Kaulų daina

Jie pėdino link laiptų, kuriuos patarnautojai pristūmė prie lėktuvo. Sraigto mentės stirksojo sustingusios, laukė to momento, kai galės atgyti, ims suktis ir aukštyn pakels metalinį orlaivį.

Liesos moters vyras, stuomeningas individas dvieiliu švarku, kulniavo nukoręs makaulę, nė neketindamas pagelbėti žmonai. Donalas palingavo galva, nužvelgė kitus bendrakeleivius. Kiekvienas iš jų atrodė prabangiau apsirengęs nei policijos pareigūnas, bet visi, žinoma, skristi pirmąja klase negalėjo.

Įdomu, — savęs.paklausė leitenantas, — ar žvalgybinė šmėkla būtų leidusi į lėktuvą įsinešti vertingiausią jo žaisliuką Na, dabar dėl to graužtis neverta: „Magnusas“ paliktas štabe ir užrakintas Loros stalo stalčiuje.

Pirmiesiems keleiviams, kopiantiems trapu, iš viršaus širdingai nusišypsojo dvi juodomis pelerinomis apsigaubusios palydovės.

Net ir gavęs pirmosios klasės bilietą įveikti pakopas turėjai savo jėgomis, nors Donalas įtarė, jog ateityje greičiausiai atsiras šmėklos, kurios užkels keleivius į lėktuvą Lipant aukštyn, jį peršniojo vėjo gūsis. Leitenantas įsistvėrė į turėklą — tokį šaltą kad, rodės, prie metalo prilips delnas.

Donalas palaukė, kol priešais einanti moteris nusigaus iki tarpdurio, prisivijo ją vienu metu peršokdamas po du laiptelius ir pro atvirą liuką nėrė į saloną

— Sveiki atvykę, sere.

— Ačiū.

— Jūsų vieta ana ten.

Pirmosios klasės zonoje jau sėdėjo apkūnusis vyriškis su laiba žmona. Siurbčiodamas brendį, kurio taurę atnešė palydovė, iš sidabrinio dėklo storulis išsitraukė cigarą įsikišo tarp lūpų ir energingu žįstelėjimu jį prisidegė. Krėslą apsupo beveik neįžiūrima marška, kuri atskyrė žmogų nuo likusios salono dalies.

Donalas nepakentė cigarų. Antipatiją rūkaliui pakurstė ir tai, jog savaime užsidegantis tabakas buvo išmirkytas šmėklos-žaltvykslės esencijoje.

— Gal jums atnešti ko nors išgerti? — pasiteiravo lieknas, moteriškų manierų palydovas. — Galbūt chereso?

— Viskio, — atsakė Donalas. — Salyklinio. Atskieskit savo nuožiūra.

— Gerai, sere. Dėkui.

Jam pajudėjus į užpakalinę lėktuvo dalį, leitenantas apžvelgė likusius personalo narius, pamatė glebaus sudėjimo vaikinus, plepančius su moterimi, atkreipė dėmesį į du netipiškos išvaizdos palydovus: lieknus, bet nesudžiūvusius, išdidintais krumpliais, aplink akis įsirėžusiais randais.

Atpažinę porelę, kiti keleiviai veikiausiai sunerimtų, o Donalo nuomone, pareigūnai iš Federalinio padangių poskyrio įkūnijo papildomą saugumo garantą Vis dėlto dabar leitenantas apgailestavo paprašęs vietos prie lango: jeigu kiltų koks incidentas, jam geriausia būtų sėdėti arčiau tarpueilio.

Tiesą sakant, nuo tų laikų, kai Goladolo separatistų aljansas užgrobė lėktuvus (iš viso septynis) ir privertė juos skristi į Zurinamą praėjo dvylika metų. Paskutinių dviejų orlaivių keleiviams Zurinamo valdžia įvykdė mirties bausmę — savo laimikį grobikai sąmoningai nutupdė per aštuntąją Raudų savaitės dieną kai netikintiesiems draudžiama išeiti iš namų, ir vyskupai-gladiatoriai išžudė niekuo dėtus, į Zurinamą atskraidintus užsieniečius, nors patys nesulaikė ašarų, — todėl vėliau žmonės ėmė priešintis užpuolikams, o saugumo lygis pastebimai išaugo.

Pastaruosius du bandymus tik iš dalies galima vadinti sėkmingais. Šiaip ar taip, maištininkai ramybės nedrumstė jau devynerius metus.

Vis dėlto Goladolo provincija išliko Ilurio valdose. Jeigu tie reti pranešimai, kurie prasismelkdavo pro pasienio cenzorius, buvo patikimi, regioną tebedrebino neramumai. Nenuostabu, jog Tristopolio valdžia ir federalai bendradarbiavo, siekdami užkamšyti saugumo spragas.

— Štai, sere. Puikaus viskio stiklas.

Donalas vylėsi, kad gėrimas nebus pernelyg rafinuotas, tačiau, paragavus alkoholio, galvoje įsivyravo svaiginanti migla. Jis užsimerkė, mėgaudamasis skoniu.

