Kaulų daina

— Sveikas, Iksilai. — Jis kreipėsi į Deltrasolį vardu, naudojosi elementaria gąsdinimo taktika. — Pramogauji?

Ant lovos akis išplėtęs tysojo blyškiaveidis, tamsų kostiumą dėvintis vyriškis. Perpus materialumą įgavusi, jį apžergusi šmėkla dar šiek tiek palingavo sėdimąja ir sustingo. Galų gale atsigrįžo į Haraldą rodos, išsišiepė — pražiota burna panėšėjo į žvaigždėmis nusėtą tamsaus dangaus lopinėlį. Tuomet vėl virto bekūne, praktiškai tapo nematoma. Detektyvas, stengdamasis nežiūrėti į kauburį, pūpsantį Deltrasolio kelnėse, nusijuokė.

— Taip nuolat nutinka, ar ne, Iksilai? Vieną sekundę ji dar čia, o kitą — išnyksta kaip dūmas. — Haraldas kreipėsi į vairuotojo partnerę: — Teisingai, brangute?

Jau smegdama į grindis šmėkla linktelėjo, nežymiai pamojo lovos pusėn ir pagaliau pradingo.

Deltrasolis išsižiojo, vėl užsičiaupė. Nurijęs seiles suvebleno:

— Kas?..

— Aš tave suimu už žmogžudystę, — paaiškino Haraldas.

— Ne…

— Taip. Nebent pateiktum labai svarią priežastį, kodėl turėčiau tave paleisti. Tokiu atveju bematant išlėktum į Ilurį, tiesa?

— Aš… ne, pasilikčiau čia. Garbės žodis, pareigūne…

— Neteisingas atsakymas. — Policininko ranka žaibiškai šmėstelėjo.

Deltrasolio kaktą nudažė kraujo lašai. „Karingieji septintukai“ į tradicinį prisitaikymą žiūrėdavo kreivai, tačiau virš pistoleto buožės kyšantį taikiklį galima panaudoti įvairiais būdais.

Haraldas iškėlė ginklą, pasirengęs rimčiau sužaloti auką.

— Eee… pareigūne. Ko… ko jūs iš manęs norite?

Vamzdis nukrypo į vairuotojo šakumą.

— Man patinka mažutėliai taikiniai. Mėgstu iššūkius, supranti?

— Klausykit, aš nenumaniau, kad nykštukai… nežinojau, kąjie iškrės. Apie įvykius išgirdau per radiją. Tanatas rautų… į tokius… reikalus nė už ką nesivelčiau.

Detektyvas truputį nuleido ginklą, idant neatrodytų pernelyg grėsmingai. Bet kryptelėjęs riešu galėjo be vargo peršauti Deltrasolio šlaunį ir sudraskyti arteriją.

— Norėčiau tavimi tikėti. — Haraldas palinko į priekį, kairiąja ranka suėmė vairuotoją už gerklės. — Deja, negaliu.

Jeigu Deltrasolis sąmoningai prisidėjo prie to, ką patyrė Sušana, Haraldas pirštais sutraiškys gerklų kremzlę. Prieš uždusdama auka ilgai merdės.

— O, ne… meldžiu, nereikia.

— Suteiksiu vieną vienintelį šansą. — Jis pabaksnojo Deltrasoliui į kaktą — Atsipalaiduok.

— Aš ne…

— …neįsivaizduoju, ar žinai, bet… prarasti savikontrolę labai lengva… tiesiog leidi kūnui suglebti ir užsnūsti… paprasčiausiai užsnūsti… — Haraldas, žvelgdamas įtariamajam į akis, prašneko lėčiau bei tyliau, — …dabar gali užsimerkti… štai taip… tau niekas negresia…

Deltrasolio akių vokai nusviro.

Jūrų pėstininkų gretose detektyvas išmoko ne vien žudyti šaudyklėmis ir ašmenimis arba plikomis rankomis bei kojomis, bet ir įsisavino subtilesnius ginklus.

Iksilą Deltrasolį užvaldė transas. Baimė išmušė vyriškį iš pusiausvyros, todėl jis lengvai pasidavė hipnozuojančiam Haraldo tonui.

Grimzdo vis giliau.

— …tiek daug skausmo… pašalink kliūtis… apsauga nereikalinga… palik ją ramybėje…

Vairuotojui, dirbančiam ambasadoje, be abejo, nemažai įgūdžių suformavo transe, bet jie pasirodė besantys paviršutiniški. Kai Haraldas įveikė pirminį apsaugos lygį, Deltrasolis tapo dar labiau pažeidžiamas: taip dažnai skendėjo transe, kad be vargo vėl į jį paniro.

— Policininkas, — murmtelėjo.

Haraldas sumoduliavo balsą taip, kad šis derėtų prie aukos neurofiziologijos.

