Kaulų daina

— Negi gyvūnams negalima suleisti raminamųjų?

— Galima, žinoma, — atsakė Pirsenas, — tik jie nelabai padeda. Kai kuriuos padarus šeimininkai apsvaigino vaistais, bet šių poveikį labai greitai išsklaido įtampa.

Vakar Donalas turėjo valandą praleisti transe, idant skrydžio baimė užleistų vietą džiaugsmui, kad jis pirmą kartą viešės svečios šalies mieste. Persigandę gyviai drąsos neįkvėpė.

— Tos grotos atrodo ganėtinai tvirtos. — Leitenantas savo balse išgirdo abejonę. — Juk oro linijos nerizikuotų lėktuvu.

Pirsenas nuleido ranką ant pilkos dėžės, nepaisydamas išjos sklindančio šnypštimo.

— Netrukus jie užmigs.

— Bet jūs sakėt…

— O, taip. — Apsaugininkas prašiepė dantis. — Kiekvienu orlaiviu keliauja magas arba ragana. Skrendant jūsų tikrai neužpuls parazombiai.

Donalas sumirksėjo.

— Apmaudu, kad jums teko išguldyti visą jų šutvę energijos valdyboje, ar ne? — pratęsė Pirsenas.

— Eee… aha.

— Velnias. — Pašnekovas nužvelgė grotuotas dėžes, kumščiu smogė į vienos šoną — Gaila, jog ten nebuvo manęs. Nuo tų zombių ima šiurpas, suprantat?

Pro leitenanto lūpas ištrūko pratisas atokvėpis.

— Tikrai?

— Ką jums niekada nesinorėjo nupilti zombio ir…

— Užsikrušk, Pirsenai.

Apsisukęs Donalas grįžo į registracijos zoną kur prisijungė prie eilinių keleivių.

Greta įlaipinimo vartų — tiesa, iki paties lėktuvo dar reikėjo paeiti kelis šimtus jardų, gairinant žvarbiems vėjo gūsiams, — uniformuota moteris tikrino bilietus ir juos keitė leidimais. Donalas atsistojo į eilę ir neilgai trukus prisiartino prie oro uostos darbuotojos.

— Keliaujate vienas, sere?

— Taip. Ir pirmą kartą.

Leitenantas ūmai sustingo. Patarnautojos oda buvo itin balta, o pilkos, vos matomos gyslelės bylojo, kad jomis teka juodas, šaltas kraujas.

Ar jauti kaulus?

Aha.

Moteris išplėtė šnerves. Vieną ilgą užsitęsusią akimirką stebeilijosi į Donalą. Galiausiai palenkė galvą purpuriniu rašalu kažką brūkštelėjo į sidabrinę registracijos knygą parašė porą žodžių į baltą leidimo kortelę ir ją atidavė keleiviui.

— Į šitą reisą visi bilietai neišpirkti, sere…

— Ką tai reiš…

— …todėl perkėliau jus į pirmą klasę.

Donalas spoksojo į patarnautoją nežinodamas, ką sakyti.

— Malonaus skrydžio, sere.

— Hmm, ir jums. Tai yra geros dienos.

Jos veidą nutvieskė ledinė zombio šypsena.

— Esu tikra, kad ji bus puiki. Dėkui jums.

Kai Haraldui atėjo eilė prižiūrėti Sušaną Viktoras — nusnūdęs vos porą valandų — prisivertė grįžti į darbą. Būtent jis pakėlė ragelį, suzirzus telefonui. Iš registratūros skambinantis' seržantas pranešė, kad su leitenantu Riordanu asmeniškai norėtų pasikalbėti kaulų klausytoja. Viktoras nusileido į pirmą aukštą su ja susitikti.

Rado atvykėlę, nebyliai bendraujančią su dviem myriovilkiais, kurių akys žvilgėjo lyg tamsaus gintaro gabalėliai. Detektyvas dirgliai sukryžiavo riešus, pasirengęs išsitraukti „Bubius“, pakėlė rankas anksčiau, nei suvokė, ką daro.

Jis atsikrenkštė:

— Aš esu Viktoras Harmanas. Donalo Riordano bendradarbis.

— Leitenanto nėra? — kaulų klausytoja, Feora, į milžiną nukreipė keistas, švelnias akis, juoduojančias blyškios odos fone. — Kas atsitiko?

— Susiruošė išskristi. — Viktoras pažiūrėjo į savo laikrodį. — Gal jau lipa į lėktuvą.

— Apmaudu. — Feora atsistojo. — Norėjau jam pateikti informaciją.

— Kokią? — Žaliūkas prikando liežuvį supratęs, kaip skamba jo balsas. — Tai yra galbūt aš jums padėčiau? Arba kas kitas?

— Kas dar su juo dirba?

