Kaulų daina

— Tikrai.

— Ką gi… gerai.

Šunkeliais ėjęs našlaitis susiruošė išvykti į užsienį.

Po velnių. Aš skrendu į Ilurį.

Sesuo Merė Ana Stiks juo labai didžiuotųsi.

Haraldas palinko prie Deltrasolio.

— …vis giliau ir giliau… — dudeno. — Dabar sakyk… ar ten užslėpti… kokie nurodymai.

Jis kalbėjo apie vairuotojo pasąmonę, ir ne be priežasties: jeigu Juodasis Ratas ją aprūpino kerų spąstais, šių egzistavimą atskleistų netgi paprastas hipnozės seansas.

Įtariamasis pratrūks klykti, jei užslėpti stebukliniai trintuvai įniks gremžti visus atsiminimus, iki pat vaikystės laikų. Bet Haraldas ryžosi surizikuoti. Nes iš dalies norėjo, kad Deltrasolis rimtai nukentėtų.

— …pasinaudoti atsiminimais, kur… bosai užslėpė nurodymus…

— Ne. — Akių vokai suvirpėjo. Deltrasolis pakratė galvą

Jo asmenybės hipnozė nesuluošino. Kerų spąstų sąmonėje nepaliko jokie magai.

— …ir tu nori man papasakoti… kokį krovinį nykštukai grobė…

— Taip. Sampaną Labai brangų. Tūkstančių vertas dėžes. Mes žinojome, kaip reaguos policija. Ir todėl pterašikšnosparnis nusileido ant kaukolės viršugalvio.

Šampanas?

Visa tai dėl sumauto šampano?

— …ir kai pamatei, jog nykštukai turi lavoną kai pamatei furgoną…

— Spjoviau įjuos. Atsisakiau dirbti kartu. Man tokių nemalonumų nereikia.

— …pasistengsime išvengti, kai nuspręsi, kad nuoširdžiai man padėsi…

— Taip.

— …tavo bosas, seras Alvanas…

— Teisingai.

— …judu esate draugai?

— Ne.

— …bet tu daug laiko praleidi jo kabinete…

— Klube.

— …dėl šios vietos? Dėl „Žiūrėk ir mėgaukis“? Sakyk…

— Seras Alvanas čia užsuka. Atsitiktinai jį pastebėjau. Ir atpažinau.

— …net ir užsimaskavusį…

— Taip, jis buvo su kauke. Apkerėta. Pažinau iš eisenos.

— …ir nusprendei serą Alvaną šantažuoti…

— Pagal jo mastelius, norėjau visai menko atlygio.

— …jei paprašytum, jis padarytų tau paslaugą…

— Paslaptis. Jį sužlugdytų. Jeigu ją atskleisčiau.

— …ir seras Alvanas galėtų tau suorganizuoti skrydį atgal į Ilurį…

— Taip.

Taigi Deltrasolis savo ambasadoje užsiėmė šantažu. Haraldui velniškai knietėjo sudoroti šią padugnę, bet jeigu Iluryje, Silvekso mieste, kur traukė Donalas Riordanas, slypėjo informacijos šaltiniai…

Pričiupau tave , zombių dulkintojau.

Šunsnukiai, pasprukę su Kortindo kūnu ir — vardan Mirties — brangiu šampanu, turėjo savo žmogų teisėtvarkos gretose, ryšininką, kuris jiems pranešė apie policijos darbo metodus. Pats įrodymas ne ką tereiškė, bet jis tapo paskutiniąja grandimi ilgoje priežasčių ir pasekmių grandinėje, nudrikusioje iki komisaro Vilnaro kabineto.

Vis dėlto iš pradžių būtina pasirūpinti svarbiausiais reikalais.

Riordanai. Tu — lavonas.

Haraldas liepė Deltrasoliui pamiegoti minutėlę, idant pats galėtų pagalvoti.

Tuomet pamažu, žingsnis po žingsnio, sukurpė savo planą.

— …grįžęs į ambasadą jo paprašysi… — detektyvas užsičiaupė, nes koridoriuje pasigirdo griausmingi riksmai. Kažkur šitame aukšte staugė nusilakęs žmogus: vienas iš klubo klientų prarado savikontrolę.

Jeigu triukšmas išblaškys transą, kils problemų.

Staiga jo ausis pasiekė trinktelėjimas, ir keiksmų srautas, plūdęs iš girtuoklio gerklės, nutrūko. Tyloje nuskambėjo Akmeninio balsas:

— Vyrukas atvėsintas. Elkitės su juo švelniai.

Nurodymą lydėjo brūžavimai, kuriuos išgavo, velkamų per medines grindis batų kulnai.

Nutaisęs įtaigų, valdingą toną Haraldas pateikė Deltrasoliui instrukcijas.

