Kaulų daina

tiesiog panūdo sužinoti, ar sugebės. Šiuo momentu privalėjo kaip reikiant susitelkti.

*Puikiai. O ką tu galvojai?*

Matyt, pastangos atsiliepti truputį išblaškė dėmesį, nors Ksalija nebuvo tuo tikra… vienaip ar kitaip, kerų grotos, plūduriuojančios tarp plonesnių apsauginių ekranų, grėsmingai sustorėjo ir įkaito. Šmėkla privertė savo pavidalą susitraukti, tuomet pakibo nekrutėdama.

Iš ryškėjančių grotų ūmai išniro riesti energijos spygliai, ir Ksalija suvokė netrukus pražūsianti.

Apie bandymus skverbtis į labirinto gilumą negalėjo būti nė kalbos. Aštuonkampėse nišose įniko suktis antrinių ir tretinių struktūrų pynės, kurios išsiveržusios iš kitų kontinuumų pasklido mirtingųjų visatoje, užtvindė visas spragas.

*Vilnarai, sumautas močkru…*

Komisarui skirtą prakeiksmą nutraukė pirmieji du energijos dygliai, pervėrę pusiau bekūnę šmėklą ir jos paranervus užliejo agoniškas skausmas, kokio eilinis žmogus gyvenime nepatirtų.

*Ksalija?*

*Mane pričiupo.*

Tarp naujų, aplinkui išdygusių grotų nutįso plonytis siūlas — prailginusi save Gerte siekė., tiksliau, stengėsi pasiekti bendražygę.

Kai sąmonė trumpam prašviesėjo, Ksalija suprato, ką ji daro ir kodėl. Prisiminė, kaip Gerte juokaudavo su Donalu, kaip ramiai pastarasis reagavo į tai, kad į specialųjį būrį įtraukta ir laisvoji šmėkla.

Po velnių, Ksalijai patiko leitenantas, bet jeigu jis susidėjo su priešu…

*Gerte, aš ketinau paieškoti įkalčių prieš Donalą.*

Sekundei gija atšlijo tarytum akla, atgal vinguriuojanti gyvatė, kurią nukratė elektra.

Į tankėjantį labirintą grįžo po akimirkos, ir Ksalija suvokė, jog neverta Gertės prašyti nešdintis velniop. Lai pati išvysta, kokioje bjaurioje padėtyje ji atsidūrė.

Ksalija tempėsi, kol savo kontūrais palietė gelbėtojos atsikišimus — abidvi šmėklos įsiliejo į bendrą erdvę, — bet tuo momentu į kūną smigo dar du riesti spygliai, ir ji sustugo, spinduliuodama kančią žmogui nežinomais dažniais bei energijos laukais.

Gertės pavidalo dalys, kurias Ksalija juto, ėmė pulsuoti bei tvyksčioti, nes apsauginiai kerai skausmingai perrėžė ir jos paranervų sistemą. Iš tolumos atsklido klyksmas.

*Po šimts, Gerte, ar pagaliau mus ištrauksi?*

Atsakymas nutvilkė Ksalijos paranervus maždaug po vienos šimtosios sekundės.

*Čia mano sumautas pastatas, ir niekas nedrįs su manimi taip elgtis!*

Gertės formą nutvieskė energijos sankaupa, kokios Ksalijai iki tol neteko regėti.

Donalas gavo telefono numerį, dar vieną įkaltį prieš komisarą Vilnarą bet nujautė, kad jo negalėtų panaudoti teismo salėje. Kijušenas, burtų specialistas, kiūtojo sustingęs ir žiūrėjo, kaip iš kambario išneša nykštuką.

Įrodymas mažų mažiausiai negaliotų dėl dabartinės įtariamojo būklės.

Jis nemirė, o paniro į Basilisko transą kuris, pasak diagnostinės Kijušeno aparatūros, buvo neįveikiamas. Juridiniu požiūriu tokia gili katatonija prilygo mirčiai. Per visą teisinę Tristopolio istoriją dar niekam nepavyko išsivaduoti iš Basilisko transo.

Jaunasis stebukladaris spoksojo į tuštumą.

— Jūs jaučiatės prastai, — tarė Donalas stebėdamas, kaip išeina nešikai ir užsitrenkia geležinės durys. Visai neseniai ryškiai plieskę ekranai priblėso iki kelių mažutėlių, blankių pamėklių.

— Ir, ko gero, galėtumėte pasinaudoti savo instrumentais, kad pakeltumėte sau nuotaiką…

Kijušenas kilstelėjo galvą.

— …tačiau taip elgtis nederėtų, — pratęsė Donalas. — Nes jūs nužudėte žmogų, ir nuo šito smūgio niekada neatsikvošėsite… su tuo paprasčiausiai teks susigyventi.

