Kaulų daina

Atleisk , Lora.

Kad tave nuvyliau. Kad mudu niekada nebepasimatysime.

O, Tanate ..

Staiga įvykiai pakrypo visiškai netikėta eiga. Donalas iki tol nebuvo girdėjęs, jog per policijos operacijas nutiktų kažkas panašaus.

Abudu zombiai nuleido ginklus, susižvalgė ir papurtė galvas. Tuomet atsigrįžo į leitenantą ir vienas jų pareiškė:

— Tave paženklino tamsus kraujas.

— Eee…

— Šiame name, — pridūrė kitas, — viešpatauja neramumai ir piktadarybės.

— Kas? — Donalas nujautė, kad veltis į diskusijas nederėtų… bet kas, po galais, čia atsitiko?

Pirmasis zombis perleido „Bubį“ kolegai, prasisegė marškinius, pirštų galiukais tam tikra seka įniko spūsčioti baltą krūtinę. Pasigirdo tižus dryksnis, ir prieš Donalo akis, kurių jis nepajėgė nusukti šalin, prasiskyrė krūtinės dalis.

Ertmėje ritmiškai pulsavo juoda, blizganti zombio širdis. Sargybinis palietė tvinksintį jos paviršių ir tarė:

— Broli, aš tavęs neskriausiu.

Antrasis zombis padėjo kulkosvaidį ant grindų, išsitiesęs taip pat prispaudė pirštus prie juodos partnerio širdies.

— Aš irgi prisiekiu, kad šitas žmogus bus mano brolis.

Jiedu įbedė žvilgsnius į leitenantą

— Hmm, ačiū. Tai yra… dėkui.

— To užtenka.

Blyškiaodis rankomis apsivijo krūtinę, suspaudė ją ir žaizda — ar prieigos anga — bemat užsivėrė. Jis vėl ėmė sagstytis marškinius.

— Tarybos nariui Gelbtornui mes nebetarnaujame, — Donalui paaiškino kitas sargybinis. — Atsisakėme darbo savo veiksmais. Jo valdos mums niekada nepatiko.

— Gelbtornas drumsčia tamsą — pridėjo kolega.

Leitenantui vis dar nesisekė juos suprasti.

— Aš esu Brajalas, — prisistatė pirmasis zombis. —4o vardas — Sinveksas.

— Labai… malonu su jumis susipažinti.

Porelė apsisuko ir numygo blausiu tuneliu. Kurį laiką Donalas juos stebėjo, pats jautėsi suglumęs ir niekaip neįstengė suvokti, kas, vardan Tanato, čia įvyko.

Automatas tebekėpsojo ant grindų.

— Ei… jūs kai ką pamiršot.

Bet zombiai jau buvo pranykę.

— Negi leisi prapulti tokiai gėrybei?

Leitenantas kilstelėjo ginklą patikrino, ar dėtuvė pilna, ar gerai veikia mechanizmai, ir išsišiepė prisiminęs, kaip batalione, šaudymo iš kulkosvaidžių varžybose, užėmė antrą vietą Visuomet galvojo, kad atsitiktinai: pliekti iš automatų nemokėjo.

Galbūt šįsyk jis sugebės tapti čempionu.

Juos išgelbėjo Gerte, kuri prasiskverbė kiaurai mūrą norėdama įvertinti padėtį ir veikiai aptiko haliucinacijų jungiklį, įmontuotą po Žvitriaakės stalu. Tiksliau, po Mamės Finros stalu: Lora tebesiuto ant savęs, kad pro akis praleido akivaizdžius dalykus.

Sienoje materializavosi didžiosios durys.

Iš kabineto iškurnėjo šmėklų kontroliuojami baldai. Pirmoji išniro atgijusi metalinė kėdė, įkandin sekė įvairūs daiktai, apsupę masyvų, ant trumpų, drūtų kojelių kėblinantį stalą. Žmonės, įsitikinę, kad jiems negresia jokie pavojai, išėjo paskutiniai.

Durys į komisaro valdas vėl pranyko.

*Užjaučiu, Arenijau.*

— Dėl ko? — pasiteiravo Vilnaras.

*Ko gero, savo kabinetą praradai amžiams.*

Jis nusišypsojo.

— Aš visuomet galiu įsikurti kitame.

Komandore sumirksėjo. Komisaras su lifto šmėkla palaikė draugiškus santykius? Tokius artimus, kad leido jį vadinti vardu? Nejau apie tą žmogų Lora susidarė klaidingą nuomonę?

— Komandore Styl, ko laukiate? — paklausė Vilnaras.

— Eee… sere?

— Jūs privalote tučtuojau suimti Marnę. — Pamojęs į tuščią stalą pridūrė: — Raskite ją ir atveskite.

— Taip, sere.

