Kaulų daina

Haraldas privertė Deltrasolį nugrimzti į dar gilesnį transą, jam į sąmonę įrėžė papildomus nurodymus: atsipeikėjęs vairuotojas neatsimins šitų žodžių.

— …Riordanu nevalia pasikliauti… nevalia… tegul Donas įvilioja Riordaną… į spąstus… ir jį pribaigia.

Deltrasolis ėmė raukytis, tačiau veikiai atsipalaidavo, dėl hipnozės poveikio nepajėgdamas priešgyniauti.

— …štai, kaip… — detektyvas prabilo lėčiau, kruopščiai parinko žodžius, — …donas… nužudys… Riordaną…

Maždaug po valandos, grįždamas į specialiojo būrio kontorą pasiėmęs dar du kavos puodelius ir tamsiai mėlyną aplanką kurį spaudė po pažastimi, Donalas išvydo koridoriumi atžygiuojantį, iš sidabrinio plokščio butelio gurkšnojantį Haraldą Tas savo ruožtu, pamatęs leitenantą užsuko gertuvės dangtelį ir ją nugrūdo į užantį.

— Sveikas, Donalai, kaip reikalai?

— Gerai. Man rodos, kai kurie žmonės nerimavo dėl tav…

— Gal tau padėti? Duokš. — Detektyvas čiupo vieną kavos puodelį. — Kokius popierius nešiojies?

Leitenantas pamojavo aplanku.

— Likusius kelionės dokumentus. Aš išties skrendu į Ilurį.

— Puiki žinia— Taip ir maniau, kad išvyksi.

— Aha… kas naujo dėl Sušanos? Mes galvojome, kad nuvažiavai į ligoninę.

— Ne-e. Ten budi Viktoras, ar ne?

Jiedu žengė į bendrąją specialiojo būrio patalpą. Donalas raukėsi, nevaliodamas suprasti Haraldo nuotaikos pokyčių.

— Ei, Donalai, — sušuko Aleksa. — Išėjai kavos, o parsivedei jūrų pėstininką?

— Man irgi malonu tave matyti, — tarė Haraldas.

— Taip, taip.

Detektyvas linktelėjo ir, Lorai išnirus iš savo kabineto, pernelyg plačiai išsišiepė.

— Labas, bose.

— Labas ir tau? Kaip laikaisi?

— Normaliai. — Surimtėjęs Haraldas pridūrė: — Girdėjau, kad mūsų bičiulis Donalas skrenda į Ilurį.

— Teisingai, — patvirtino Lora. — Na, pasakok apie Deltrasolį.

— Deltrasolį.

— Aha.

— Palikau jį Kūgiavorio Heptagone. Iš pradžių turėjau prasmukti pro vyrukus iš A ir V. Regis, žmonės iš Apiplėšimų ir Vaidenimosi skyriaus tau kaip reikiant skolingi, jei sutiko, kad jų komanda taip ilgai budėtų.

— Mes jau atsiskaitėme.

— Ką gi… — Haraldas dirstelėjo į Aleksą. — Rodos, mūsų bernelis Deltrasolis šantažavo serą Alvaną iš ambasados.

— Kaip? — sukluso Donalas. — Kur ambasadorius įsivėlė?

— Tarkim, jam patinka retsykiais naktimis paslankioti po miestą. Jokiais rimtais nusikaltimais neužsiima.

— Kodėl jį paleidai?

— Deltrasoliui įvariau tiek baimės, kad vaikinas nedrįso meluoti. Ir nenutuokė, kas Sušanai paspendė pinklės. — Haraldas įbedė akis į komandorę. — Juk nemanai, jog, priešingu atveju, būčiau gražiuoju su juo atsisveikinęs.

— Ne, žinoma, ne.

— Dabar Ilurio ambasadoje turėsime informatorių, — pasakė Donalas. — Šauniai padirbėjai, Haraidai,

Detektyvas kinktelėjo galvą kietai sučiaupęs lūpas, nepratardamas nė žodžio.

Oro uostas veiklos nestokojo. Keliautojus svaigino pagrindinio pastato fasadas, įspūdinga aplinka arba tiesiog nuovargis. Laukan protarpiais išnirdavo sienose tūnančios šmėklos-sargybinės. Atokiau nuo registracijos punktų atsivėrę, kerais apsaugoti praėjimai vedė į krovinių skyrius ir pakilimo bei nusileidimo takus.

Donalas čia nesilankė nuo tos dienos, kai atskrido primadona. Ar jauti dainą?

Vardan Mirties, juk žinai, kad jaučiu.

Už stiklinės sienos kybojo tamsus, lyg ir mėliu nusidažęs dangus. Pastovus vėjas skverbėsi kiaurai apsiaustus, stingdė link orlaivio einančius keleivius. Bagažą kraunantys darbininkai plušėjo sparčiai.

