Kaulų daina

— Bus padaryta. — Aleksa stvėrė ragelį ir susuko diską iki nulio.

— Komutatoriau? Man reikia…

Lora nusivedė Feorą į savo kabinetą, už nugaros užtrenkė duris.

Likusi viena su kaulų klausytoja, ji paklausė:

— Turite informacijos iš archyvų?

— Iš Pinučių gelmių. Paieškos užtruko ilgai. Leitenantas Rioradanas gilinosi į bylą, galimai susijusią su sąmokslu. Manau, todėl į jį ir atkreipėte dėmesį.

— Teisingai. Ir jūs žinote apie primadoną.

— Taip. Ne vien apie ją, bet ir apie kitus precedentus. Garsius atlikėjus pakirto pirmalaikė mirtis, idant tam tikri asmenys galėtų mėgautis jų kaulais.

Feora žodžius ištarė lipšniu tonu, nuo kurio Lora suvirpėjo.

— Man kažkas prasprūdo pro akis? — paklausė ji. — Juk tuos atlikėjus numarino netgi ne Tristopolyje… o, velnias.

— Ryšys su Iluriu akivaizdus, antraip leitenantas Riordanas ten nevyktų. Bet aš norėčiau dar kai ką pridėti. Ar esate girdėjusi apie trynukes Tringulijan?

— Ne. — Lora atsiminė, kaip su tėvais lankydavosi spektakliuose — jos jaunystės laikais, kai pasaulis buvo šiltas, šviesus ir paprastas. Motina laikraščiuose nuolat skaitydavo apie teatro žvaigždes. —Palaukit… jos irgi dainuoja operoje?

— Taip. Visai neseniai stebukladariai genijai iš Svaltimo operavo trynes — užuot jas atskyrę, pasirūpino geresne sveikatos būkle. Iki tol ji prastėjo, bet po operacijos… — Feora kalbėjo taip, lyg žodis į žodį cituotų laikraščio straipsnį, — ligoninės atstovas pareiškė, esą prognozės tiesiog puikios, o vyriausiasis stebukladaris paskelbė, jog šiuolaikinių operacijų metodikoje įvykdytas reikšmingas proveržis.

Bendrojoje patalpoje, matomoje pro stiklines Loros kabineto sienas, Aleksa mostelėjo į ragelį, gestu parodė, kad susisiekė su oro uostu. Komandore pakėlė ranką prašydama: minutėlę.

— Klausykit, jei norit leitenantui Riordanui perduoti kažką svarbaus, jums teks…

— Kaip matau, judu sieja intymūs santykiai, — atsiliepė Feora. —Gal skrydžio valdymo bokštelis nusiųstų pranešimą į lėktuvą kol tas nenutolo už ryšio zonos ribų? Net jeigu orlaivis jau pakilęs?

— Kas dieną tokia veikla neužsiimame, — pastebėjo Lora. — Ką ketinate pranešti Donalui?

— Esu devyniasdešimt septyniais procentais įsitikinusi, kad sąmokslininkai, kuriuos, jei neklystu, vadinate Juoduoju Ratu, puls trynukes Tringulijan. Jos atitinka garsių atlikėjų, kurių kaulus medžioja… tie žmonės, apibūdinimą

Šįkart Feoros balse pasigirdo neapykanta.

— Žinia, jog trynės gyvens dar kelis dešimtmečius, — pridūrė, —rimtai suerzins sąmokslininkus. Kita vertus, trynukės netrukus pasirodys Silvekso miesto scenoje, ir tai suteiks progą..

— Jie surengs dar vieną antpuolį? Silvekse?

— Taip. Štai ką privalo sužinoti Donalas Riordanas. Be to, man pasisekė susiaurinti įtariamųjų sąrašą. Jie veikia netiesiogiai, todėl mano spėjimų tikslumas lygus penkiasdešimt trims procentams, tačiau nuojauta tvirtina, kad esu teisi.

Lora nenuleido akių nuo Feoros. Kaulų klausytojos intuicija buvo vertingesnė už faktus, bent taip nuolat tikindavo komandorės mokytojas, kapitonas Feltornas (atsisveikinęs su gyvybe mėnesiu anksčiau už Lorą ir, deja, visam laikui).

— Manote žinanti, kas priklauso Juodajam Ratui? Kas organizavo primadonos puolimą?

— Nedrįsčiau užtikrinti, jog minėtai operacijai vadovavo jis… bet tarybos narį Gelbtorną labai domina bankininkystės bei energetikos sritys, ir jo interesai atitinka ilgalaikę Juodojo Rato strategiją Būtent šitą asmenį Donalas Riordanas privalo suimti. Tikiuosi, leitenantas gavo užsienyje galiojančius orderius?

— Taip. Tris tuščius lapus, kerais susietus su teisėjo Prioro kabinetu. — Jei teisėjas pasirašys vietines kopijas, ta pati informacija nušvis Donalo turimuose originaluose. — Jeigu jūs tikrai garantuota dėl to, ką išklojote, galime tučtuojau ten nuvykti.