— Aukštutiniame šiauriniame Kiltrine… stovi namas…

Minėtame Silvekso rajone netrūko prabangių kvartalų, kur detektyvas gyveno, kai viešėjo Iluryje. Karinė stovykla buvo įrengta už dvidešimties mylių nuo didmiesčio. Komandiruotas į karinę policiją, Haraldas didžiąją dalį laiko praleido pačiame mieste, bendraudamas su vietiniais civiliais.

Jis padėdavo tirti bylas, per aštuontadienius prisijungdavo prie KP trijulių, iš po suskaldytų stalų ir sąmonę praradusių civilių traukdavo prisiliuobusius jūrų pėstininkus. Podraug stengėsi mirtinai nesumaitoti girtutėlių vyrų, kurie buvo apmokyti žudymo meno.

— Kiltrinas, — sumurmėjo Deltrasolis. — Palkvilo kalva.

…teisingai… ir nuo Palkvilo kalvos zigzagais nusileisi… — prieš tęsdamas Haraldas palaukė, kol ambasados vairuotojas linktelės, — …iki sidabriškai balto dvaro, kurį lauke sergėja trys plieninės… chimeros… išskleistais sparnai…

— Jos juda.

— …taip, chimeros juda… — detektyvas prašneko dar tyliau: — …o tame name… dvare gyvena žmogus, donas Falvinas Mentrasoris…

— Donas Mentrasoris.

— …būtent… donas turi dukrą… vardu Rasa… ir tarnus… vyriausiąjį liokajų… turbūt Adamnolą…

Nuo paskutinio Haraldo apsilankymo Silvekse praėjo daugiau nei dveji metai. Adamnolas veikiausiai ten tebedirbo, kita vertus, gyvenimas vietoje nestovi.

— …tu ištarsi kodinius žodžius… kuriuos artimiausiu metu užmirši… bet juos prisiminsi, kai ten prisistatysi… „Tamsiosios dainos žaibas“ — toks bus slaptažodis… vėliau, viešint dono Mentrasorio namuose, jis iškris tau iš galvos.

Donas, prakaulus, elegantiškas vyras žila, smailia barzdele, paprastai į ausies lezgelius įsisegęs perlus, savo reikalus tvarkydavo rūpestingai, bet lengvai ir grakščiai — lygiai tokias pačias savybes demonstruodavo bendraudamas su žmonėmis.

Štai kodėl jis labai nusivylė savo dukra Raša, kai toji įsimylėjo jauną įtartinos kilmės ir būdo studentą. Pastarasis priklausė vietinių nusikaltėlių gaujai, susijusiai su korumpuotais karinių bazių intendantais, kuriuos sekė KP. Apsirengę kaip civiliai, Haraldas su keturiais kolegomis įsiveržė į vieną iš arsenalų tuo momentu, kai iš jo pabėgti mėgino vagys, nešini ginklais bei kitais reikmenimis.

Pora nusikaltėlių griebėsi šaudyklių, ir po sekundės sprogmenų pilname sandėlyje įniko švilpti kulkos: visa laimė, jog pastatas nevirto ugnies kamuoliu, nes šis būtų nušlavęs bazę, įskaitant du tūkstančius vyrų bei moterų.

Rašos Mentrasori sužadėtinis buvo per kvailas, kad pasiduotų.

Be to, pasielgė idiotiškai, nepalikęs Rašos namuose. Užsimanė pasipuikuoti, parodyti esąs svarbus šulas tarp įtakingų verslininkų, todėl paslėpė ją vogtame armijos džipe ir atsivežė į bazę. Mergina išropojo iš mažojo visureigio, kai prasidėjo susišaudymas.

Nežinia kieno atsitiktinė kulka pataikė į dešinįjį jos petį — galbūt paleista iš Haraldo, gal iš kito pistoleto. Šiaip ar taip, Raša susmuko ant žemės be garso žiopčiodama, nes jai suparalyžiavo gerklę. Petys virto mėsos ir kaulų nuoplaišų koše.

Išskerdusi grobikus, kurie nepanoro nuleisti ginklų, Haraldo komanda pasirūpino Raša bei dar dviem sužeistais gaujos bendrais. Pagrindines trijulės arterijas užveržė šaudmenų dėklų dirželiais — kaip ironiškai sėkmingai susiklostė likimas.

Merginąjie privalėjo perduoti civilių policijai, bet Haraldas padarė išvadą kad ji iš esmės tebuvo nekalta auka, kuria manipuliavo sužadėtinis, per mūšį sudraskytas į tris dalis.

O Rašos tėvas, donas, laikėsi garbės kodekso. Ir savo skolas visuomet sumokėdavo.

— …tu paaiškinsi… donui Mentrasoriui… kad netrukus pas jį atvažiuos žmogus, vardu Donalas Riordanas… prisistatys Haraldo Hamerseno draugu… lai donas elgiasi… tarsi tuo tikėtų… pabrėžk… tarsi tuo tikėtų…. nes iš tiesų atvykėlis… meluos…