Kaulų daina

— Ne, nepalikit… — persigandęs išlemeno Finrosas.

Tačiau trijulė magų sulipo į vieną masę, kuri sukosi vis greičiau, kol persikreipė neįtikėtinu, visoms ašims — Donalo požiūriu — stačiu kampu… ir pranyko.

Kambaryje beliko kūkčiojantis, palūžęs kongreso narys. Jis rėmėsi į apleistą altorių, dunksantį tarp keturiasdešimties ar net daugiau negyvų vaikų.

Leitenantas atsistojo.

— Ne! Tai Blancas. Jis… jis mane užbūrė! — mažne vebleno Finrosas. — Meldžiu, meldžiu, nežudykit… aš viską papasakosiu. Jie mane privertė… aš neturėjau kitos išeities… — kongreso narys užsičiaupė, ūmai suvokęs, jog per daug save apšnekėjo.

— Senatorius Blancas, — iškošė Donalas. — Prakeiktas šunkara.

Finrosas išsikėtojo ant grindų ir sustingo.

— Rodos, apalpo, — pasakė Temesinas, nepastebimai įėjęs į altoriaus kambarį. — Apmaudu. Man patiko, kaip skamba jo balselis.

Donalas išplėtė šnerves, gestu aprodė patalpą.

— Vaizdas jūsų netrikdo?

Detektyvas apžiūrėjo lavonėlius.

— Man teko regėti bjauresnių dalykų.

— Mėšlas…

Temesinas atsigrįžo į Haraldą

— įspūdingas pasirodymas, — pratarė.

— Aha. — Haraldas nusispjovė ir prašiepė dantis. — Kol čia esu, gal norėsite, kad įsiveržčiau į kitus pastatus?

“Žiežulą“ vairuojanti Lora riedėjo Basiliskų aveniu, dairėsi į minią žvilgsniu ieškojo tamsiaplaukės Žvitriaakės… Marnės Finros.

Bėda ta, jog komandore ją įsivaizdavo tiktai su sidabriniais kabeliais, nuo akių tįstančiais iki refrakcinio aparato, kuris sekretorę jungė su veidrodžių sistema, įrengta ant policijos štabo stogo. Marnės bruožų nė už ką nepavyktų atpažinti.

O gatvėje bruzdėjo šimtai, tūkstančiai žmonių. Jeigu ji smuko į kokį pastatą…

— Pasiduodu, — „Žiežulai“ tarė Lora. — Nenumanau, kaip sugebėčiau tą kalę aptikti.

Akiratyje nelauktai sušmėžavo du pavidalai, nardantys tarp praeivių kojų. Ausis pasiekė čežėjimas — porelė myriovilkių iltimis įsikibo į vienos moters apsiaustą ir jį nutraukė. Plazdendama ilgais baltais plaukais, užpultoji spruko tolyn nuo grobuonių…

— Velnias, ten ji. Pasikeitė netgi plaukų spalvą

…staiga nusispyrė smailiakulnius batelius, šoko ant stačios artimiausio bokšto sienos ir įniko ropštis viršun. Marnė Finros spėriai lipo aukštyn, prie vertikalaus paviršiaus prilipdama delnais bei padais. Abu myriovilkiai atsitūpę pratrūko kaukti.

“Žiežula“ cypdama sustojo, jos kėbulą nukratė virpulys.

— Nagi, — paragino Lora, — aš žinau, jog tu pajėgsi.

Komandorei palietus pavarų perjungimo svirtį — viso labo palietus, — automobilis apsisuko ir nuvažiavo tiesiai link statinio, į kurį rabždinosi Marnė Finros. Užpakaliniai „Žiežulos“ ratai trumpam transformavosi į spyruokles, ir ji stryktelėjo per dešimt pėdų į orą.

Iš sparčiai besisukančių ratų išniro nusklembti, į plieninių gėlių žiedlapius panašūs nagai. Kai tik jie įsikibo į mūrą mašina nuriedėjo viršun. Nuo įtampos užkriokė variklis, bet ji slinko vis lėčiau bei lėčiau… kol sustojo ir drebėdama pakibo ant sienos.

Lora prikando lūpą

Po sekundės kitos automobilis atbulas nusileido ant šaligatvio, graudžiai suurzgė ir pajudėjo atgal į važiuojamąją kelio dalį, nė nepasivarginęs ratams grąžinti pradinės formos.

— Viskas gerai. — Komandore patapšnojo per vairą. — Tikrai.

Aukštumos „Žiežulai“ kėlė siaubą netgi jaunystėje.

Mašina burgztelėjo, priešakinius žibintus pasuko į dangų, visą savo energiją nukreipė į lemputes, kurios taip skaisčiai nutvisko, jog dabar priminė prožektorius. Ryškūs balti jų spinduliai slydo bokšto siena ir pagaliau apšvietė tebekopiančią Mamės Finros figūrėlę.

— Puiku, — sumurmėjo Lora. — Nieko daugiau mums nereikia.

