Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Aišku, neatsiliepė, juk buvau išjungusi telefoną, kad niekas neskambintų!

Lo kalbėjo toliau:

– Norėjau ateiti ir asmeniškai perduoti jums šią žinią, bet turėjau sutvarkyti reikalus kalėjime. O palikti žinutės nenorėjau.

– Ką dabar darysime?

– Aš viskuo pasirūpinau. Velionės kūnas jau laidojimo namuose. Laidotuvės poryt. Aš pats arba kas nors iš mano darbuotojų atvažiuosime jūsų paimti ir nuvešime į laidotuvių vietą. Velionė norėjo, kad jos kūnas būtų kremuotas, o pelenai išberti Bohajaus įlankoje kartu su Vangdzino pelenais.

– Bet juk mano tėvas palaidotas kapinėse, neseniai pats buvote mane ten nuvežęs!

– Motina jūsų tėvo pelenus padalijo į tris dalis: vieną dalį palaidojo kape, kitą pakasė po sugriuvusio miesto gynybine siena, o trečią dalį saugojo kalėjimo kameroje.

Bet aš nesiklausiau. Priblokšta naujienos, galvojau apie trumpas, bet nepaprastai vertingas su motina praleistas akimirkas.

– Panele Lin, – advokatas susirūpinęs pažvelgė į mane, – ar gerai jaučiatės? Ar galite dabar važiuoti į mano kontorą ir peržiūrėti pasirengimą laidotuvėms? Jei ne, tuomet pailsėkite ir mes padarysime tai vėliau.

– Gal vėliau. Atsiprašau, dabar man sunku susikaupti.

– Suprantu. Paskambinsiu jums rytoj. Šiandien ilsėkitės.

Grįžusi į kambarį, kritau į lovą ir išsiverkiau iš širdies. Jei Dievas tikrai yra, kodėl jis grąžino man motiną vien tam, kad tuoj pat vėl atimtų ir antrą kartą tapčiau našlaite?

Dievas buvo Honkonge gyvenusios mano mamos patarėjas ir gelbėtojas, bet jis, rodos, negalėjo atsakyti į mano klausimus, kurie grįždavo pas mane tarsi atšokę sieninio kamuoliukai, – garsiai bumbsėdami, bet neatnešdami jokios žinios. Net aklas pranašautojas Sklendžianti Gervė buvo geresnis patarėjas: jis bent jau klausėsi ir atsakinėjo. Dabar svarsčiau, ar ne todėl mano motina Cai Maifong buvo atsidavusi krikščionė, kad giliai širdyje jautėsi kalta išdavusi savo seserį ir padariusi mirtiną nuodėmę? Aš paklausiau, bet savo nuomonės, jei tik ją turėjo, Dievas nepasakė.

Kas vyko kitas dvi dienas, aiškiai nepamenu, tik žinau, kad susitikau su Lo, buvo perskaitytas motinos testamentas ir lankiausi laidojimo namuose. Kai atvykau į laidotuves, laidojimo namų direktorius pasiūlė man apsivilkti iš prastos baltos medžiagos pasiūtą laidotuvių kostiumą, bet aš atsisakiau. Šiuo rankomis plėšytu, o ne žirklėmis sukirptu, iš šiurkštaus kanapių pluošto pasiūtu drabužiu pabrėžiama, kad mirusiojo palikuonių sielvartas toks gilus, kad jiems visai nesvarbu, ką vilki.

Mano žalsva šilkinė suknelė Lo labai nepatiko.

– Iš pagarbos velionei privalote vilkėti baltus drabužius!

– Norite, kad jausčiausi dar labiau prislėgta ir žengčiau į kapą paskui motiną?

Kadangi buvau dukra ir be manęs laidotuvių ceremonija vykti negalėjo, galų gale jis nusileido.

Bet pamačiusi, kad atsisveikinti su mama atėjo vos du žmonės, dar labiau nusiminiau.

Man nespėjus paklausti Lo, kodėl taip yra, jis paaiškino:

– Iš pradžių pas panelę Medison daug kas ateidavo, bet metams bėgant tie žmonės suprato, kad jai nėra vilties atgauti laisvę, todėl liovėsi ją lankyti.

– Kaip baisu! – šūktelėjau.

– Tikriausiai esate girdėjusi posakį: „Užsitęsusi liga atbaido net ir ištikimiausią sūnų“? – Ir gūžtelėjęs pečiais pridūrė: – Tokia žmogaus prigimtis.

Aš linktelėjau. Ką gi dar galėjau pasakyti?

– O kas tie du žmonės, geriausi jos draugai?

„O gal meilužiai?“ – pagalvojau, rodydama į toliausiame salės kampe besišnekučiuojančius du vyrus.

– Ne, jie čia dirba.

Kadangi, be mudviejų su Lo, daugiau laidotuvininkų nesusirinko ir nebuvo kam nei paspausti rankos, nei nusilenkti ar parklupti prieš velionės nuotrauką, nei tarti tuščių paguodos žodžių, laidotuvių ceremonija tetruko pusvalandį. Atlikau savo pareigas: sudeginau popierines aukas ir atsiklaupusi prieš motinos nuotrauką tris kartus žemai nusilenkiau, kakta dunkstelėdama į grindis taip garsiai, kad išgirstų jos anapus iškeliavusi siela. Pagaliau paspaudžiau mygtuką, kad pradėtų deginti jos palaikus. Ir kol mano motinos, arba tetos, Mindės Medison, arba Cai Mindės, kūnas virto pelenais, kaip įmanydama stengiausi tramdyti ašaras.

