Kaulų daina

— Galbūt. — Užgesusią, peršlapusią cigaretę Temesinas nuspriegė ant žliugino kilimo. — Mums trūksta įkalčių, todėl orderio negausime.

— Arešto? — pasitikslino Donalas. — Ar kratos?

— Nei vieno, nei kito. — Netikros, bet neslūgstančios liūties merkiamas detektyvas pašnairavo į leitenantą. — Apmaudu.

— Aha…

Donalas atsigrįžo į ložę, kurioje neseniai sėdėjo. Dono neišvydo.

— Ar kada pastebėjote, jog nelaimingi įvykiai linkę kartotis?

Temesinas susigrūdo rankas į kišenes.

— Ką turite galvoje?

— Na, jei išties kiltų gaisras ar kažkas panašaus, tarkim, Gelbtorno namuose, jūs drauge su pareigūnais be baimės įsilaužtumėte į pastatą ir pamėgintumėte išgelbėti šaunųjį tarybos narį… argi ne taip?

— Galimas daiktas. — Detektyvas dirstelėjo į Railį, tebeginantį žmones pro atsarginį išėjimą. — Ne, privalau pasitaisyti — neabejotinai.

Tokius veiksmus reikėtų deramai suplanuoti… bet Donalas žinojo, jog kongreso narys Finrosas priklausė kinkadrebių padermei, ir po nesėkmingo pasikėsinimo, po nenusisekusio bandymo pagrobti trynukių kaulus, jis išskris į Tristopolį pirmuoju reisu.

Du tūkstančiai sutartinai alsuojančių vaikų…

Prisiminimus apie mažylius, įkalintus Energijos centre, ko gero, atgaivino sinchroniškas žiūrovų, išsivaduojančių iš Gelbtorno kerų, atodūsis.

O gal energijos tiekėjus jėgainėse augindavo nuo kūdikystės? Donalas nė nebuvo tikras, ar jų akyse įžiūrėjo nors lašelį sąmoningumo. Kita vertus, nežinia, kas bjauriau — naudotis gyvomis esybėmis ar mirusiųjų kaulais.

Jis atminė pokalbį energijos valdybos komplekse ir Kortindo žodžius:

— Iš tiesų jų sankaupa nieko nemąsto ir nejaučia.

— Netgi skausmo? — paklausė Donalas.

— Netgi jo. Bent taip atsakau visiems , kurie į mane kreipiasi oficialiais klausimais.

Leitenantas išpūtė orą.

— Kaip energija patenka į namus? Į didžiuosius?

— Kaip Gelbtorno? Jis netgi turi savo… generatorius, jei galima taip sakyti.

— Aš lankiausi jūsiškiame Energijos centre.

— Taip, taip… mes bent jau laidojame velionius.

— Velnias.

— Taigi. Pagalbinius generatorius prie centrų jungia ilgos šachtos. Tam atvejui, jeigu įvyktų nelaimė, ir nutrūktų energijos tiekimas. Jei pažinotumėte kokį įtakingą asmenį iš korporacijos, gal net gautumėte sistemos schemą.

Purkštuvų lietus susilpnėjo iki dulksnos.

— Jei tik pažinočiau… — nutęsė Donalas.

— Mm-hmm.

Teisėjas Prioras atsilošė krėsle.

— Panele, — kreipėsi į Lorą, — mudu su tavo tėvu artimai bendravome daugybę metų. Pamenu visus gimtadienius, kuriuose tu su kitais mažuliais…

— Kitų turtuolių atžalomis.

— Tebūnie. Bet tavo prašymo išpildyti negaliu.

— Meldžiu, jūsų kilnybe. Tai labai svarbu.

— Kaip ir teisingumas. — Teisėjas nusiėmė skaitymui skirtus akinius, į šoną pastūmė orderį, pasitrynė nosį. — Atleisk, Lora.

Aleksa žengtelėjo manydama, jog komandore ketina pasišalinti iš kabineto, ir sustojo.

— Minutėlei atsiprašysiu. — Lora iš rankinės išgriebė nedidelį objektą. — Ar mudu galėtume pašnekėti akis į akį?

— Čia apsauginis kūgis? — Prioras pažvairavo į Aleksą. — Ką gi, brangioji, kaip nori. Bet aš nepersigalvosiu…

Lora aktyvavo talismano kerus, ir virš teisėjo bei komandorės nusileido apverstas, orą virpinantis kūgis, pro kurio sieneles neištrūkdavo jokie garsai.

Perregimas sieneles.

Aleksa stypsojo nekrutėdama, įdėmiai žvelgdama į porą vildamasi, kad Lora ir Prioras užmirš esantys ne vieni. Stebėjo juodu kokias dvi minutes.