Nejučia nusijuokė.

— Nepamirškit užsisegti saugos diržo, sere.

— Taip, taip, būtinai.

Maždaug už dešimties pėdų nuo įėjimo į lakūno kabiną stiebėsi centrinė pertvara, kurią pridengė juodos užuolaidos. Iš pradžių Donalas manė, jog ten įsikūrė papildoma virtuvėlė arba baras, skirtas keliaujantiems pirmąja klase.

Bet vėliau jis pamatė, kad viskio butelį palydovas grąžino į virtuvę, įrengtą užpakalinėje orlaivio dalyje, ir pastebėjo, kaip įsitempė vienas iš atšiauriųjų federalų, neriantis už juodos skraistės. Greičiausiai, toji zona kažkaip susijusi su saugumu.

Galbūt ten ginklinė?

Praėjo dar aštuonios minutės, kol į lėktuvą sulipo visi keleiviai, kurie vorele tebesvyravo link ekonominės klasės sektoriaus. Sraigtų mentės virptelėjo ir įniko suktis, o aštuonios bekūnės šmėklos nutempė laiptus šalin.

Salonas suvibravo; priešakiniai ratai pakrypo, ir orlaivis lėtai atsigrįžo į pakilimo taką. Purpurinės dausos, regis, tapo dar tamsesnės.

Užgaudė varikliai.

Donalas nurijo viskio gurkšnį.

— Ponios ir ponai , su jumis sveikinasi lėktuvo kapitonas Jeršvinas. Mes pasiruošę kilti. Prašom patogiai įsitaisyti ir mėgautis skrydžiu.

Sesuo Merė Ana Stiks iš našlaičių prieglaudos jautė potraukį aiškinti esminius fizikos dėsnius — kuriuos išmanė, suprantama, — ir juos nuolat dėstydavo jauniesiems, daugiausiai skeptiškai nusiteikusiems auklėtiniams.

Bet Donalas mokytojos klausydavosi įdėmiai, todėl dabar žinojo, kad, orlaiviui įsibėgėjant pakilimo taku, į sėdynės atlošąjį įspaudė inercija. Kai variklių ūžesys susilpnėjo, už lango išskydo šviesos. Neilgai trukus jos nutolo apačion, nes lėktuvas šovė į viršų; nuo kerais apsaugotų turbinų, kurios siurbė energiją iš nekroskopinių, sparnuose ir fiuzeliaže įmontuotų elementų, sklido blausiai žalsvas švytėjimas.

Aš skrendu į Ilurį.

Donalas vėl papurtė galvą ir vienu ilgu, maloniu mauku ištuštino viskio likučius.

Specialiojo būrio kontoroje Aleksa sėdėjo viena. Ant stalo pasistatė dar vieną puodelį kavos, bet nusprendė jos nebegerti: antraip visą vakarą teks lakstyti į tualetą Galva neišnešė, kaip Donalui tilpdavo tokie kiekiai skysčių.

Galbūt vyrai turėjo didesnes šlapimo pūsles? Kai Sušana atsigaus tiek, kad pajėgs šnekučiuotis, reikės bičiulę pakamantinėti. Gal atsakymą žinos ji?

Donalas išskrido, Aleksai nespėjus į oro uostą perduoti žinios, ir nūnai ji nebežinojo, ką daryti toliau.

Praktiškas, blaiviai protaujantis žmogus keliautų namo.

Jeigu specialiojo būrio nariai iškovos įspūdingą pergalę, juos, visai įmanoma, deramai pagerbs ir paaukštins… bet skundikai, ir juo labiau policijos pareigūnai, Įduodantys savo kolegas, nepatinka niekam. Padėtis būtų pakenčiama, jeigu komandorės žmonės tirtų korupcijos, egzistuojančios už departamento ribų, atvejus.

Net ir tada detektyvo karjerą galėjo sužlugdyti miesto politikų šnipštelėjimas, užuominos arba kompromituojanti, apdairiai pateikta informacija, kuri pasiektų reikalingas ausis.

Aleksa pati ketino vieną dieną tapti komandore. Atitraukus kairįjį seno stalo stalčių, akiratyje pasirodė stirta knygų, paimtų iš namuose saugojamos kolekcijos: nuobodūs tomeliai, kuriuos ji privalėjo iškalti mintinai ir perprasti, idant kitą mėnesį išlaikytų egzaminą seržanto laipsniui gauti.

Kai kurie egzemplioriai buvo ploni, įrišti į pigius viršelius, o pačiame viršuje gulėjo knyga, vartyta vos keletą kartų: „Sekimas II — skaitymas iš lūpų“. Aleksa turėjo visus septynis tomus iš „Sekimo“ serijos, taip pat ir „neoficialų“ aštuntąjį, kurio joks pareigūnas nedrįstų tyrinėti aplinkinių akivaizdoje — „Kaip pasprukti“.