Kaulų daina

*Per daug neįsisvajok.*

+Suplėšysiu ir prarysiu.+

Ksalija jau judėjo.

*O kas tau padės?*

+Man nereikia pagalbos…+

Abi esybės atsidūrė netoli skaisčiai ryškių mirtinos energijos tinklų, prie kurių galingoji mozaika nedrįso artintis. Pajutę, kad ji kupina rezonansinių pajėgumų, liepsnojantys bukapročiai laidai nuslinko potencialios aukos kryptimi.

Prisivertusi ištįsti, Ksalija smuko tarp ugninių tinklų.

Ir dabar jai grėsė išties rimtas pavojus.

*Prakeikimas.*

Užnugaryje blykstelėjo sargybinio žodžiai.

+Ak, mažyle, kokia kvaila klaida. Dabar tau galas.+

Ksalija mėgino nusklęsti pirmyn, bet išbadėję energijos tinklai nuginė ją atgal, ir šmėklą užvaldė įsitikinimas, kad jai lemta mirti.

Donalas grįžo į kvotos kambarį. Auksinius ekranėlius ir žvilgančius raštus pritemdė šviesos srautai, kuriuose krutėjo simboliniai ženklai bei piktogramos.

Kijušenas tebesėdėjo prie stalo ir buvo vos įžiūrimas už spindesio sienos. Įkalintas nykštukas, kurio sielą stebukladaris draskė, visiškai pranyko iš akių, pasislėpęs už banguojančio, akmeninį kambarį užtvindžiusio švytėjimo.

— O, varge… Kijušenai, kąjam darote?

— Jūs regite kalinio sielą. — Jaunuolio balsą beveik nustelbė ausį rėžiantys instrumentų spragsėjimai bei dejonės. — Mintis, kurias generavo atitinkamos schemos ir vaizdiniai. Matot: štai polinkis, sužadinantis savybę, kuri siejama su…

— Man rodos, jūs išprotėjęs.

— Priešingai. Pažiūrėkit. — Kijušenui pamojus į vaizdų verpetus, jo rankovę nudažė kaleidoskopiniai atspalviai. — Ana ten. Toji struktūra visiškai nesiderina su protingos ar bent žmogiškos minties sąvoka.

— Anot jūsų, mes suėmėme ne žmogų?

— Ne, aš noriu pasakyti, jog čia guli tikras psichinis ligonis. Siekiant įveikti jo bėdas, pagalbos ranką turėtų ištiesti galingi magai-terapeutai.

Donalas pažiopsojo į šviesos sūkurius.

— Bet jo bėdos mums nerūpi.

— Teisingai.

— Deja, aš negaliu jums leisti…

— Ša. Pagaliau. O, prakeikta Mirtie, man pavyko.

— Ką radot?

— Minutėlę. Privalau pasekti tais pėdsakais, apeiti iškilusias kliūtis…

Leitenantas žiojosi, ketindamas pateikti dar vieną klausimą, bet

persigalvojo ir užsičiaupė.

— Telefono numeris, — sumurmėjo Kijušenas.

— Juokaujat?

— Užfiksavau rezonansinį poveikį. — Vaikinas pakėlė galvą. — Informaciją kalinys gavo netiesiogiai. Man teks nustatyti, ką jis pastebėjo, ir iš nuotrupų sukurpti visumą.

— Iš prielaidų, o ne atsiminimų?

— Jeigu surinksiu visus iki vieno fragmentus, vaizdas bus tikslus.

Donalas norėjo pasiteirauti, iš kur Kijušenas tai žino, bet nutarė

neaušinti burnos. Stebukladaris įniko spūsčioti ir sukioti jungiklius.

— Tuojau, tuojau…

Pirštai ėmė dar greičiau lakstyti per prietaisų skydelį.

— Ne, velniai rautų…

Leitenantas nenutuokė, ką pasakyti ir kuo padėti.

— O… Hade.

— Nepavyko? — spėjo Donalas.

— Anaiptol. — Kijušenas į jį nukreipė akis. — Aš galiu tiksliai nurodyti skambinusio asmens numerį: septyni-septyni-septyni, du-de-vyni, trys-penki-vienas, septyni-du-nulis.

Donalas sekundę stebeilijosi į jaunuolį, galiausiai linktelėjo.

— Užsirašykite viską ką atrasite.

— Be abejo. — Kijušenas palingavo galva. — Nejau iš manęs tikėjotės kažko kito?

Leitenantas nutylėjo, bet jo galvoje mintys sūkuriavo verpetu. Štai ir antras įrodymas.

Aš tikėčiaus, kad numerį nuslėptum, jei tik žinotum bedąs pirštu į Vilnarą.

Nes sunku įsivaizduoti pavojingesnį priešą nei policijos komisaras.

