Kaulų daina

Priešais stovėjo purpurinis taksi, ir jis sustabdė motociklą tiesiai už automobilio. Iš salono kvatodami išvirto trys jauni, pusgirčiai Zurinamo jūreiviai. Haraldas nuoširdžiai vylėsi, jog trijulė, šį vakarą užsigeidusi patirti naujų nuotykių, mažų mažiausiai išgyvens pasitenkinimo iliuziją (visai nesvarbu, kokius šlykščius sandorius teks sudaryti) ir traumomis nesusigadins likusio savo gyvenimo.

Bet čia paskutinis vaizdas, kuris, prieš atplūstant tamsai, įsirėžtų į apkvaitusias sąmones, veikiausiai tebūtų ašmenų šmėstelėjimas arba kulkos žybsnis. Jie, ko gero, nė nejaustų, kaip svetimi pirštai iš kišenių krapštytų pinigines bei asmens tapatybės korteles.

Taip nutikdavo ir vietinėse apylinkėse, ir svetimų šalių uostose, kur Haraldui, anuomet jaunam jūrų pėstininkui, tekdavo apsilankyti. Turbūt, taipjau sukurtas pasaulis. Sekundę kitą jis svarstė, ar nevertėtų parodyti detektyvo ženkliuką ir nuginti trijulę šalin… bet jaunikliai tiesiog paklius į bėdą kitur.

Atsiminęs, kokia Sušanos būklė, Haraldas bemat užmiršo jūreivius. Motociklas atsargiai iškišo stovą leisdamas šeimininkui palinkti ant šono bei nužvelgti „Žiūrėk ir mėgaukis“ tarpdurį.

Prie įėjimo stovėjo keturi vyrai tamsiai purpuriniais, klubo spalvos apsiaustais; stambiausias ir aukščiausias iš jų buvo Akmeninis. Haraldas žaliūką pažinojo gana seniai (tik tokia pravarde, kuri, beje, puikiai jam tiko.)

— Ką gi, — motociklui sumurmėjo detektyvas, — keliausiu pro paradines duris. O tu lik pasislėpęs.

“Fantomas“ pritariamai urgztelėjo, pariedėjo pirmyn iškišdamas stovus.

Tamsiame skersgatvyje, nuklotame sulaužytomis dėžėmis bei mėlynomis, rudomis stiklo šukėmis, Haraldas jį sustabdė. Stoveliams įsirėmus į žemę, nulipo ir pamatė blyškų berniuką, kurio kaktą bjaurojo roplio žvynai.

Vaikis atrodė penkerių metų, nors, jei prastai maitinosi, galėjo būti ir aštuonerių.

— Ei! — sušuko Haraldas. — Padarytum man paslaugą?

Po sekundės žvynuotasis mažylis palinksėjo. Detektyvas panaršė kišenę iš metė keletą devynšonių monetų. Berniukas jas pagavo.

— Žiūrėk, kad prie motociklo nelįstų žmonės, — pridūrė Haraldas. — Grįžęs sumokėsiu dar.

Per kaulinį „Fantomo“ kiautą nuvilnijo raibulys. Vaiko akys suapvalėjo.

— Aha, — patvirtino policininkas. — Jų pačių labui, o ne motociklo.

Berniūkštis išsišiepė.

Po akimirkos Haraldas atsakė tuo pačiu. Galop, nuleidęs ginklą prie šono, iškulniavo iš skersgatvio ir patraukė link laukujų klubo durų.

Akmeninis išvydo pareigūną kai tą nuo pastato tebeskyrė šimtas jardų. Jis žengė į šaligatvio vidurį, iškilo kaip tikra, gigantiška uola, okupavusi pusę sąsiaurio. Praeiviai slinko pro šalį, nesąmoningai lenkdami milžiną iš abiejų pusių.

— Ei, seržante, — užgriaudėjo apsaugininkas.

— Sveikas, Akmenini.

— Tau jo prireiks? — žaliūkas pamojo akmens sluoksnyje įkalinta ranka. — Mums gresia nemalonumai?

— Tikiuosi, ne. — Haraladas tebelaikė pistoletą, nukreipęs vamzdį žemyn. — Bet ketinu būti pasirengęs bet kam.

— Sakai, kad į klientų būrį įsisuko neklaužada? — Akmeninis susiraukė, ir vienas į kitą girgžtelėjo susijungusių, kaktą dengiančių granito plokštelio kraštai. — Mūsų įstaiga, seržante, pirmaklasė.

— Suprantu. Ir manau, pokyčių nepageidaujate.

— Kokį piktadarį vaikaisi?

— Piktadarį?

— Kas yra? — Akmeniniam išsišiepus, aplink lūpas sukrutėjo granitiniai luistai. — Galvoji, nežinau skambių žodžių?

— Nieko panašaus netvirtinčiau, dički. Piktadario pavardė — Deltrasolis, nors aš nenutuokiu, kaip jis čia prisistato.

— O, šitas. — apsaugininko šypsnis tapo dar platesnis. — Jam patinka mergužėlės… iš bekūnių padermės. Nenori suglamžyti vairuotojo kostiumo, bent jau iš išorės, jei tau aišku, apie ką kalbu.