— Aš nenorėjau… suprantat.

— Taip, — atsakė leitenantas. — Bet mes abu žinojome, kaip rizikuojame.

Po akimirkos Kijušenas ėmė drebėti. Dėl sukrėtimo jo oda išblyško. Donalui bežiūrint, vaikiną užvaldė virpulio priepuolis.

— Atsipalaiduokite. Nesipriešinkite. Išgyvenkite reakciją…

Kijušenas užsimerkė ir išspaudė aimaną

— …nes ji yra visiškai natūrali. Vėliau pasijusite geriau.

Kai kurie žodžiai atsklido iš leitenanto pasąmonės, kurioje įsigėrę per hipnozinį transą Po pirmojo susišaudymo gatvėse jį atitinkamai apdorojo policijos magas. Kai Fredrikso gerklė išsprogo tamsiai raudono arterinio kraujo pliūpsniais, Donalas nupylė ne vieną o tris žmones.

Jis matė, kaip seržantas Fredriksas Polsenas — Donalui praktiškai tapęs tėvu — stingo švokšdamas, kaip sustiklėjo akys, ir netrukus iš žmogaus beliko kuras reaktoriams.

Po dviejų minučių (nors Kijušenui turbūt atrodė, kad prabėgo daugiau laiko) drebulys ėmė silpnėti, kol galutinai pranyko. Jaunuolis nukorę pečius.

Luktelėjęs sekundę kitą Donalas pasišalino iš kambario.

Gertei tempiant Ksaliją pro užsitraukiančias skausmo ertmes, pastaroji spiegė ir sukosi tarsi veikiančios skalbyklės centrifūgoje, protarpiais ištirpdavo iš realybės, bet veikiai į ją sugrįždavo. Tankėjantys labirintai draskė šmėklos pavidalą svilindami jį agoniškomis kančiomis.

Tačiau Gerte, kuri puikiai išmanė topologines subtilybes, sugebėjo prasmukti pro mirtinai pavojingus kerus ir, Ksalijos laimei, į gabalėlius nesuplėšė. Neilgai trukus abi atsidūrė už perimetro ribų, paniro į maloniai šaltą sieną Virš jų vilnijo ir kunkuliavo išoriniai apsaugos sistemos srautai,

Į Ksalijos sąmonę įsiskverbė Gertės žodžiai.

*Na, kas tau šiandien paaiškėjo?*

Kiekvieną bekūnės esybės judesį lydėjo deginantis skausmas. *Ką… turi… omenyje?*

*Tu ketinai kažkuo apkaltinti Donalą.*

Ksalija išsipūtė; pastato mūre subangavo apdraskytas, nematerialus jos pavidalas. Nūnai šmėkla nepajėgė susitelkti ir vos įstengė palaikyti ryšį.

*Taip…*

*Ar užfiksavai asmenybės rezonansą? Labirinto energijos srovėse?*

Ksalija pasimuistė, mėgindama susikaupti.

*Rezonansą?*

*Aha… kas tu per šmėkla?*

Sužalota esybė į save įtraukė užtektinai energijos, kad atšautų: *Atsiknisk.*

Gerte prunkštelėjo.

*Taip daug geriau. Kuo anksčiau susiprotėsi, kieno aromatą pajutai…*— ji kalbėjo apie rezonanso aromatą — *…tuo greičiau paliksi jaunąjį Donalą ramybėje.*

*Tau jis… patinka.*

Gerte vėl pralinksmėjo.

*Kaip ir vilkiūkščiai. Ar kada lankeisi myriovilkių irštvoje?*

Jei Ksalija būtų turėjusi akis, ji neabejotinai būtų užsimerkusi.

Šiuo metu klausytis pašaipų nejautė jokio noro. Bekūnę formą tebevarstė skausmas.

*Aš… nesuprantu.*

*Į jaunąjį Donalą žiūriu kaip į naminį gyvūnėlį. Į tave — kaip į kaimynų mergaitę. Beje, tau pats metas susivokti, ką jauti Lorai Styl.*

*Dėjau ant tavęs…*

*Šmėklai nederėtų nieko dėti. Tik ne ant žmonių.*

Tojau per daug, — nusprendė Ksalija. Tačiau kiti Gertės žodžiai nuskambėjo švelniau, jie ramino ir skatino atsitraukti nuo ugningojo labirinto. Abi šmėklos ėmė slinkti žemyn, neišlįsdamos iš vėsios, saugios akmeninės sienos.

*Keliaujam, Ksalija. Parodysiu tau nišas, apie kurių egzistavimą niekas neienutuokia. Kelios jų užtvindytos gydomaisiais energijos srautais.*