— Mums vadovauja.komandore Styl. Ji…

— Lora Styl? — didžiulės Feoros akys blykstelėjo.

— Eee… taip.

Kaulų klausytoja ištiesė rankas link abiejų myriovilkių, kažką sumurmėjo archajiška kalba, kurios Viktoras nei suprato, nei žinojo. Porelė plačiai, vilkiškai išsišiepė, nukardama ilgus liežuvius, pademonstruodama aštrias iltis. Jie pakinkavo galvomis, sutartinai apsisuko ir nušlepsėjo durų pusėn.

Seržantas Eduardas Koulmanas, įsiliejęs į granitinį registratūros luitą stebėjo sceną išplėstomis akimis. O Feora jau žirgliojo link artimiausios virtinės žalvarinių lifto šachtų.

Viktoras mirktelėjo tris kartus, pagaliau atgavo savitvardą ir nusekė jai iš paskos.

— Jūs pažįstate komandorę Styl? — prisivijęs Feorą paklausė.

— Mes žinome, kas ji tokia. — Kaulų klausytoja apdovanojo detektyvą šalta šypsena. — Ir domimės jūsų byla. Dabartine operacija.

Jie drauge nėrė į liftą. Apglėbusi Feorą šmėkla užsižiebė melsvu žvilgesiu, kokio jis gyvenime nebuvo regėjęs. Viktorą įkalino tradiciškai šaltuose, nematerialiuose gniaužtuose. Bet viršun šovė sklandžiau ir eikliau nei įprastai.

Moteris atsigręžė į policininką Kai prabilo, oro sraute atsikartojo trikdantis aidas.

— Jūsų persekiojami žmonės, — tarė, — nužudė ne šiaip mūsų kolegę. Mina D'Alkarnė galėjo tapti viena iškiliausių kaulų klausytojų per visą jų gyvavimo istoriją. Vargu ar jūs suprasite, apie ką aš kalbu.

— Na… mes stengiamės…

— Žinau. — Skrydžio tempui lėtėjant, Feora nukreipė žvilgsnį aukštyn, vėl pažiūrėjo į Viktorą. — Ir mes esame jūsų pusėje, priešingu atveju, manęs čia nebūtų.

— Aišku.

Kai šmėkla sustingo lifto šachtoje, moters veidas keistai sušvelnėjo. Pirštų galiukais ji pamojavo priešais Viktoro kaktą. Detektyvas pajuto, kaip kūną pakaitomis perliejo šilti ir vėsūs impulsai.

Feora linktelėjo, ir šmėkla juodu išstūmė į pilka kilimine danga apklotą koridorių.

— Jums, Viktorai Harmanai, — prabilo, — tenka galvoti ir apie savo žaizdas. Tikiuosi, kad jos tinkamai ir greitai užgis.

— Iš mano partnerių, sužeista tiktai viena, — sumurmėjo milžinas.

— Bent jau fiziškai. Vis dėlto į šiuos reikalus derėtų žvelgti giliau, ar ne?

Viktoras jau žiojosi, kai suprato, kad nenutuokia, ką atsakyti.

— Eime, — pridūrė Feora. — Supažindinkite mane su komandore. Nekantrauju pasimatyti su garsiąja Lora Styl.

Rodydamas kelią, jis nužingsniavo priekyje, bet jautėsi taip, lyg sektų kaulų klausytojai pavymui. Pojūtis pasirodė keistas, todėl žaliūkas sumirksėjo nuvargusiomis, tarytum žvyro pripiltomis akimis, sykiu ieškodamas apkerėjimo pėdsakų — polinkis sparčiai mirkčioti ir žiovauti liudytų, kad Viktoras visai neseniai buvo užhipnotizuotas.

Jokių užuominų į hipnozę užfiksuoti nepavyko. Detektyvas pasitelkė vizualizacijos metodus, kuriuos įsisavino per apmokymus, paniręs į transą. Vėlgi nieko nepešė.

Išėjusi iš kabineto Lora pasilabino su kaulų klausytoja.

— Sveiki, aš esu Lora Styl. — Ji ištiesė ranką. — Užjaučiu dėl daktarės d'Alkarnės.

— Taip. — Feora nusilenkė ir palietė komandorės plaštaką. — Jūs kalbate nuoširdžiai.

— Hmm… kuo galėčiau padėti?

— Ar sugebėtumėt užmegzti ryšį su leitenantu Riordanu, prieš jam išskrendant į Ilurį?

— Nesu tikra… — Lora atsisuko į Aleksą. — Susisiek su komisaro priimamuoju ir paprašyk Žvitriaakės paskambinti… — ji nutilo pastebėjusi, kaip Haraldas purto galvą — Velniop, — pratęsė. — Pasirūpink, kad komutatorius tave sujungtų su skrydžio valdymo bokšteliu, apsauga arba kitais, kuriuos priverstum šiek tiek palūkėti.