Po dviejų dienų pono Lo išnuomotas automobilis nuvežė mus į Tiandziną – miestą į pietryčius nuo Pekino; iš ten nedideliu laiveliu išplaukėme į Bohajaus jūrą. Stengdamasi neparvirsti siūbuojančiame laive, tvirtai suspaudusi laikiau sudegintus abiejų neseniai rastų savo tėvų palaikus.

Visa, kas vyko, plaukė man prieš akis tarytum sapnas. Laikiau glėbyje savo tėvus, kaip kad motina laikė ant rankų mane vos gimusią. Vargšas Vangdzinas leisdamas paskutinį atodūsį nė nežinojo, kad žemėje paliko savo vaiką.

Švelnus vėjelis ir nuostabiai žydras vandenynas visai nederėjo su niūria mano nuotaika. Ant urnų buvo mano tėvų, fotografuotų pačiame jėgų žydėjime, atvaizdai. Motinos plaukai buvo supinti į dvi storas kasas, galva palenkta, o akys nukreiptos į viršų, į kažką, kas nepateko į objektyvą, – tarsi ji būtų troškusi vilčių ir nuotykių kupinos ateities. Iš maloniame jos veide šviečiančios šypsenos galėjai pamanyti, kad iš už kampo jau žvilgčioja pavasaris.

Tėvas buvo apsikirpęs ežiuku, o rimtos jo akys, žvelgiančios pro apskritų metalinių akinių stiklus, atrodė didesnės, nei iš tiesų buvo. Šį vyrą valingu smakru ir skvarbiomis akimis galėjai palaikyti poetu arba revoliucionieriumi. Atrodė lyg nugrimzdęs į mintis, į aistringą norą atstatyti šią šalį, o jei prireiks, ir paaukoti už ją savo jauną gyvybę. Du jaunuoliai, mylimieji ir giminingos sielos, kupini jėgų, gyvybės ir ateities vilčių. Ar jie įsivaizdavo turėsią namus, pilnus vaikų, o paskui senatvėje būsią apsupti anūkų, kurie glaustysis prie jų silpstančių kojų ir lips ant kelių pataršyti žilų kaip šerkšnas jų plaukų?

Buvau labai prislėgta. Ar kas nors gali įsivaizduoti, kad teks antrą kartą laidoti savo tėvus?

Praradau laiko nuovoką, o atitokusi supratau, kad laivelis sustojo ir supasi ant bangų.

Kapitonas, maždaug penkiasdešimtmetis, liesas kaip vytelė vyras, šūktelėjo Lo:

– Ar užtektinai toli?

– Taip. Prašau kelias minutes čia palaukti.

– Ar mes toli nuo kranto? – paklausiau.

Lo tarė:

– Dabar galite atlikti paskutinę mylinčios dukters pareigą.

Jaučiausi lyg suakmenėjusi, tad nieko neatsakiau.

– Jei norite, pirmiausia galite sukalbėti asmenišką maldą. Paėmiau ir Širdies sutrą, todėl galite perskaityti ir ją, kad jūsų tėvai keliautų į rojų vakaruose.

Šis prieš mane stovintis vyras rūsčiu veidu tikrai pasirūpino kiekviena smulkmena.

– Pirmiausia perskaitysiu tėvams Širdies sutrą, o paskui dar pasimelsiu Dievui.

– Pradėkite, – paragino jis ir padavė man sutrą.

Pakėliau akis į žydrą dangų ir kelias sekundes pameditavau, prisiminusi kinų filosofo Laodzi žodžius, kad dangus abejingas ir su visomis būtybėmis elgiasi kaip su benamiais šunimis. Tiesa, – ir danguje, ir Dievo akyse mes esame nereikšmingi tarsi kruopelės. Kaip ir mano tėvai, virtę pelenais ir dabar turintys išnykti beribėje tuštumoje.

Nuleidusi galvą, perskaičiau spausdintus budistų išminties žodžius:

Stebėtinai lengvai bodhisatva prasiskverbia į giliausią išmintį, atspindėdama, kad visos penkios skandhos yra tuštuma, ir maldydama visas kančias.

Ši senovinė sutra buvo per daug paini ir mano vakarietiškam protui nesuvokiama. Ir vis dėlto man patiko žodžiai „maldydama visas kančias“. Kas galėtų to netrokšti? Baigusi skaityti, dar sukalbėjau trumpą maldą Dievui: „Brangusis Dieve, esu čia, kad išberčiau tėvų pelenus į jūrą. Dėkoju ponui Lo ir kapitonui, kad mane čia atplukdė ir kad galėjau surengti tėvams tikras laidotuves jūroje. Tikiuosi, kad mano tėvai, kad ir kokios nuodėmės juos slėgtų, netrukus atsidurs tavo rankose ir išgirs angelų giesmes. Be to, laukiu dienos, kai mylinčiame tavo glėbyje vėl su jais susitiksiu. Ačiū tau, Viešpatie. Amen.“