Kaulų daina

Padvejojęs vairuotojas atsakė:

— Tuojau grįšiu.

Donalas nusišypsojo, žvilgsniu palydėjo vyruką, traukiantį link tualeto, tuomet nuleido lagaminus ant blizgančių plytelių ir apsidairė.

Aplinkui nestigo krautuvėlių, parduodančių pigius niekučius, įprastus maisto produktus ir netgi medikamentus. Jeigu šioji aikštė nesunkiai pasiekiama iš žemutinių miesto lygių, matyt, vietiniams bei oro uosto personalui ji atstojo prekybos centrą.

Prie Donalo priartėjo apskuręs, ant peties liutnią užsikabinęs jaunuolis.

— Atleiskit, sere… — vaikino gymis buvo baltas kaip dramblio kaulas, akys atrodė įkypos, o tartis liudijo, kad jis kilęs iš pajūrio,

— gal žinote, kaip nusigauti į Dališvilio kalnyną?

Leitenantas prastokai išmanė Ilurio geografiją, bet žinojo, jog toji vieta nuo oro uosto nutolusi per šimtus mylių.

— Deja, ne. Traukinių stotis ana ten. — Jis pamojo į laiptus, vedančius žemyn. — Man regis, jais keliauti pigiausia.

— Taip, autobusų čia nėra.

Jaunuolis, žinoma, kalbėjo apie tarpmiestinius reisus.

— Sėkmės, — palinkėjo jam Donalas.

— Ačiū, sere.

Apšepėlis su liutnia nukulniavo laiptų kryptimi.

— Kas nutiko, sere? — grįžęs paklausė vairuotojas. — Kažkas prie jūsų kibo?

Visi Donalą vadino seru.

— Ne. Tik klausė kelio.

— Aha. Ir pirmiausia kreipėsi į jus.

Leitenantas patraukė pečiais. Jei atrodai ramus bei budrus, žmonės galvoja, kad esi čionykštis. Kad ir kaip ten būtų, šis didmiestis nedaug kuo skyrėsi nuo kitų, nors ir žvilgėjo…

Ar jauti kaulus?

Ne, kažką kitą, visai netoliese.

Jis paspoksojo į traukinių stoties rodyklę.

— Sere? Mums derėtų…

— Kuo jūs vardu? Mane galite vadinti Donalu.

— Aš esu Riksas.

— Ką gi, Riksai, gal vis dėlto paimkite mano mantą. — Nuo žemės kilstelėjęs savo lagaminus, atidavė juos vairuotojui. — Ir nuvežkite į dono Mentrasorio namus.

— Eee…

— Taip, tiktai mano daiktus. Aš atvyksiu vėliau. Koks adresas?

— Dono Mentrasorio valdų? — pasitikslino Riksas, lyg neįstengdamas patikėti, jog kažkas galėtų nežinoti, kur gyveno donas.

— Būtent.

— Jos plyti aukštutiniame šiauriniame Kiltrine. Kelias spiralėmis vingiuoja nuo Palkvilo kalvos, o dono dvaras stovi…

— Koks kelias?

— Palkvilo kalvos. Taip vadinasi vieškelis. Pastatas suręstas privačioje, bevardėje gatvelėje.

Įdomu, kaip į ją pristatomas paštas, — mintyse paspėliojo Donalas; bet kol kas jam tereikėjo sužinoti, kaip ten nukakti.

— Esu tikras, jog taksistas žinos, kur keliauti. \ kokią vietą jis turėtų mane pristatyti? \ Mentrasorio rezidenciją?

— Taip, ją nesunku rasti. Lėtai važiuokite keliu, kol pamatysite fasadą su trimis plieninėmis chimeromis, paprastai išskleidusiomis sparnus. Štai taip. — Riksas plačiai praskėtė rankas. — Arba dvi ir tuščią., hmm… cokolį.

— Donas atnaujina namus?

— Ne, tiesiog… viskas aplinkui juda, suprantat? Tada, kai jūs nematote.

Riksas laikė lagaminus be didelių fizinių pastangų, lygiai taip pat, kaip ir pats leitenantas.

— Sere? Tai yra Donalai… jūs kažko norėjote? Donas gali jus aprūpinti bet kuo.

Donalas pažvairavo į parduotuves.

— Kelių smulkmenų, kurias užmiršau atsivežti. Galbūt šiek tiek apsižvalgysiu, pasigrožėsiu vaizdais.

Ar?..

Paskubėk.

Vairuotojas nukreipė akis į savo laikrodį. Ciferblatas blizgėjo iš vidinės riešo pusės, kaip ir ant Donalo rankos. Akivaizdu, kad jis tarnavęs armijoje.

— Dėl manęs nesijaudinkit. Miegoti gatvėse nežadu.

— Gerai. — Riksas pirštų galiukais palietė kepurės snapelį. — Sėkmės, sere.