“Žiežulos“ šviesos sekė Žvitriaakę, kol toji nusigavo iki stogo ir pranyko iš akių. Sekundės dalį komandore neabejojo, kad gaudynės pasibaigė. Bet nerimą išsklaidė raudoni, aukštybėse vienas po kito sublizgėję taškeliai, kurie bylojo, jog bėglei pasislėpti nelemta.

Lora pirštu bedė į dureles, ir šios atsivėrė. Ji išniro iš salono.

— Ilgai neužtruksiu, — prižadėjo.

Pastato šveicorius atsarginiu raktu atrakino greitaeigio lifto duris, pavymui komandorės žengė į šachtą Į mansardą jiedu šovė dideliu greičiu, kuris sumažėjo tiktai per paskutines skrydžio sekundes. Kartu su policijos pareigūne išėjęs į koridorių, jis atrakino armuoto stiklo duris, sustojo ir aiktelėjo.

— Nesijaudinkit, — tarė Lora. — Jūsų jos nenuskriaus.

Priešingai nuo Marnės Finros. *

— Čia, čia…

— Mano draugai. Tiesiog draugai.

Ant stogo, kad ir kur pažvelgsi, tupėjo katinai.

Šimtai.

Kiekvieno akys tviskėjo skaisčiu raudoniu, užburdamos tą, kuri drįso į jas pažiūrėti ir bandė prilygti kerėjimo meno specialistams.

Marnė Finros stengėsi žvilgsniu įveikti priešininkus.

Šiuo momentu Žvitriaakės kūnas drybsojo ištiktas katatonijos, susirietęs į kamuoliuką ir paralyžiuotas, panašus į fosiliją suakmenėjusią prieš amžinybę; jos sąmonė nugrimzdo į beprotybės liūną virto druzgais, kurių niekuomet nebepavyks sulipdyti.

Lora nusišypsojo.

— Ačiū.

Tuo metu slaptuose policijos štabo požemiuose Aleksa turėjo pasitelkti visas jėgas, idant bejausmį komisaro kūną ištįstų iš kameros, kurioje jis mėgino gauti atsakymus į tam tikrus klausimus. Vilnaras žinojo, kad per paieškas praras sąmonę, pasikliovė detektyve ir buvo tikras, jog moteris ištrauks jį iš patalpos, nes ten per ilgai pratūnojus grėstų mirtis.

Aleksa įsitempė (koks jis sunkus!), išvilko policijos vadą per slenkstį, paguldė akmeniniame koridoriuje. Dirstelėjo atgal į kambarį, kur kunkuliavo akinamai baltas švytėjimas… bet durys ūmai užsitrenkė, ir vaizdas pranyko.

Ant grindų išsitiesęs Vilnaras sudejavo.

— Štai. — Detektyve atkimšo vandens buteliuką kurį prigriebė, vykdydama komisaro nurodymą pakėlė jo galvą ir tarp lūpų nuvarvino keletą lašų. — Gerai.

Po minutės jis galutinai atsipeikėjo. Akivaizdu, jog į vandenį buvo kažko primaišyta. Komisaras giliai įkvėpė, atkišo ranką kad moteris pagelbėtų atsistoti.

— Mūsų departamente jūs aukštai kilsite, — pasakė. — Ne visi sąjungininkų tinklai tokie sugedę kaip Juodasis Ratas.

— Hmm… ne, suprantama. — Aleksa niekaip nepajėgė sutramdyti savo žvilgsnio, vis krypstančio į duris.

— Bet jūs niekam nepasakosite, ką čia matėte. — Vilnaro akys, regis, išsiplėtė ir suapvalėjo. — Tiesa?

Aleksa nugurkė seiles.

— Niekada.

— Taip ir maniau. Dabar mudu informuosime kitus, aišku?

— Taip, sere.

Komisaro veidą perkreipęs vypsnis atrodė nežmogiškas. Žinant, ką Vilnarui tek oišgyventi prieš minutę, keista, kad jis išvis valiojo šypsotis.

— Senatorius Blancas galvoja esąs tikras klastūnas.

— Sere?

— Slepiasi priešais mūsų akis. Bet mes juo pasirūpinsime… ne.

Aleksa stovėjo tylėdama, nedrįsdama klausinėti, Įvykiai rutuliojosi itin sparčiai.

— Šitos garbės nusipelnė komanda. Areštui vadovaus Lora Styl. Juk taip būtų teisingiau?

Galų gale detektyve leido sau šyptelėti.

— Taip. Jūsų pasiūlymas nuostabus.

Kongreso rūmai buvo įsikūrę milžiniškame, devynšoniame, deformuotame daugiakampyje, virš kurio nepaliaujamai plaukė tamsūs debesys — lyg juodo rašalo juostos, nutįsusios indigo spalvos padangėse. Ant laiptų būriavosi žurnalistai, nekreipdami dėmesio į gyvsidabrio lietų, ketindami fotografuoti netrukus atvyksiančius senatorius. Šiandiena turėjo pateikti reikšmingų pokyčių.