Kaulų daina

Ragana?

Teisingai.

Donalui dingojosi, kad mintis priklausė jo sąmonei.

Po kelių sekundžių jis sumirksėjo ir atsipeikėjo. Abi palydovės nusižiovavo, virptelėjo akių vokais bei atsimerkė.

— Kas…

Ragana jau buvo nusigavusi į užpakalinę orlaivio dalį.

— Gerai, kad ji palaiko mūsų pusę, — sumurmėjo Donalas. — Juk palaiko ?..

— O, taip.

— Ačiū Hadui.

Lėktuvas ūmai pasviro ant šono. Aiktelėjo arba užriko tuzinas žmonių.

— Velnias. — Leitenantas įsikibo į artimiausią sėdynę, tuo pat metu ant grindų su trenksmu nukrito padėklas.

— Greičiau, — paragino pro jį besispraudžianti palydovė.

— Gerai.

Donalas nusiūbavo link virtuvėlės, kurioje pranyko ragana. Kitapus tarpdurio pradarytą liuką laikė rūsčiaveidis federalas. Atsivėrusioje ertmėje į šešėlius vedė metaliniai laipteliai. Palinkęs virš angos leitenantas pastebėjo, kaip šmėstelėjo purpurinė raganos mantija.

— Tanatas griebtų. Keliaujam. — Jis įsikibo į plieninius turėklus ir šoko žemyn. Nuslydo apačion delnais gniauždamas metalinius strypus, visai kaip našlaičių prieglaudoje, kuomet čiuoždavo laiptatakio turėklu. Netrukus kojos įsirėmė į tvirtą apatinio denio pagrindą.

— Ša.

Ragana sėdėjo priešais narvus sukryžiavusi kojas, ištiesusi rankas, užsimerkusi ir palenkusi galvą Rodos, baimės užvaldytų gyvūnų pusėn spinduliavo energijos bangas, kad ir ką tai reikštų: Donalas kone girdėjo skeptišką iš mistikos besišaipantį sesers Anos Merės Stiks balsą Grotuotose dėžėse tvyksčiojo sidabriniai žvynai, purpurinė oda ir pilki nagai.

Užnugaryje pasigirdo dunkstelėjimas ir keiksmai. Atsigrįžęs leitenantas pamatė, kad vienas iš rimtaveidžių palydovų — užsimaskavęs federalinis pareigūnas, žinoma, — tyso ant šono ir vieną kelį laiko pritrauktą prie krūtinės.

Jam mėginant nusileisti, lėktuvą vėl sukratė. Donalas bemat susigaudę, kad vyriškio koja sulaužyta.

— Aš esu Riordanas, — prisistatė. — Ginklą turite?

— Aha… — sužeistasis pro dantis išspaudė: — Dėklas… ties kita kulkšnimi.

— Radau.

Donalas mitriai iškrapštė juodą revolverį trumpa buože. Lūžusią galūnę derėjo supančioti įtvaru, bet jeigu žvėrys išsivaduos — arba jeigu turbulentiniai srautai sustiprės, — pirmosios pagalbos nebeprireiks.

Pritūpęs jis nusitaikė į artimiausią narvą pasuko vamzdį į gretimus. Triumą užliejo blyškos, perregimos šviesos srūvis.

Tik tada leitenantas įsisąmonino akivaizdžią tiesą Čia ne įprasta audra ir ne paprasti gyvūnai. Norint išsisukti iš keblios padėties, kulkų neužteks.

Raganą apgaubė tamsus tviskėjimas.

Lėktuvas smigo žemyn. Saloną pervėrė riksmai ir stiklo žvangesys, bet garsus prislopino triumo lubos bei dar kažkas… naujos vibracijos, drebinančios erdvę už girdimumo ribų.

Oras, supantis paslaptingą moterį, dar labiau patamsėjo. Grotuotose dėžėse žvėrys prityko, bet jų akys sužvilgo ryškiau. Paskui visi ėmė zyzti ir ropliškai karkti prisijungdami prie tylaus, monotoniško, pasąmonę veikiančio raganos giedojimo. Donalas nuleido revolverį.

Pirmyn.

Kelias sekundes jis nesuvokė, kas ištarė žodį. Moteris purpurine mantija tebetraukė giesmę, bet leitenantui kažkodėl rodės, kad galvą pervėręs raginimas priklausė jos sąmonei.

Paliesk gyvūnus, — atsklido mintis. — Vieną po kito .

— Aš ne…

Tučtuojau.

Donalas atsisuko į pareigūną sulaužyta koja. Iš skausmo vyro akys sudrėko, bet apalpti jis nesiruošė. Leitenantas sugrąžino ginklą savininkui.

— Man jo nereikės, — pasakė.

— Ką jūs… darot?

— O, kad aš žinočiau.

