Tačiau vaizdiniai kažkaip pakurstė supratimą. Lora neabejojo, jog baltos ryškios juostos, tystančios per visą Ksalijos ūgį, ją gydo.
Palei kūną pulsavo keistos kerų bangos, užlopančios įdrėskimus ir pjūvius, kuriuos išraižė Vilnaro kabinetą apsupę jėgos laukai.
— Ksalija… — nejučia sukuždėjusi Lora krūptelėjo, nes kolegę persmelkė blyškios šviesos banga.
*Nemėgink su ja užmegzti ryšio.*
— Ne. Atleisk.
Būtent tokią sąlygą iškėlė Gerte, prieš sutikdama čia atsivesti komandorę. Bet Lora reagavo instinktyviai. Matė, kaip Ksalija kenčia.
Ir dėl to atsakingas komisaras Vilnaras.
*Verčiau atsitraukime. Palikime ją gyti.*
— Ar galiu?..
*Tučtuojau, komandore.*
— Taip. Išvesk mane.
Reginys suribėjo, tapo keistas bei chaotiškas. Bekūniams Gertės pirštams slystant iš smegenų, Lorą apėmė liūdesys, ir po akimirkos ji vėl liko viena, įkalinta kone žmogiškuose jutimuose.
— Tanatas griebtų.
Kai Lora išniro iš transo, po kurio laiko sunkias metalines kameros duris sudrebino beldimas. Atsisukusi į langelį, už storų grotų ji pastebėjo veidus ir atpažino Aleksos galvos siluetą.
— Užeikit, — sušuko. — Aš baigiau.
*Taip.*
Gerte paniro į grindis ištįsdama, kad neprisiliestų prie paslėptų sidabrinių strypų.
— Ačiū…
Aleksai ir Viktorui pasirodžius kambarėlyje, šmėkla jau buvo dingusi.
— Kas naujesnio? — detektyve apsidairė. — Aš žinojau, jog tave rasiu čia, tik nenumaniau, ką veiki.
— Pasimačiau su Ksalija, bet ne be pašalinės pagalbos. — Lora atsainiu mostu aprodė kamerą. — Prisijungiau prie šmėklų dažnių.
— Kaip ji laikosi? — paklausė Viktoras, rankoje gniaužiantis popieriaus lapelį, pažymėtą kažkokios tarnybos ženklu.
— Sveiksta, bet šnekėti negali. Ką turi?
— Telegramą, — neįstengdama nutylėti įsiterpė Aleksa. — Karinę.
Nedaug kam teko girdėti, jog kariškiai išlaikė nuosavą tinklą ekranuotų kabelių, kuriais, išnešiodamos užšifruotas žinutes, milžiniškais greičiais lakiodavo fėjos. Lora tik kartą gyvenime buvo regėjusi tokia telegramą.
— Kam ji skirta?
— Mums. Tau ir likusiems. — Viktoras kalbėjo apie specialųjį būrį. — Atsiuntė Haraldas, tas kvėša.
Nekreipdama dėmesio į lapelį, komandore tebespoksojo į detektyvo veidą.
— Kas ten parašyta? Ir kodėl telegrama persiųsta kariniu tinklu?
— Savo bičiulių, jūrų pėstininkų, Haraldas paprašė paslaugos, — atsakė Viktoras. — Vyrukų, su kuriais palaiko ryšį… juk tu jį pažįsti.
Aleksa su Lora nežymiai vyptelėjo. Haraldas garsėjo gebėjimu užmegzti pažintis.
— Ir?.. — paragino komandore.
— Čia rašoma: ATLEISKIT KABLELIS SUSIMOVIAU TAŠKAS BANDAU IŠTAISYTI PADĖTĮ TAŠKAS H. — Viktoras nuleido telegramą — Negaliu juo patikėti.
— Ką Haraldas turi omeny? Kas čia vyksta? — Loros žvilgsnis nukrypo į Aleksą — Ką tai reiškia?
— Hmm… Donaląjis palaikė informatoriumi, — paaiškino kolegė.
— Šnipinėjančiu mus Vilnaro labui.
— Ką?
— Na, padarė logiškas išvadas… — išsižiojo Viktoras, bet pats save nutraukė. — Ne, nesąmonės. Kodėl jis man nieko nesakė?
Aleksa palietė milžino ranką ir atsigrįžo į komandorę.
— Viskas gerai. Aš paaiškinau Haraldui padėtį. Jis žino, jog Donalas — mūsų pusėje. Eee… juk mūsų, ar ne?
Abiejų pavaldinių akyse Lora išvydo netikėtai blykstelėjusią dvejonę.
— Vardan Tanato, žinoma, kad mūsų.
Viktoras nugurkė seiles.
— Aleksa galvoja… jog Iluryje Haraldas paspendė leitenantui spąstus.
— Prakeikimas.