Ksalija bandė išsivaduoti, bet ugnis nustūmė ją atgal — pseudo-ugnis, gebanti sunaikinti šmėklos formą sykiu pakurstyti skausmą kuris subjektyviu požiūriu nesilpnės ištisą šimtmetį: dėl to kaltas laiko išsiplėtimo faktorius. Liepsnų tinklas ją spaudė ir degino gramzdindamas į nebūtį.

*Sumauta skylė.*

Staiga energijos sroves perliejo ir praskyrė šalta banga.

*Kas?..*

*Mane vadina Gerte.*

Ksalija žinojo, kas ji tokia. Nors pati liftais nesinaudodavo, kartais palaikydavo Lorai draugiją kai komandore kildavo į viršutinius aukštus, ir susipažino su kai kuriomis šachtose įkalintomis esybėmis.

*Gertė? Argi tu nesi prikaustyta prie lifto Nr.7?*

*Na… pančių esti įvairių, ar ne?*

Nenumanydama, kaip suprasti repliką Ksalija pasistengė, kad jos ir Gertės kryptingo sukimosi dažniai sutaptų: materialūs žmonės tiesiog paduotų vienas kitam rankas. Drauge jos nėrė kiaurai mūrą — traukė ten, kur galbūt pavyks atskleisti tiesą.

Į komisaro Vilnaro kabinetą.

Haraldas sustabdė kaulaspalvį motociklą, bet variklio kol kas neišjungė. Į tvirtą pagrindą „Fantomas“ įsirėmė dviem išriestais stovais, o detektyvas permetė koją per balnelį ir nušoko ant žemės.

— Būk pasirengęs, — sumurmėjo. — Ir atidžiai žvalgykis.

Žmogui užnugaryje palikus motociklą šis, rodės, ėmė trykšti budrumu. Haraldas paskubomis nužingsniavo siaura gatvele, kurią skersai kirto vora žemų, smailių stulpelių, idant tarp grafitu išpaišytų sienų nelakstytų motociklai bei automobiliai.

Šiąnakt lauke buvo per šalta, kad rajono jaunikliai šėliotų visu pajėgumu. Vis dėlto uždarytus langus nušvietė raudonos ir auksinės šviesos pliūpsniai, orą perskrodė serija driokstelėjimų: aplinkui nugriaudėjo fejerverkai ir petardos, kurias svaidė jauni, kvailiojantys idiotai.

Tik įsidarbinęs policijoje, pirmaisiais tarnybos metais, Haraldas vos nenupylė keturiolikmečio, pykštelėjusio saliutą nes įtempti nervai į sprogimą sureagavo kaip į pistoleto šūvį. Dabar garsus jis atskirdavo instinktyviai — įgūdžius suformavo ne vien darbas gatvėse, bet ir jūrų pėstininkų gretose praleistas laikotarpis, po kurio Haraldas grįžo į teisėsaugos pajėgas.

Kartą, „Karinguose septintukuose“ išsitarnavus iki seržanto laipsnio, jam teko vesti savo būrį į saugų prieglobstį, brautis per Kongalo Uolos mišką Furilio slėnyje, ginčijamoje, iš karto už Zurinamo sienos plytinčioje teritorijoje. Haraldui padėjo vedlys, kartu su „septintukais“ gyvenęs karinėje bazėje, netgi jiems gaminęs maistą Tą tipą visi pažinojo Gemo Sintilo vardu.

Suknisti šnipeliai ir išdavikai.

Niekas nenumanė, kad Gemas Sintilas iš tiesų prijautė separatistams. Niekas to nenutuokė, kol tarp akmeninių kolonų pasipylė apsauginius kerų sluoksnius varstančių kulkų kruša, ir pusė Haraldo būrio prarado gyvybę anksčiau, nei susigaudę, jog pateko į spąstus.

Žudyk šunsnukius.

Haraldas su trimis sužeistais bendražygiais išsiveržė iš pasalos zonos. Tegalėjo pasidžiaugti tuo, kad Bilis, dar žinomas kaip kapralas Bilkenas Flevoras, paleido šūvįGemui Sintilui į nugarą. Prakeiktas išpera paraitė kulnus ir vos nepaspruko.

Po sekundės Bilio kaukolė išsprogo tamsiai raudonu fontanu, nes iš kažkokios slėptuvės į jį iššovė snaiperis. Haraldui pavyko išnešti sveiką kailį.

Žudyk visus.

Lygiai tokia pati lemtis laukė Donalo Riordano, jeigu paaiškės, jog šunkara atsakingas už nelaimes, nutikusias Sušanai.

Haraldas naudojosi šnipeliais. Su jais elgėsi maloniai bei švelniai, kai to reikalavo aplinkybės. Bet nė vienu nepasitikėjo ir visų nekentė.

Jis atsidūrė imigrantų rajone, kuriame naujus namus rado pabėgėliai iš llurio. Detektyvas žinojo, kur pirmiausia turėtų apsilankyti — „Stelto” kavinėje, nes Bitrilas Kondalis ten lankydavosi aštuonis vakarus per savaitę (devintadienius paaukodavo maldoms Ksitroso šventykloje).