Orlaivis vėl pakrypo ant šono. Donalas nusirideno glotniomis grindimis, pagaliau į jas įrėmė kelį ir sustingo. Nors horizontalus paviršius gerokai pasviro, ragana nė nekrustelėjo — vis dar sėdėjo sukryžiavusi kojas, visa esybe panirusi į vidinį savo pasaulį.

Leitenantas numanė nevaliosiąs suvokti, kokiame mūšyje toji moteris dalyvavo ir kiek energijos pareikalavo kova. Tegalėjo įvykdyti jos prašymą Donalas nuropojo iki pirmojo narvo.

— Ne, — iškošė sužalotas federalas. — Pasitraukit.

— Neturiu kitos išeities. — Jis įsistvėrė į grotas, perpus pakilo stačias. — Žinau, kad elgiuosi bepro…

Plaštaką lyžtelėjo juodas, šaltas, šiurkštus liežuvis.

Ar jauti kaulus?

— O, Tanate, — sukuždėjo Donalas. — Juk čia Basilis…

Paskubėk , laiko lieka vis mažiau, — smegenis nutvilkė raganos

žodžiais.

Juos palydėjo kitokio atspalvio mintis.

Ar jauti dainos skonį?

Lėktuvas grįžo į horizontalią padėtį. Korpusą dar keletą sykių krestelėjo, ir keleivių salone vėl nuaidėjo klyksmas, perskrodęs panikos šurmulį. Donalas prisitraukė prie kito narvo ir įkišo ranką pro grotas.

— O…

Riešą sukando dantys. Aštrūs. Odą nusvilino rūgštis. Leitenantas prisivertė nejudėti: smailios, riestos iltys galėjo be vargo sudraskyti sausgysles.

Ar jauti?..

Ša. Leisk man dirbti.

Donalas turėjo pasitelkti visas per hipnozės seansus užgrūdintos valios jėgas, kad nuslopintų instinktyvią reakciją ir išliktų nekrutėdamas, kol atlėgs spaudimas. Kai galiausiai nuropojo pirmyn, kūną tebevarstė deginimo pojūtis. Liko dar keturi narvai.

Įvykiai triume kėlė rimtesnį pavojų nei lauke siautėjanti, kerais pakurstyta audra. Neaišku kaip, bet incidentą iš dalies nulėmė tai, kad lėktuvu skrido Donalas.

Ar girdi muziką?

Ji skamba dėl manąs.

Vienas iš gyvūnų buvo bekūnis, panašus į šmėklą tačiau neturintis nieko bendra su žmogumi. Jo dėžės grotas atstojo nekro-magnetinio, padarą sulaikančio lauko laidininkai.

Kai leitenantas kyštelėjo ranką vidun, liepsnų laižomą odą persmelkė ledinis dūris — keistoji forma akimirką su juo susiliejo. Aplinkui viskas ėmė suktis neįmanomais kampais ir kryptimis. Pasaulis prieš akis virto kubistiniu paveikslu — tokiu įmantriu, kad eilinis pilietis nė už ką nebūtų ištvėręs jo vaizdo.

Omai atplūdo siaubinga migrena, skaldanti galvą nelyginant kirvis. Krisdamas ant nugaros Donalas suriko… ir staiga suvokė, kad jaučiasi kuo puikiausiai.

— Kokia čia velniava?

Ragana sudrebėjo. Leitenantas mintyse neišgirdo jokių žodžių, bet esmę suprato: ilgai ji neišsilaikys. Donalas privalėjo pasirūpinti, kad įsivyrautų ramybė, kuo skubiau užmegzti savotišką ryšį su likusiais gyvūnais, antraip orlaivis taps nevaldomas ir suduš.

Aš dėl visko kaltas. Jiems reikia suvokti, jog nekeliu grėsmės.

Dar trys narvai. Donalas abiem rankomis įsikibo į kitą tvirtai įsirėmė į grindis, nes orlaivis vėl pasviro, ir įgrūdo veidą tarp grotų.

Kaip kvailai rizikuoji…

Šįkart žvėrį turėjo įžiūrėti aiškiai, bet purpuriniai žvynai taip sparčiai sūkuriavo, kad išskydo prieš akis. Padaras paleido kažkokios rūgšties spjūvį tiesiai į jo fizionomiją Donalas krūptelėjo, atplėšė pirštus nuo grotų strypų ir nusirideno per kietą metalinį paviršių.

Atsitrenkė į gretimą dėžę.

Ne… Dvilinka susirietusi ragana, rodės, tuojau apalps. Jis nepuola.

— O man atleidžia, — tarė leitenantas. — Suprantu.

Ne…

Akimirką Donalas galvojo, kad ragana prieštarauja. Staiga lėktuvo korpusą nukratė virpesiai, moteris parkrito, ir leitenantas sumojo, jog viskas baigta: dėl jo kaltės orlaivis tėkšis į žemę, keleiviai praras gyvybes.