar jie aukoja brangenybes, senovinius daiktus, o vienas dovanojo net namą ir žemės sklypą.

– Oho! Tai kodėl jis tebedirba?

– Kad padėtų žmonėms, kam gi daugiau? Kadaise, kai mokytojas tik pradėjo pranašauti, daoistų kunigai leido jam veltui naudotis šventyklos patalpa. Dabar mokytojas atsilygina jiems už kilnumą: suaukotus pinigus skiria šventyklai atnaujinti. Po mėnesio prasidės darbai, štai kodėl nematai čia lankytojų. Šventykla laikinai uždaryta.

– Ar mokytojas po remonto dar pranašaus?

– Viskas priklausys nuo to, kur jį nuves karma. Jis sakė, girdi, niekada nežinai, būna, jog kartą gyvenime atsitiktinai sutinki žmogų, kurio žvaigždė šviečia taip ryškiai, kad pakeičia ir tave. Praleisti tokio likimo lemto, kartą gyvenime įvykstančio susitikimo jis nenori. Panele, ar esate girdėjusi posakį „Didžiausias vienišius yra tas, kurio varžovas taip ir nepasirodo?“

Man dar nespėjus suvokti šių žodžių prasmės, jis pridūrė:

– …arba kad „Laimingiausias šachmatų meistras yra tas, kuris galų gale sutinka savęs vertą priešininką?“

Kinai taip pat sako: „Niekada nespręskit apie žmogų vien pagal drabužį“. Šio smulkučio, niekuo neišsiskiriančio žmogaus tikrai nebuvo galima nepaisyti. Galėjau įsivaizduoti, kaip atrodo jo mokytojas Sklendžianti Gervė.

Ir kaip tik tą akimirką salėje tarsi iš niekur išdygo senis. Jis taip pat buvo lieknas, smulkių kaulų ir gražių kūno proporcijų. Ilgas, tamsiai mėlynas šilkinis senio drabužis, nors ir nušiuręs, pabrėžė santūrų veidą. Nors buvo užsidėjęs tamsius akinius, jaučiau, kad senis turi gebėjimą „regėti“. Nors akis buvo paslėpęs, jo či energija buvo labai skvarbi. Rodės, tarsi šią niūrią salę dabar būtų nutvieskusi nematoma šviesa.

– Ahungai, kaip man medituoti, jei laidai gerklę?

Visai nenustebau, kad senio balsas buvo skambus kaip bronzinis varpelis.

– Pasiūlyk jaunajai viešniai arbatos. Niekada nepamiršk mūsų šventyklos taisyklių, iš kurių pirmoji ir antroji yra būti mandagiam ir virti puikią arbatą.

Kadangi senis turėjo būti aklas, iš kur jis galėjo žinoti, kad buvau jauna, moteris ir viešnia?

Ahungas tuoj pat atsistojo ir priėjo prie senio.

– Mokytojau, panelė Lin nori su tavimi susitikti. Aš šnekučiavausi ir palaikiau jai draugiją.

– Norėjai pasakyti, dalijaisi gandais.

– Informacija.

– Geriau prilaikyk savo miklų liežuvį, Ahungai.

– Taip, mokytojau. Šiandien vakare kruopščiai išsiplausiu burną su muilu ir nusigrandysiu liežuvį peilio geležte.

– Bus dar geriau, jei išsiplausi burną alkoholiu, o liežuvį nusigrandysi skustuvu.

– Taip, mokytojau, dar kartą ačiū už vertingą patarimą.

Apsimestinis mokytojo priekaištavimas ir suvaidinta jo mokinio baimė mane pralinksmino; buvo akivaizdu, kad šie du vyrai nuoširdžiai vienas kitą myli.

Jie abu kelias akimirkas tylėjo, tad pasinaudojau proga įsiterpti.

– Mokytojau Sklendžianti Gerve, ponas Ahungas man ką tik pasakojo, koks jūs nepakartojamas ir kokios nuostabiai tikslios jūsų pranašystės.