— O kaipgi oro uostas?

Lora iškišo galvą pro kabineto tarpdurį.

— Dar šnekiesi su farais iš oro uosto?

— Ryšys ką tik nutrūko, — atsiliepė Aleksa. — Kažkoks vyrukas, pavarde Pirsenas, pasakė, jog Donalas jau išėjo pro pagrindinius vartus. Galbūt įstengsime perduoti žinią tiesiai į lėktuvą nors Pirsenas minėjo, atseit tai neįmanoma.

Prie savo stalo sėdintis Haraldas vyptelėjo; galvą laikė pakreipęs taip, kad niekas šypsenos neįžiūrėtų.

Miestą apgaubė purpurinė tamsa, ir Aleksa įjungė stalinę lempą Neseniai šmėklos kruopščiai išvalė kambario langus — tiek iš išorės, tiek iš vidaus pusės, — todėl dabar, užsižiebus ryškiai šviesai, nuo stiklų atsispindėjo visa patalpa, ir toje atošvaistėje detektyve įžvelgė Haraldo šypsnį.

Pamatė, kaip jis perkreipė lūpas išgirdęs, jog Donalas nepasiekiamas.

Aleksa vėl pakėlė ragelį, išmėgindama naują taktiką paprašė oro linijų operatoriaus sujungti su išankstinių užsakymų skyriumi. Jeigu planas neišdegs, ji sumąstys kitą.

Haraldas atsistojo, sumurmėjo einąs į šaudyklą. Atrodė kaip žmogus, privalantis nuleisti garą, tačiau iškrovai ne visada tiko žaidimai su ginklais. Šaudyklos prižiūrėtojas netruks pastebėti pareigūną, kurio emocinė būklė bylojo, kad pliekti iš pistoletų jam nederėtų.

Aleksa palydėjo kolegą įdėmiu žvilgsniu.

Lora atidarė stalčių, įbedė akis į ten gulintį „Magnusą“. Donalo nuosavybę teko palikti kontoroje, nes oro linijos neleisdavo į lėktuvus įsinešti ginklus, ir draudimui turėjo paklusti visi, išskyrus padangių budėtojus.

Kaip gaila, kad jis negalėjo pasiimti pistoleto.

— Aš palauksiu, — tarė Feora. — Pas teisėją irgi neverta skubėti. Orlaivis nusileis Silvekso mieste ne anksčiau kaip po trijų valandų… ar net gerokai vėliau. Juk žinote, kokios audros siautėja Ilurio pasienyje. O orderiai įsigalios akimirksniu.

— Taip, žinau… — Lora nukreipė žvilgsnį į stiklinę sienelę, pamatė, kaip gestikuliuoja telefonu kalbanti, į kivirčą įsivėlusi Aleksa. —Bet sėdėdamos čia nieko nepasieksime. Eime.

Kaulų klausytoja pamirksėjo vaiskiomis akimis.

— Komandore Styl, aš nujaučiu, kad su jumis susidoroti ruošiasi galingi priešai.

— Hmm… aišku. Kas konkrečiai?

— Kol kas nenumanu, kitaip būtinai jums pasakyčiau. Esmė ta… kad jie rimtai suklydo. Žudyti Minos d’Alkarnės nederėjo.

— Kaip?.. Ką turite galvoje?

— Pinučiuose plinta priežastiniai raibuliai, tam tikros struktūros, kurios išryškės tarp informacinių vektorių. Bet…

— Kas?

— …mes tesame žmonės ar bent… — Feora nelinksmai nusišypsojo, — …tokie pat žmonės kaip jūs, komandore. Kaulų klausytojai turėtų išlikti nešališki, tačiau reikia atsižvelgti ir į motyvacijos klausimą.

Bendrojoje patalpoje Aleksa ragelį trenkė atgal ant telefono aparato ir nusikeikė.

— Jums taip pat maga prigriebti žudikus, ar ne? — paklausė Lora.

Feora nežymiai, vos pastebimai linktelėjo.

— Tuomet judviem metas judėti. — Komandore matė, kaip Aleksa patikrino, ar į rankinę įsidėjo revolverį. — Kol įkalbėsite vyriausiąjį teisėją užtruksite nemažai laiko, bet, manau, įspūdį jam padarysite. Tikiuosi, jo labui.

— Taip.

Aleksa spragtelėjo rankinės užraktu.

— Aš pasirengusi.

Pro paskutinius vartus išėjęs laukan, Donalas padėkojo žvalgybinei šmėklai. Virš degutbetonio dvelkė šaltas vėjas, priešais siūbuojanti prakauli moteris viena ranka prispaudė baltą, plačiakraštę kepurę, kita įsikibo į suknelę ir apsiaustą. Pirmyn traukė mažutėliais žingsneliais, mėgindama išlaikyti pusiausvyrą ant aukštų smailių kulniukų.