— …nes tik aš tau padėsiu… išvengti skausmo… lai tavo atmintis praskaidrėja… pasąmonė pati žino., kaip tau pagelbėti… išklok man…

— Policija. Mūsų ryšininkas. Jis atliko… parengiamuosius darbus.

Detektyvas pasviro dar arčiau.

— …pasakok viską…

Lora žengė į bendrąją kontoros patalpą. Leitenantas išėjo kavos prieš amžinybę — pasiūlė atnešti puoduką ir jai, — todėl komandore ėmė spėlioti, kur jis prapuolė. Juodam zombio kraujui kofeinas nedarė jokio poveikio, tačiau Donalas paprastai taip ilgai neužtrukdavo.

Nuo tada, kai prisijungė prie specialiojo būrio, jis keletą kartų gėrė pigų, deginantį viskį, kurio Lora nieku gyvų nelaikytų savo automobilio salone — žinojo, jog įnoringoji „Žiežula“ to nepakęstų. O zombiui alkoholio skonis priminė rūgštų actą sumaišytą su žiurkių šlapimu arba limfiniu sutraiškytų vabalų skysčiu.

Oksimoronas „Girtas kaip zombis“ šnekamojoje kalboje kažkodėl virto palyginimu. Būdama gyva, Lora neretai pagalvodavo, jog tokia transformacija įkūniją vieną iš ironiškų gyvenimo aspektų.

— Ei, Lora. — Aleksa delnu pridengė telefono ragelį. — Man paskambino Haraldas… — ji netikėtai susiraukė, dirstelėjo į komandorę ir pagūžčiojo. — Atleisk. Jis ką tik nutraukė ryšį.

— Viskas gerai?

— Paprašė, kad atšauktume IPĮ. Išduotą Ilurio ambasados vairuotojui… — Aleksa pažvairavo į užrašų knygelę. — Iksilui Deltrasoliui.

Loras pažiūrėjo į tarpdurį, pro kurį slinko Donalas, nešinas trimis puodeliais kavos. Nieko nuostabaus, kad jis ilgam pradingo.

— Kas atsitiko? Tik nesakyk, jog jis… — komandore neužbaigė sakinio. — Tiek to.

Aleksa akimirką į ją pažiopsojo.

— Nemanau, kad Haraldas vyruką nudobė, jei aš teisingai tave supratau.

— Ne. Mano pareigūnai taip nesielgtų.

— Pritariu. — Donalas prisiartino ir krūptelėjo, nes šiek tiek apsiliejo mėgindamas nuleisti puodelius ant Aleksos stalo. — Atleisk. Kaip mums nederėtų elgtis?

— Su įtariamaisiais susidoroti be teismo, — atsakė Aleksa.

— Apsaugok Tanate.

— Tiksliau, juos numarinti, — pridėjo Lora. — Pradanginti be pėdsakų.

— O. — Donalas atsisuko į Aleksą. — Apie ką jūs šnekat?

— Iksilą Deltrasolį. Ieškomą dėl…

— Ambasados vairuotoją?

— Taigi. — Komandore prisėdo ant stalo krašto. — Ar Haraldas pateikė kokių nors užuominų, kodėl turėtume atšaukti Išplėstinės paieškos įsakymą? Negi nežino, kiek man reikėjo įdėti pastangų, kol j į gavau?

— Žino, aišku, — atsiliepė Aleksa.

— Bet dėl to nekvaršina galvos. — Donalas kreivai vyptelėjo.

— Manau, — Aleksa vėl nukreipė akis į užrašų knygelę, — Haraldas sučiupo tą tipą ir privertė liudyti.

Lora krimstelėjo lūpą.

— Aišku.

Matydamas jos išraišką, leitenantas nusprendė, kad Haraldas pakliuvo į bėdą, bet nuo nemalonumų greičiausiai išsisuks. Donalui ne sykį teko panašiai kivirčytis su viršininkais. Tu apklausi liudininką, pasinaudoji proga iškvosti reikalingą informaciją, manais pasiūlai švelnesnį nuosprendį ar ką kita.

Esmė ta, kad pareigūnas, nors ir veikdamas impulsyviai, privalėjo tesėti pažadą, nes gatvėse žodžio nesilaikymas tolygus pačiam baisiausiam nusikaltimui.

— Aišku, — pakartojo komandore. — Tebūnie. Jeigu būsiu išėjusi, kai Haraldas pasirodys, priversk jį manęs sulaukti.

— Hmm… pasistengsiu. — Aleksa nurijo kavos lašą, linktelėjo Donalui. — Ačiū.

Lora paragavo savo gėrimo, nuleido puoduką ant detektyvės stalo ir jį užmiršo. Kavą gerdavo, bet poreikio jai nejausdavo.

— Donalai, išsiaiškinai visas smulkmenas, susijusias su skrydžiu?

— Aha, sekundėlę. — Rankoje tebelaikydamas puodelį, leitenantas žengė prie savo stalo ir paėmė žalsvą bloknotą. — Štai. Ar tikrai išgalėsi kelionę apmokėti?