Galų gale izoliacinis laukas išsisklaidė, o komandore įsikišo talismaną atgal į rankinę. Užsegusi ją palaukė, kol teisėjas virpančia ranka atsuks brangaus plunksnakočio kamštelį ir orderio apačioje brūkštelės savo pavardę.

— Štai. Patenkinta? —

— Taip. Dėkui, sere. — Lora stvėrė orderį. — Mes išeisime pačios.

Teisėjas palydėjo moteris žvilgsniu ir, joms priartėjus prie kabineto durų, tarė:

— Tu pasikeitei, Lora Styl. Anksčiau buvai kitokia.

— Aha. Taip nutinka, kai miršti.

Kai porelė išniro laukan ir nusileido laiptais, ryškiai užsižiebė prešakiniai „Žiežulos“ žibintai. Abidvi tylėdamos sėdo į saloną bei nuriedėjo įvažiavimo taku.

Automobiliui pasiekus vieškelį, Aleksa atsiduso.

— Negaliu tuo patikėti.

— Dokumentas pasirašytas, — atšovė Lora. — Visa kita neturi reikšmės. Tikiuosi, skaityti iš lūpų neatpratai?

— Dar sugebu. Nejau tėvas iš tikrųjų tau pasakojo davęs kyšį teisėjui? Senajam, nepaperkamajam Priorui?

— Pasakojo, bet ne man. Aš jo klausiausi per rakto skylutę.

— O.

“Žiežulai“ braukiant palei tamsų, grėsmingos išvaizdos parką Aleksa pasiteiravo:

— Ką ten kalbėjai apie pasiryžimą aukotis? Kuo čia dėtas teisėjas?

— Niekuo… šįvakar priešą įsigijau aš.

— Prakeikimas.

— Galvoji, man nenusispjaut?

Falvinas Mentrasoris, nosį apsiklijavęs žaliu šilkaverpio tvarsčiu, visa savo esybe spinduliuodamas įtūžį, — niršo ne ant Donalo,

— ne vien suteikė informaciją Hiksui (ne Riksui) sėdus už limuzino vairo, donas asmeniškai nuvežė leitenantą į Energijos centrą kur jiedu apėjo vaikus, įkalintus generatorių salėje, aplinkiniu keliu.

Leitenantas paklausė savęs, ar elgiasi teisingai šitų įvykių sūkuryje persekiodamas vieną konkretų žmogų, bet po akimirkos prisiminė, kas nutiko primadonai ir jam pačiam.

Uniformuoti technikai padavė suvyniotus, ant purpurinio popieriaus atspausdintus planus bei masyvų prožektorių.

— Didžiąją kelio dalį įveiksite vežimėliu, — tarė vienas iš jų.

Puošnų fraką tebedėvintis donas kinktelėjo Donalui.

— Mano amžiaus žmogui tokia iškyla pernelyg rizikinga, — pasakė. — Bet aš linkiu jums sėkmės.

— Taip, ačiū. — Leitenantas palinksėjo galva — šilčiau atsisveikinti su Mentrasoriu neprisivertė — ir pamojavo popieriniu ritinėliu. — Dėkui už pagalbą

Nuo tada, kai Riksas bandė jį nužudyti, praėjo jau penkios valandos. Galbūt vėliau dėl pasikėsinimo Donalas ims kaltinti Haraldą, o ne doną.

— Prašom eiti čia.

Sekdamas paskui du technikus, jis smuko pro liuko ertmę, metalinėmis kopėtėlėmis nusileido į siaurą remontininkų tunelį, kuriame driekėsi vienas vienintelis bėgis. Apačioje, kaip ir buvo žadėta, pamatė vežimėlį, nedidelę platformą su dviem ratukais, sumontuotais vienas greta kito. Donalas neįsivaizdavo, kaip šioji transporto priemonė gebėjo išlikti stačia ir kas jai tiekė energiją

— Jis veikia nekromagnetinės indukcijos principu, — paaiškino vienas technikas. — Pažvelkit aukštyn.

Leitenantas pakluso. Viršuje, šalia liuko, įžiūrėjo oranžinį skaičių 327.

— Jūs važiuosite, kol pasieksite Nr. 201. Paskui kopėčiomis užlipsite į tunelius, kurie šakojasi ir veda į nuosavus namus. Pasirinkite Nr. 5. Eikite juo iki antro pastato.

— Supratau. 201, 5, antras namas.

— Ir jums prireiks šitų. — Technikas įteikė sunkius apsauginius akinius. — Transporteris lekia gana spėriai.

Donalas juos užsismaukė virš akių, įsitaisė ant vežimėlio pagrindo sukryžiuodamas kojas, sykiu prisimindamas bejausmius, visai netoliese tokiomis pačiomis pozomis sėdinčius vaikus.

— Ką man daryt?..

Ratuotoje platformoje, šalia dešiniosios jo rankos, nušvito blyškiai oranžinis stačiakampis.