Kaulų daina

įžengus į kvotos kambarį, Donalo laukė anaiptol ne toks reginys, kokį jis tikėjosi pamatyti. Vietoj klykiančio, besirangančio, prakaitu bei krauju pasruvusio pavidalo, leitenantas išvydo blyškų nykštuko kūną kurį beveik užgožė ryškiaspalviai, erdvėje kybantys vaizdai. Įtariamasis, rodės, skendėjo komoje, jo veidas buvo sustingęs.

Tuo tarpu Kijušenas sėdėjo prie tolimosios sienos, už staliuko, ir valdė įmantrius, Donalui anksčiau nematytus įrengimus.

Vis dėlto leitenantui susidarė įspūdis, kad jis stebi vivisekciją: bet ne kūno, o sąmonės arba veikiau sielos. Ore pleveno auksu žvilgantys rėmeliai su keistais užrašais:

[[vaizdas mokykla kasdienė kelionė [

užkl. sąrašas [trukmė: kintam. numat. vert. — 30min, skausmo sąsaj.: Mušimas* numat. vert. = naujas mušimas (stiprumas:=3.2), adrenalino išskyr.: seka = nauja seka (numat. ilg.=5)

šabl. sąrašas: seka= išmestas (išmetimo tipas, apgaul. manev. pirmas lygis).

]

intarp. sąrašas [bėgti (aplinkos įvestis: min. geštaltas, riksmo įvestis: garsiniai duom.)

[bėgimo pradžia (greitis:=dabartinė būsena. maks. fiziol. susitel. ()), pastangos [vykdyti apgaul. manev.(beveik atitink. (šabl. sąrašas))]

klotis [laukti (22), stebėti (kiek įman.), tęsti]

priešingu atveju [bėgimo pradžia (greitis:=perskaič. ())] asm. palinkimas lankstumas:= sub.l

]

] vaizdo pabaiga]]

Donalas ničnieko nesuprato. Vaiskių ekranų gretas jungė šviesos puslankiai, pažymėti runomis, kurios reiškė „suvaldymą-materializavimą“, „pranašišką ženklą“ ir „būrimą“.

— Velniai griebtų.

Atminęs savo vaikystę jis pagaliau iššifravo blizgančių ekranėlių reikšmes.

Prakeikta našlaičių prieglauda.

Kalinys atkūrė, kaip jį mušė pakeliui į mokyklą ir grįžtant namo. Prisiminė elgesį, kuris nulėmė jo ateitį.

Kijušenas atsilošė ir nuo veido nusišluostė prakaito lašus.

— Atleiskit, leitenante. Darbas nelengvas. Jis užburtas apsauginiais kerais.

— Sakot, kad negalit prasiskverbti į nykštuko sąmonę? — Donalas pamojo į vaizdus. — O kas čia?

— Taip, čia dalis Dilvokso sielos.

— Dilvokso?

Jaunuolis dūrė pirštu į surištą belaisvį.

— Toks jo vardas.

Iš Kijušeno akių sklido švytėjimas, neturintis nieko bendra su ugniniu raštu, kuris atsispindėjo ragenose. Žinių troškimas jam tapo savotišku narkotiku.

— Taigi… — Donalas apžvelgė tviskančius rėmelius. — Ar jau nusigavote iki slapčiausių minčių?

— O, ne, — nustebęs atsakė stebukladarys. — Darbas pareikalaus ne vienos valandos. Iš pradžių privalau įveikti pasikartojančios elgsenos sluoksnius. Nugramzdinti jį į gilų transą.

Kijušeno pirštai perbėgo jungikliais ir apskritosiomis skalėmis. Liepsninguose ekranuose nušvito nauji, sudėtingi, tamsiai mėlyni ir sodriai žali geometriniai raštai.

— Mes aptiksime konkrečių akimirkų pėdsakus ir atseksime, kokios mintys galėjo suktis jo galvoje tais momentais.

— Galėjo?

— Tiksliau, kokios išliko.

Nušvito papildomi ekranėliai, Kijušeno pirštai vėl šastelėjo per įrangą ir šįsyk pančiuose įkalintas nykštukas sujudėjo. Paskui užstaugė, riksmu spinduliuodamas agoniją — Donalas nė neįsivaizdavo, jog žmogaus gerklė geba išgauti kažką panašaus.

Leitenantas norėjo paprašyti jaunuolio, kad šis liautųsi kėlęs belaisviui skausmą bet Kijušeno veide pastebėjo sardonišką išraišką anot kurios, taip reaguodavo visi žmonės, neišmanantys stebukladarystės subtilybių. Donalas užgniaužė emocijas.

— Nieko daugiau neparodysite? — paklausė. — Tik padilginsite įtariamąjį peršuliais? Taip apdoroti jį sugebėčiau plikomis rankomis.

— Palūkėkite. — Kijušenas pasuko tris apvalius jungiklius. — Dabar jis prisimins, kas įvyko prieš tris dienas.

