Kaulų daina

Sudžeržgė deformuojamas fiuzeliažo metalas. Donalas kumščiu tvojo į artimiausią narvą, pajuto, kaip per odą kažkas nuslydo, prasiskverbė į ranką, gyvsidabrio pavidalu įsismelkė į kaulą, sukeldamas skausmą.

Iš jo gerklės ištrūko riksmas, o triumą perliejo smūginė banga, kuri policininką nutrenkė į pertvarą.

Ragana tysojo ant grindų, lyg ir be sąmonės. Sužeistas vyras drebėdamas rietėsi į kamuoliuką.

Liko vienas narvas.

Lėktuvą purtė priešmirtinės konvulsijos, tačiau jį dar buvo galima išgelbėti. Donalas šoko link paskutinės grotuotos dėžės, bet tuo momentu triumas apvirto aukštyn kojomis, ir visos pastangos…

NE!

…nuėjo niekais*

Atsipeikėjęs Donalas pastebėjo, kad sužeistuoju rūpinasi keletas žmonių. Vienas iš palydovų ir prabangiai apsirengęs keleivis galūnę uždengė nenumatytiems atvejams skirtais įtvarais, kuriuos aprišo lininėmis servetėlėmis. Raganos — nė ženklo.

Kažkas priėjo padėjo buteliuką vandens. Donalas atsuko dangtelį ir ėmė gerti. \ bumą susivertęs paskutinį lašą, dirstelėjo į etiketę: kalnų šaltinių vanduo iš Goladolo, esančio šiauriniame Iluryje.

Orlaivis skrido pradiniu kursu.

— Tfui. — Donalas vargais negalais atsisėdo. — Viršuje yra vaistų spintelė. Mačiau ją anksčiau.

— Taip, mes žinome. — Palydovas į jį nukreipė akis. — Bėda ta, kad salone guli tuzinas sužeistųjų. Vienas patyrė širdies priepuolį.

— Bet išgyvens, — sumurmėjo brangius drabužius dėvintis vyriškis, kuris tebetvirtino įtvarą.

— Kai nusileisime, mūsų lauks greitoji pagalba, — pridūrė stiuardas.

— Su sąlyga, kad lėktuvo neužgrius kitos audros. Gal vertėtų apsisukti?

Palydovas atsiliepė po trumpos pauzės:

— Hmm… niekam to nepasakokite, bet užnugaryje oro sąlygos gerokai prastesnės nei priešakyje. Meteorologų biuras to neprognozavo.

Medikas prunkštelėjo.

— Kaip sakau, niekada nepasitikėk pranašais.

— Kas nutiko… — Donalas pamojo į grindis… — tai… poniai?

— Raganai? Nieko. Ji jaučiasi normaliai. Kodėl klausiate?

— Šiaip sau. — Paskutinį sykį, kai leitenantas ją matė, moteris drybsojo susmukusi; vis dėlto raganos ir įprastos normos buvo du nesuderinami dalykai. — O kaipgi gyvūnai?

Narvuose viešpatavo tyla.

— Nurimo. Nė neįsivaizduoju, kas juos išgąsdino. Na… turbūt audra, ar ne? Tik nenutuokiu, kaip žvėrys žinojo, kad gresia nemalonumai.

— Aš taip pat nenumanau.

Vis dėlto leitenantą kankino negera nuojauta, jog ragana sakė tiesą, ir jis tapo šiuos įvykius nulėmusią priežastimi. Nūnai prisiminė, kaip stovėjo užpakalinėje teatro dalyje, kai priekinės apkerėtų, į parazombišką transą nugrimzdusių žiūrovų eilės sutartinai pakilo, nusiūbavo primadonos pusėn… ir link paties Donalo.

Ar girdi kaulus?

Ne.

— Kur ji dabar? Ragana?

— Rūpinasi vienu keleiviu… — mediko balse pasigirdo kartėlis, — kuriam niekuo negalėjau pagelbėti. Iš manęs daugiau naudos čia, apačioje.

Ar jauti muziką?

Tai ne mano kaltė.

Žmogus sulaužyta koja iš skausmo aiktelėjo ir vėl prarado sąmonę.

Nusišypsojęs Donalas pažiūrėjo į narvus.

— Kas jus pralinksmino?

— Niekas. Atleiskit. Man sutrenkė galvą. Atsigavęs keistai reaguoju į aplinką.

Jaučiuosi nuostabiai.

Atsakymas neišsklaidė mediko nerimo.

— Tiesiog pasėdėkite, ir po minutėlės aš jus apžiūrėsiu…

— Ne, ne. Smegenų man nesukrėtė. Matot? — Donalas pakėlė dešiniąją ranką, nykščiu nulenkė mažylį. — Trys pirštai, teisingai? Keisčiausia… kaip puikiai jaučiuosi.

Tikrai puikiai.