Leitenantas palaukė, kol vairuotojas nutols, ir numygo krautuvėlių linkme. Kai jas pasiekė, dirstelėjo į laikrodį tarsi kažką atsiminęs, apsisuko ir žengė įkandin Rikso. Apžiūrėjo asfaltuotą aikštelę, kur lūkuriavo prabangūs automobiliai bei taksi, pamatė, kaip vyrukas sėdasi į juodą žemagrindį limuziną

Sklandžiai pajudėjusi iš vietos mašina nubraukė keliu ir netrukus pranyko po matinio stiklo lubomis.

Ar?..

Taip , taip.

Donalas laiptais nulipo į traukinių stotį. Tristopolyje plėšrūnus iš padugnių pasaulio viliodavo autobusų parkas. Silvekso mieste subtilūs geometriniai požymiai ir švara skatino pasirinkti kitą variantą

Požeminėje stotyje driekėsi septyniolika ilgų, tamsių peronų. Oras tvyrojo žvarbus; aplinka skendėjo keistai sidabriškoje fluorescencinėje šviesoje. Tolimuosiuose trijų prievažų galuose į gatvės lygį vedė pakilimo takai. Vienu iš jų riedėjo taksi, užnugaryje paliekanti platformą, ant kurios teriogsojo bagažo maišai. Palei vagonus gęstančiais langais nulingavo pora geležinkelininkų.

Tokiu paros metu stotyje daug žmonių nesišlaistė. Nusileidęs į artimiausią peroną Donalas išvydo už drūtos kolonos stovintį patrulinį policijos automobilį. Iš užnugario išniro ir pro leitenantą palengva praėjo du uniformuoti pareigūnai. Augesnis vyras įspūdingo pločio pečiais bei raumeningu sprandu sulėtino žingsnį, šnairuodamas į Donalą. Pastarasis apsimetė nepastebėjęs policininko žvilgsnio, iš vidinės kišenės išsikrapštė piniginę, atsegė ją ir pakėlė akis į platformos ženklą — judanti šmėklos ranka kursyviniu purpuriniu šriftu rašė naują galutinės stotelės, į kurią važiuos kitas traukinys, pavadinimą Leitenantas linktelėjo lyg apsidžiaugęs, jog pateko į reikiamą peroną Pareigūnai nužingsniavo savo keliu.

Donalas slapta apžiūrėjo keleivių būrelius ir vienišus individus, kurie stovėjo susikūprinę, rankas įgrūdę į kišenes, arba gūžėsi ant šaltų suoliukų. Besižvalgydamas kone įtikėjo, kad nuojauta jį apgavo.

Į akis krito ant suolelio prisėdusi mergina… ne, veikiau mergaitė. Ar patruliuojantys policininkai domėjosi, ką ji čia veikia? Iš pažiūros ne vyresnė kaip keturiolikos metų, vienui viena ir todėl lengvai pažeidžiama.

Kai pareigūnai pradingo iš akiračio, nuo stulpo atšlijo prakaulus, nesiskutęs individas. Jis nužirgliojo per platformą pernelyg išsprogdintomis akimis paeiliui į visus dėbčiodamas. Donalas į pečius įtraukė galvą ir nežymiai pasilenkė — savo kūno kalba pavaizdavo tariamą, baimingą nerimą.

Tokioje vietoje ir šiuo paros metu daugumą paprastų piliečių išties apimtų baugulys.

Apeidamas leitenantą vyriškis vos girdimai suniurzgė; Donalas virptelėjo ir dar tvirčiau įsisupo į apsiaustą. Po sekundės nepažįstamasis nukulniavo link mergaitės, kiūtančios ant suoliuko.

Taip ir galvojau.

Šiurpus tipas prie jos prisiartino spinduliuodamas perdėtą pasitikėjimą savimi, išsišiepė bei pasiteiravo:

— Labas, galiu prisėsti?

Mergina veik nepastebimai sudrebėjo ir gūžtelėjo. Pakėlė į jį akis, bet po sekundės nusigręžė.

— Nesibaimink manęs, — pridūrė vyriškis. — Aš esu pamokslininkas. Nėra ko nerimauti.

Pamokslininkas. Galbūt Donalas suklydo.

Ar jauti kaulus?

Na, jeigu jau užsiminei…

Nukoręs galvą leitenantas pasislinko arčiau suolelio. Atėjūno laikysena bylojo, jog dešiniojoje viršutinio apdaro kišenėje slypėjo geležinis strypas arba lazda. Pistoletą buvo užsikišęs ties kairiuoju klubu, ko gero, buože į viršų; nors stotyje vyravo žvarbus oras, ilgo apsiausto nesisagstė.

O gaila. Kvailas arba per daug pasipūtęs žmogus veikiausiai jį užsisegtų, dėl ko sunkiau pasiektų ginklą.