Senis atsisuko į mane; jo akiniai atrodė lyg du bedugniai tamsūs duburiai.

– Eikit paskui mane, panele Lin. Jau seniai jūsų laukiu.

Iš kur jis galėjo žinoti, kad atvykstu? Dabar šioje nuošalioje ir beveik tuščioje šventykloje pajutau šiokį tokį nerimą.

Man sekant paskui Sklendžiančią Gervę, Ahungas iškėlė abu nykščius ir pamerkė man akį, tarsi norėdamas parodyti, kaip man pasisekė, kad esu su mokytoju.

Atsakiau jam šypsena.

Mokytojas truputį pasuko galvą.

– Ahungai, nesivaipyk. Kai kurie svečiai tai gali suprasti kaip įžeidimą.

Ar senis tikrai aklas, ar tik apsimetinėja? Bet aš greitai nuvijau šį nepagarbų įtarimą šalin. O jei kaip tik dabar jis skaito mano mintis?

Kad ir kokia puiki buvo abiejų vienuolių nuotaika, pėdindama paskui mokytoją jaučiausi kaip išdykusi mokinė, kurią mokyklos direktorius ruošiasi sudrausminti. Eidama paskui senį ir klausydamasi valdingo jo medžiaginių šlepečių tapsėjimo į šventyklos grindis pamaniau, kad šis garsas sutampa su mano širdies dunksėjimu ir gailiu sportbačių cypčiojimu.

Pagaliau atėjome. Senio stumtelėtos medinės durys girgžtelėjo ir pamačiau nedidelį kambarį.

Sklendžianti Gervė tuoj pat nuėjo ir atsisėdo prie didelio medinio rašomojo stalo.

– Prašom sėstis, panele Lin.

Įsitaisiau priešais jį. Stalas buvo užverstas visokiais niekučiais: į pieštukinę sugrūsti teptukai, rašalo kapsulės, mažyčiai moliniai indeliai rašalui, susukti ryžių popieriaus lapai ir pasvarai rankraščiams. Ant sienų kabėjo paveikslai ir išpiešti hieroglifai, be to, užuodžiau mažoje smilkalinėje rūkstančius smilkalus.

Man nespėjus prasižioti, į kambarį įžengė Ahungas, nešinas arbatiniu ir dviem puodeliais ant lakuoto padėklo. Jis atsargiai padėjo viską ant stalo ir įpylė mums arbatos. Atlikęs savo pareigą išėjo, – šį kartą netaręs nė žodžio ir nepamerkęs akies.

Sklendžianti Gervė paėmė savo puodelį ir mostelėjo man.

– Prašom vaišintis arbata, – paragino jis ir garsiai siurbtelėjo didelį gurkšnį.

Pakėliau puodelį ir iš jo kylančiais karštais garais palepinau veido odą.

Mokytojas skambiu balsu tarė:

– Ahungas nuo vaikystės labai išdykęs ir smalsus. Jam patinka skleisti gandus, bet jis niekam nekenkia.

Vis dar lepindamasi arbatos garais, atidžiai tyrinėjau paslaptingą priešais mane sėdinčio mokytojo veidą. Ahungas atrodė jau pagyvenęs vyras, įpusėjęs ar bebaigiąs šeštą dešimtį, tad kokio amžiaus galėjo būti Sklendžianti Gervė? Aštuoniasdešimties? Devyniasdešimties? O gal šimto metų, vyresnis už šią šventyklą? Gal jis šios šventyklos seniena arba vaikštanti mumija?!

Mokytojas vėl prabilo:

– Ahungas buvo našlaitis. Pats užauginau jį šioje šventykloje.

Nežinodama, kaip elgtis, atsakiau:

– Liūdna tai girdėti. Mokytojau, ar žinote, kas Ahungo tėvai?

– Juk tai nesvarbu, tiesa? – Jis nutilo, gurkštelėjo arbatos ir pridūrė: – Niekada nebuvau vedęs, todėl auginau ir auklėjau jį kaip savo vaiką. Jis buvo man dangaus dovana ir mudu jaučiamės labai artimi.