— Jūs apimtas euforijos, — pastebėjo medikas. — Galbūt dėl deguonies lygio triume… tiek to. Jei pajėgiate judėti, verčiau lipkite į saloną. Pažiūrėkite, ar galėsite kam nors padėti. Iš pažiūros atrodo, kad sugebėtumėte.

— Gerai. — Donalas ėmė kopti laipteliais, krizendamas panosėje.

— Gerai.

Taip, reakcija išties labai neįprasta.

Kai leitenantas užsiropštė iki angos, liauna ranka sugniaužė jo riešą tarsi geležinėmis žnyplėmis ir timptelėjo aukštyn. Paaiškėjo, kad į saloną Donalą ištraukė senoji, juoda suknele ir purpurine mantija pasipuošusi ragana. Riešas nesiliovė pulsavęs netgi tada, kai ji atleido pirštus.

— Eee… ačiū.

Niekas jo nemokė, kaip reikėtų kreiptis į tokias esybes. Priešingai nuo vienuolių: plieninė, per kojąčiaukšinti liniuotė įkalė į galvą, kad jas reikėtų pagarbiai vadinti seserimis (arba motinėle, jei bendrauji su vyresniąja, beširde kale, kuri vadovavo našlaičių prieglaudai.) Bet raganos — visai kas kita. Nuojauta tvirtino, esą etiketo stoka jos nejaudino.

— Tave palytėjo juodas kraujas, — prabilo moteris. — Šį vakarą audros laukas taip išplito, kad iš toli užfiksavo tavąjį rezonansą. Galbūt paieškas kontroliavo kažkieno protas?

— Silvekso mieste veikiausiai turiu priešų, nors niekada ten nesilankiau. — Donalas pagūžčiojo. — Toks jau mano darbas.

— Nieko gero, jaunuoli.

— Taip, mem.

Raganai nusišypsojus, seną jos odą suraižė raukšlelės.

— Bet nuo pavojų nespruksi? Šaunuolis, Donalai Riordanai.

— Iš kur mane pažįstat?

Moteris kryptelėjo smakru link virtuvės pertvaros, kurios permatomoje stiklinėje nišoje bolavo smulkiai prirašytas popieriaus lapas.

— Jį vadina keleivių sąrašu.

— O…

— Akylai stebėk pasaulį, jei nori, kad tave lydėtų sėkmė.

Donalas truputį nuleido galvą tarsi nusilenkdamas.

— Štai. — Ragana įkišo pirštus į savo užantį, kažką timptelėjo ir ištraukė sidabrinį, juodą amuletą kurį Donalui teko regėti anksčiau.

— Čia tau.

— Aš negal…

— Imk. Tučtuojau .

— Hmm… — amuletas atsidūrė jo delne. — Tanatas rautų. Kaip jūs tai padarėte?

— Aš nieko nedariau. Nejau nori pasakyti, kad kontroliuoju tavo rankas?

— Na, vargu ar įmanoma…

— Nedelsdamas pasikabink jį po kaklu.

— …man nurodyti… — Donalas ties savo sprandu sumazgė virvelę, ir amuletas nuslydo ant krūtinkaulio, — …elgtis taip, kaip nenorėčiau…

— Būtent. — Ragana vėl nusišypsojo, ir šįsyk leitenantas pajuto šilumą, kurią spinduliavo jos dvasia — jauna, sklidina energijos, nors ir tūnanti sename fiziniame pavidale. — Nejau nesidžiaugi, kad užsimanei pasielgti teisingai?

— O, taip…

— Atleisk. — Ji palietė Donalo ranką. — Mano pagalbos reikia dar keliems žmonėms.

— Taip, aš tik…

— Grįžk į savo vietą.

Jis leido raganai praeiti į virtuvę, pats nužingsniavo atgal į pirmos klasės zoną Keleiviai tyliai parpė, nors ne taip seniai salone vyravo panika.

Leitenantas atsisėdo, leido akių vokams nusvirti mėgaudamasis oranžiniu žvilgesiu, kurį įžiūrėjo netgi užsimerkęs. Ragana kažkaip įkvėpė pasitenkinimą Jis jautė pamažu grimztąs į šilumą

Ar…

Donalas užmigo išsišiepęs.

Audros šerdyje plaikstėsi gigantiška sidabrinio ir purpurinio švytėjimo marška — centrinė pašvaistė, priklausanti uraganui, kuris jau šimtmečius (ar net tūkstantmečius) siautėjo virš Ilurio pasienio. Lėktuvą bet kada galėjo perverti sidabriškas žaibas.

Taip ir atsitiko. Jis smogė į korpusą.

Lakūnų kabinoje tvykstelėjusi balta šviesa nuribėjo tarpueiliais bei išgaubtomis sienomis ir pranyko. Tačiau niekas nepersigando. Orlaivio sistemos funkcionavo kaip įprastai.