— Aha. Kai Aleksa šnektelėjo su mūsų bičiuliu, jis išrūko iš ligoninės kaip įkirptas. Kažkur nulėkė sėdęs ant savo motociklo.
— Kurgi jis patraukė?
— Man spėti? — Viktoras pamojo ranka, kurioje laikė telegramą.
— Išskrido kariniu reisu. Mes turime bazių Iluryje, tenykščiai įkūrę saviškes mūsų kraštuose… manau, tarp dviejų šalių orlaiviai kursuoja nuolat.
— Bet įsiprašyti į kariškių pterasparnį civiliai negalėtų.
— Tu negalėtum. — Viktoro lūpas perkreipė šypsenėlė. — O Haraldas?..
Kai atvyko uniformuoti Silvekso policininkai, Donalas suprato, jog priešintis nebeverta. Kartu su pareigūnais atėjo detektyvas, vilkintis civilius drabužius, įsisupęs į prabangų mėlyną apsiaustą, kuris Tristopolyje neabejotinai būtų patraukęs vidaus saugumo tarnybos dėmesį.
Detektyvas prisistatė Temesino pavarde ir pranešė, jog leitenantą užpuolęs žmogus bus suimtas ligoninėje. Jei tik Donalas leis greitosios pagalbos sanitarams jį išsivežti.
— Kalbat apie Riksą?
— Teisingai.
Donalas nuleido ginklus ant grindų ir aukštai pakėlęs rankas atsistojo. Pro jį prasispraudė keturi link balkono skubantys pareigūnai.
— Tam vaikinui gali prireikti tracheotomijos, — tarė leitenantas.
— O gal ir ne — juk dar kvėpuoja. Jis turėjo porą pistoletų.
Temesino lūpas sudrebino šypsena.
— Apmaudu, kad vyrukas nieko nenutuokė apie spalvų derinimą Be to, į kompleksą įsinešė skirtingo kalibro ginklus, kuriems vienas kito šaudmenys netinka.
— Aha, man irgi pasirodė, jog elgėsi pernelyg nerūpestingai.
Balkone pasigirdo uniformuoto pareigūno šūksnis:
— Jam kliudė trapecinius raumenis. Nežymiai pažeidė arteriją
Detektyvas pažiūrėjo į Donalą
— Manęs nekaltinkit, — tarė leitenantas, vis dar iškėlęs rankas. —Aplinkui švilpė kulkos, ir šaudė į mane. Gal kas teiktųsi paaiškinti kodėl?
— Žinau tik tiek… klausykit, nuleiskite tas rankas, — mostelėjo Temesinas. — Kažkas galvojo, kad esate diversantas. Paskui nusprendė suklydęs. Sutinku, skamba painiai. Nenorėtumėt man padėti?
Donalas atsipalaidavo, pirštu bedė į popieriaus lapelį, gulintį ant grindų.
— Aš apsistojau dono Mentrasorio namuose. — Kai detektyvo antakiai šoko viršun, leitenantas skubiai pridūrė: — Jis bičiuliaujasi su mano draugu. Bent jau pagelbėjo išsisukti iš šitos keblios padėties.
— Hmm. — Temesinas įsmeigė akis į pareigūnus ir sanitarą-magą nešančius Riksą kuris, apžavėtas morfiniais kerais, nepaliaujamai mirksėjo. — Tik gaila, kad jo vairuotojas nepritarė darbdavio nuomonei.
— Aha. Štai kur tikras galvosūkis.
— Jūsų įsitikinimu, į bėdą pakliuvote dono pastangomis?
— Galbūt. Sakykit, Temesinai, ar šiame miestelyje Mentrasoris labai įtakingas?
— Na… — Detektyvas nagais gremžtelėjo pailgą smakrą. — Jam netrūksta nei turtų, nei ryšių. Manot, pažįstu kiekvieną pasiturintį verslininką? Beje, mes gyvename didmiestyje.
— Nepatinka, kad jį vadinu miesteliu?
— Aš esu jautruolis. — Temesinas išsišiepė, čiupo ginklą kurį Donalas atėmė iš traukinių stoties plėšrūno. Gestu pakvietė vieną iš uniformuotų policininkų, ir tas prigriebė Rikso pistoletą. — Tvarka. Duokit man. — Jis paslėpė šaudyklę apsiausto kišenėje. — Protokolą užpildysiu pats, pareigūne Raili, — pridūrė. — Gerai?
— Taip, sere.
— Aš galėčiau tapti puikiu sekretoriumi. — Temesinas atsigręžė į Donalą. — Jus pavėžėti iki Mentrasorio valdų? O gal į ramų viešbutį? Mano teta įkūrusi pensioną, kur pernakvotumėte už labai patrauklią kainą…
— Verčiau grįšiu ir pašnekėsiu su donų.
— Ir kodėl aš buvau tikras, jog taip atsakysite?
Читать дальше