Šįkart nykštukas ėmė taip griausmingai klykti, jog teko delnais užsispausti ausis. Rėksmas stiprėjo, kol tapo nebepakeliamas. Leitenantas nusvyravo link durų, kurios, jam artėjant, atsilapojo. Kai Donalas smuko per slenkstį, jos užsidarė.

Apkerėtos spynos pačios užsirakino. Koridoriuje viešpatavo tyla.

— O, Tanate, — panosėje murmtelėjo jis.

Sienoje, ties akipločio pakraščiu, lyg ir kažkas suribėjo. Donalas kietai užsimerkė, po sekundės praplėšė vokus.

— Velniava, — sumurmėjo žinodamas, jog privalo grįžti.

Neaišku kodėl, bet įkišo ranką į užantį ir išsitraukė „Magnusą“.

Atšovė skląstį, išpurtė apkabą, patikrino užtaisus ir juos sugrūdo į buožę.

Tuomet čiupo už durų rankenos bei nėrė į kvotos kambarį.

Ksalija tūnojo tamsoje, kilo kiaurai šaltą mūrą, fiksuodama statmenus kažkokio gausmo, nepanašaus į tikrą garsą srautus, apie kuriuos bylojo pavadinimo neturintis, lytėjimą nežymiai primenantis jutimas: ji tarytum užčiuopė žvarbius, metalinius, už kelių jardų nudrikusius vamzdžius.

Materialiuose matmenyse šmėklos tankis kone prilygo nuliui — mažai trūko, kad jos pavidalas visiškai išsisklaidytų. Ksalija svyravo ant bedugnės krašto, prie kurio prisiartinti neįstengtų joks žmogus: dar truputį nutolus nuo mirtingųjų visatos, turbūt nebepavyktų rasti kelio atgal.

Ji ne sykį lankėsi Dumsiajame bokšte; gavusi Loros leidimą lakiojo šachtomis ir bendravo su tenykštėmis šmėklomis. Dangoraižis atrodė kaip senovinis, gigantiškas labirintas, bet jis nublankdavo prieš gūdžią policijos štabo istoriją ir klaidžius vietinius takus.

Ksaliją atstūmė apsauginiai laukai.

Jei ne ligoninėje atsidūrusi Sušana, jei ne Minos mirtis, ji nė nemėgintų čia skverbtis.

Siame aukšte apsauginiai laukai horizontaliai driekėsi per visą policijos štabą Kerų bangų sluoksniai akmeninėse grindyse užkimšo rezonuojančias ertmes dėl vienintelio tikslo: kad neleistų kvazi-materialioms būtybėms kaip Ksalija prasibrauti į viršutinius pastato lygius.

Ten, kur aukščiausio rango pareigūnai — komisaras Vilnaras ir kiti — buvo įsirengę kabinetus bei slaptas saugyklas.

Toli apačioje, pradedant minus penkiasdešimtuoju aukštu, kiti laukai trukdė šmėkloms (ir fėjoms bei ektomiglelėms) nusigauti iki tamsiųjų kankinimo kamerų. Jau nekalbant apie palaidotus anksčiau tarnavusių komisarų kaulus.

Ksalija niekuomet nebandė pakilti į tokias aukštybes. Nūnai itin atsargiai pleveno ir vinguriavo tarp apkerėtų aukštos įtampos tinklų bei įmantrių trimačių, mirtinos energijos kupinų labirintų. Jei dėmesys bent akimirkai išsiblaškytų, jos egzistavimas nutrūktų visose visatose.

Vilnaras liepė Donalui šnipinėti komandorę ir, kas dar bjauriau, ją suvilioti. Ksalija tiksliai žinojo, kaip susiklostys įvykiai, jei tik ji aptiks įrodymus, kuriuos galės pateikti Lorai.

Donalas patirs kančias, gal net mirs kokiame apleistame skersgatvyje, bergždžiai laukdamas pastiprinimo.

Šmėkla skverbėsi pro trečią apsauginį sluoksnį, kai jos sąmonę pervėrė ugninis klausimas.

+ Kas tu?+

Ksalija liovėsi kilusi. Sekundės dalį slinko į šoną tačiau turėjo sustingti, nes vos neįsirėžė į apkerėtus aukštos įtampos laidus.

*Kas klausia?*

Jai atsakė šaltai ir griausmingai.

+Ar kada mąstei apie amžinybės prigimtį?+

*Apie ką?*

+Apie laiko tarpą, kuris tęsis, kai užsibaigs tavo egzistencija.+

Ksalija tik po akimirkos susiprotėjo, kad jai grasina. *Atsiknisk.*

Sekundei kitai akmeninėse sienose įsivyravo tyla. Galop kiaurai mūrą ir pačią Ksalija nuvilnijo šalti raibuliai, o ji pagaliau suvokė, kokia esybė sergėjo viršutinius sluoksnius — mozaika šmėklų, kurias aukščiausios klasės specialistai iš tamsiausių sąmonę kontroliuojančių magų mokyklų sudraskė į skutus, transformavo ir sulipdė į vieną kvazisielą +Aš tave suėsiu.+