Šalia registratūros stovintį Donalą atpažino keli apsaugininkai. Prie jo prisiartino du pareigūnai civiliais drabužiais.

— Skrendat į Ilurį? — paklausė vienas jų, kai Donalas atkišo bilietą. — Neblogai, leitenante.

— Apie išvyką kalbėti negaliu. Tarkim, privalau sutvarkyti šeimos reikalus.

Porelė susižvalgė. Tikriausiai žinojo, kad jis neturi jokios šeimos, neskaitant departamento.

— Norėsite apsižvalgyti?

— Aišku. Tikiuosi, nuo tada, kai čia vaikštinėjau, nedaug kas pasikeitė.

— Nebent saugumo atžvilgiu. — Pareigūnai vėl dirstelėjo vienas į kitą. — Gaila, sere, šitų priemonių neišbandė, kol čia viešėjo primadona, jei tik jūs nieko prieš, kad apie ją kalbame.

— Kokių priemonių?

— Apsaugos nuo transo turime iki kaklo, leitenante. Apie tai ir šnekame. Mums nederėtų to atskleisti, bet visais reisais skraido užsimaskavę magai.

— Šito nežinojau, — prisipažino Donalas.

— Kaip ir dauguma kitų žmonių.

Bet gal žinojo kai kurie aukštesnio rango pareigūnai ir politikai, Įdomu išsiaiškinti kas būtent.

Nes jie suprastų, kad primadoną parankiausia pulti mieste.

— Pasirūpinti jūsų bagažu, sere?

— Hmm… gerai.

— Kraštas ar langas?

— Ką?

— Kur jums patogiau sėdėti? Prie lango ar tarpueilio?

Donalas pamirksėjo.

— Neįsivaizduoju. Aš tesu vargšas berniukas iš našlaičių prieglaudos. Lėktuvais niekada neskraidžiau.

— Galite mėgautis žavingu vaizdu arba įsitaisyti ten, kur nereikės mindyti keleiviams kojų, einant į tualetą.

— Mm-hmm. — Leitenantas pagalvojo. — Pasirinksiu vietą prie lango.

Vyrai perėmė Donalo nešulius. Seną, nutrintą žiurkių oda aptrauktą lagaminą kurį dovanojo sesuo Ana Merė Stiks, kai jis atsisveikino su našlaičių namais, ir kuriame paprastai leitenantas laikydavo vertingas, nemainomas knygas, bei naują blizgantį, gautą iš Loros. Mintis, jog už pastarojo kainą būtų įmanoma pamaitinti visą prieglaudą kurstė nejaukumo jausmą bet Donalas stengėsi jį užgniaužti.

— Leitenante, norėsite pamatyti gyvūnus? Beje, aš esu Pirsenas.

— Gyvūnus?

— Kurie skris lėktuvu. Keliaus į triumą kartu su kitu bagažu.

— Ar tai nepavojinga?

— Tam tikri triumai yra hermetizuoti. Eikšekit, aš jums parodysiu.

Donalas nusekė įkandin Pirseno, pro duris, pažymėtas užrašu

„Tik oro uosto personalui“, ir pajuto, kaip odą perbraukė šalti, bekūniai pirštai. Mintyse tarė ačiū, bet ne todėl, kad mėgavosi žvarbiu palytėjimu. Tiesiog numanė, jog šmėklos-sargybinės nedžiugino būtinybė jį apieškoti.

— Ar visi girdėjo, kas nutiko? — paklausė Pirseno, kai jiedu nužingsniavo niauriu koridoriumi. — Kalbu apie primadoną?

— Kai kas iš mūsų pažinojo tą vakarą budėjusius žmones. Turiu omenyje, teatre. Vienas iš uniformuotųjų pasakojo, kad žmonės paklaiko. Jam pačiam teko lankytis pas policijos magą, dalyvauti transo seansuose, jog panaikintų apkerėjimo pasekmes.

Pirsenas stabtelėjo prie masyvių, rodos, kažkuo suteptų durų.

— Kiek žinau, užbūrė visą auditoriją. Keletas tuzinų laikinai virto parazombiais, ar ne?

— Teisingai, — atsakė Donalas. — Kas už slenksčio?

— Kroviniai. — Bendražygis pastūmė duris. — Juos reikia perkelti į lėktuvą.

— O, Tanate. Tiek daug?

Jis išvydo aukštus bagažo kauburius, iškilusius virš vežimėlių, kuriuos link didžiųjų išorinių durų vairavo šaltaveidžiai darbininkai. Patalpoje riogsojo ir pilkos, šešiakampės dėžės su viduje tūnančiais, už storų grotų vos įžiūrimais gyvūnais.

Vienoje iš jų Donalas pastebėjo slankiojančius metalo melsvumo žvynus, kitoje įžvelgė pievinius, blyškiai rožinius sparnus. Išgirdo graudų unkščiojimą ir psichozės paveiktus, nevilties kupinus urzgimus.