Haraldas suprato, kur Akmeninis suko.

— Ar kada svarstei galimybę susirasti padorų darbą?

— Gal policijos pareigūno? Apsivilkti dailią uniformą, vaikštinėti gatvėmis, gaudyti nusidėjėlius…

— Mes jų taip nevadi…

— Nuo tada, kai iš manęs sužinojai, ką reiškia piktadarys. Akivaizdu.

— Tiek to. — Įsivaizdavęs, kaip atrodytų Akmeninis, dėvintis policininko uniformą, akademijoje studijuojantis visuomeninius santykius bei kriminologiją, Haraldas vyptelėjo. — Kur ieškoti mūsų bičiulio Deltrasolio?

— Viršutiniame aukšte. Pačiame gale.

— Piktadariams teikiate tiktai aukščiausios klasės paslaugas?

— Na, matot, seržante. Turite visai neblogą smegeninę…

— …kaip idiotas faras, — užbaigė Haraldas. — Labai tau dėkui.

Kitapus slenksčio detektyvas prasismelkė pro vestibiulyje pakibusią ektoplazminę maršką — ji nuslydo oda tarsi drėgnas skudurėlis — ir pajudėjo raudonai juodais baldais apstatytu koridoriumi. Sienų nišose mirgėjo fėjos-žaltvykslės.

Dešinėje pusėje, už skliautuoto praėjimo, atsivėrė tamsi klubo salė. Keliose iš melsvai apšviestų kabinų sėdėjo vidutinio amžiaus vyrai su apmokamomis palydovėmis, kai kuriais atvejais, netgi tikrais žmonėmis: „Žiūrėk ir mėgaukis“ šeimininkai stengėsi įtikti įvairiems klientų skoniams.

Pagal ausis raižančią muziką siūbavo trys šmėklos, apatines galūnes suleidusios į baro paviršių. Viena atsigręžė į Haraldą, nukreipė į jį juodas dėmes, atstojančias akis, ir lėtai mirktelėjo. Tada nežymiai pasuko galvą į užpakalinę statinio dalį tarsi supratusi, jog detektyvas atėjo prigriebti Deltrasolį. Gestas patvirtino, ką sakė Akmeninis, tad Haraldas piršto galiuku palietė savo kaktą, atiduodamas pagarbą, ir nužygiavo raudonai apšviestu koridoriumi.

Per sieną slinko atvirkščiai užrašyti žodžiai, vidurinę jų dalį užtemdė Haraldo šešėlis. Švytėjimas sklido nuo blizgančios, užnugaryje plevenančios iškabos. Detektyvas prisigretino prie sienos, kad nebūtų matyti jo silueto, pajudėjo pirmyn kryžmai statydamas kojas.

Haraldas stabtelėjo ties antrąja sale, pašnairavo pro tarpdurį — tam atvejui, jeigu Akmeninis suklydo, ir įtariamasis tūnojo kitoje vietoje. Patalpoje, atsukę nugaras į išėjimą, sėdėjo broliai Tiplogai, ir policininkas mintyse save įspėjo, kad vėliau pasidomėtų, ką tuodu sumąstė. Jokių kitų dėmesio vertų individų neįžvelgė.

Vėl patraukęs koridoriumi, jis nusigavo iki laiptatakio, prie kurio kybančios dvi šmėklos tučtuojau prasiskyrė. Viena išsižiojo ir pademonstravo geltonų liepsnų dantis.

Nepaisydamas porelės, Haraldas ėmė kilti aukštyn. Pakopas dengė lipnus, nuo purvo pajuodęs kilimas. Klubo gelmėse šeimininkai apsiėjo be tariamai romantiškos atmosferos, viešpataujančios bare ir salėse: geismo migla prislopindavo akis graužiančią realybę, silpnus, visur įsigėrusius nevilties bei sėklos kvapus.

Paaiškėjo, kad viršutinis koridorius išklotas nutrintomis medinėmis lentomis. Nuo plonų durų laupėsi dažai; už poros buvo girdėti ritmiškos dejonės. Haraldas stvėrėsi už ginklo, ketindamas paeiliui jas išspirti, kad ir kas lindėtų kambaryje.

Viena iš šmėklų, turbūt numačiusi, jog pareigūnas ruošiasi pridaryti nuostolių, išnirusi kiaurai grindis parodė į galines duris. Haraldas kinktelėjo galva. Ji nusklendė žemyn ir veikiai pranyko iš akių.

Detektyvas laiko negaišo.

Nuo žmogaus svorio sugirgždėjo lentos, bet Haraldo kulnas įsirėžė į duris, greta spynos, anksčiau, nei Deltrasolis spėjo sureaguoti į pašalinius garsus. Po galingo smūgio pasipylė nuoplaišos, ir durys atsilapojo. Policininkas pasisuko visu kūnu, laikydamas pistoletą ties klubu, nukreipęs vamzdį į kambarį — „Karingieji septintukai“ propagavo Instinktyvųjį šaudymą, nes tradicinis prisitaikymas reikalaudavo papildomų sekundžių.