Lora spėriu žingsniu išdrožė iš kambario. Pavymui nusekė Aleksa. Pareigūnai iš A ir V skyriaus susižvalgė, linktelėjo komisarui ir taip pat pasišalino.

Vilnaras iš užančio išsitraukė stambų, iš mėlyno plieno nulietą pistoletą patikrino, ar nuleistas saugiklis, grąžino ginklą į dėklą Tada žengė prie kabyklos, čiupo savo apsiaustą ir į jį įsisupo. Kol rengėsi, Marnės šiukšliadėžėje pastebėjo lūpdažiu suteptą nosinaitę. Pakėlęs ją įsikišo į kišenę.

— Gerte?

*Taip, Arenijau?*

— Ar galėtum pagreitintu būdu mane nuleisti iki gatvės? Kaip senais gerais laikais?

*Su malonumu.*

— Tuomet imkis darbo.

Žemutiniais Gelbtorno dvaro koridoriais klaidžiojo keista esybė. Ore plūdo šalčio bangos.

Aplinkui leitenantą įsivyravo chaosas — pro šalį skuodė tarnaitės ir kiti namų ūkio darbuotojai, kurie slėpėsi kambariuose bei užuoglaudose, rakino visas duris. Du stambūs pilkšvo gymio vyrai su mozaikine šarvų danga, įspausta į abiejų odą brovėsi į patalynės spintą žvilgsniais šaudydami po koridorių.

Kad ir kas ištrūko į laisvę, Donalas nė kiek netroško su tuo padaru susidurti.

Užlėkęs trumpu laiptatakiu, jis trumpam sustingo erdviame atriume, nužvelgė baltas sienas, raudonas plyteles, maždaug penkiolika keistais kampais kyšančių balkonų, akies krašteliu pamatė tamsių žvynų šmėstelėjimą ir vėl pajudėjo iš vietos. Antru laiptatakiu užbėgo kaip įmanydamas tyliau.

Donalui lekiant dvigubų stiklinių durų kryptimi, jam iš kelio skubiai traukėsi žmonės iš vietinio personalo. Netikėtai išvydęs raudoną mygtuką panašų į operos teatre regėtą gaisro signalą leitenantas pasielgė kaip priderėjo: smogė į jį kumščiu.

Nieko neįvyko.

— Velnias, velnias, velnias.

Tai signalizacijos įrenginys, be jokių abejonių. Tik Donalas nesusiprotėjo, kad sistema veiks nebyliai, o perspėjimą apie pavojų perduos namų personalui, užuot pratrūkusi kaukti ir priviliojusi nepageidaujamus pašaliečius. Bet čia ir visa esmė…

Nuo grindų ėmė kilti metalo plokštė, užkertanti kelią į apartamentus.

Judinkis .

Leitenantas sureagavo instinktyviai, pasikliovė intuicija — aš esu muzika, — nurūko pirmyn — sparčiai — jausdamas, kaip iš užnugario atplūsta dvokiantis šaltis — dar greičiau, — stryktelėjo per užtvarą, nusileido ant kilimo ir sudribo.

Nusiridenęs ant šono, apimtas pojūčio, kad aplinkui sukasi sienos, Donalas spėjo įžiūrėti milžinišką tamsią tarsi iš haliucinacijų išnirusią roplio akį, kuri spoksojo į žmogų, kol plieninis užkardas įsirėžė į lubas ir jį atkirto nuo išorinio pasaulio.

Pagaliau saugus.

Daina…

Iki kaulų smegenų įsismelkė šalta, šiurpi giesmė, kurios reikšmė buvo akivaizdi. Magas visai čia pat.

Vilnaras išlėkė laukan ir nelyginant šikšnosparnis nušvilpė nuo pastato. It mantija plazdendamas apsiausto skvernais, jis nusileido ant visų keturių. Krūptelėję myriovilkiai įžiūrėjo melsvą komisarą gaubiantį pavidalą: Gerte, šmėkla, policijos štabe visada turėjo… gan plačius įgaliojimus.

Ji pakilo ir nusklendė atgal į tamsų, saugumą garantuojantį bokštą. Aplink komisarą tupintys myriovilkiai suurzgė, žybčiodami gintarinėmis akimis.

— FenSeptintuke bei FenBetaDevyntuke, ar esate pasiruošę medžioklei? — paklausė Vilnaras.

— Hrrr…

— Eime. — Nors ir gremėzdiško stoto, jis nukulniavo eikliu žingsniu. — Patikrinkime… po šimts.

Basiliskų aveniu sruvo srautai žmonių, išeinančių iš teatrų, traukiančių į restoranus. Marnė galėjo nesunkiai pasimesti tarp tūkstančių praeivių, kurie knibždėjo tarpeklį primenančioje gatvėje, arba bet kokiame iš aplinkinių, per du šimtus aukštų iškilusių bokštų.