Kaulų daina

— Be to, jūs įsisavinate mokymosi strategijas, sukuriančias metastruktūras, kurios nulemia struktūrų, atsakingų už minėtus momentus, atsiradimą Aišku?

Donalo manymu, atėjo metas parodyti, jog policininkai ne pirštu penimi.

— Kiek suprantu, egzistuoja ir metametastrukrūtos, pagimdančios metastruktūras.

Kijušenas šyptelėjo.

— Teisingai.

— Kai klausėte, kaip toli jums derėtų nueiti…

— Apsidairęs šioje patalpoje, daug kur matysite miglotą foną, tačiau mintyse jūs esate susidaręs vestibiulio modelį.

— Taip…

— Slaptos sąmonės sritys gali aptikti smulkmenas, kurias ignoruoja pagrindinės struktūros. Susidaryti naujus vaizdus iš foninės miglos galima tam tikromis priemonėmis. Filtruodamas aplinką šalinate trikdžius, tikimybiškai analizuojate menamus garsus… atleiskite, mano minties dar nepametėte?

— Ne. — Donalas pažvelgė Kijušenui į akis. — Kaip matau, mėginate paaiškinti, koks sunkus jūsų darbas.

— Na… galbūt, iš dalies… esmė ta, kad paieškos įranga įsiskverbia į neurostruktūras. O sopulius kursto nervų sistema.

— Kitaip tariant, kuo giliau rausitės, tuo labiau jiems skaudės?

— Gal ir per daug supaprastinote, bet… taip.

— Norite žinoti, kokios skausmo ribos įtariamiesiems nederėtų peržengti?

— Eee… taip.

— Jeigu ryšitės išgauti viską ką įmanoma, ar jie mirs?

— Vargu bau. Tačiau…

— Kas?

— Jie turbūt gailėsis, kad nemirė. Procesas gali trukti kelias minutes ar valandą ilgiausiai dvi valandas. Bet už laiko tėkmę atsakingos sąmonės būsenos.

— įtariamųjų požiūriu, procedūros užsitęs?

— Ne vienerius metus, bent taip jiems atrodys. — Kijušenas vyptelėjo. — Gal net šimtmečius, kiek neišgyvena paprastas žmogus.

— Vadinasi, jūs padarysite belaisviams paslaugą. Pasirūpinsite, kad jie gyventų ilgiau.

— Kančioje.

Donalas patraukė pečiais.

— Kiekvienas mūsų veiksmas turi padarinius.

Kijušenas linktelėjo.

— Gryna tiesa.

Haraldas įžengė į specialiojo būrio kontorą įsitaisė už stalo ir švelnias savo akis įbedė į tolumą.

— Ei, — sušuko Aleksa, — tu gerai jautiesi?

Detektyvas atsigrįžo į ją.

— Nemanau.

— Kuo galėčiau tau…

Bet jis jau spėjo ištraukti stalčių, kuriame sužvejojo geltonus protokolų aplankus. Padėjęs šūsnį ant registracijos knygos, ėmė sklaidyti puslapius, užpildytus įrašų eilutėmis, kurias skyrės platūs tarpai. Vartė juos, kad turėtų kuo užsiimti. Aleksa matė, jog Haraldas neskaito pranešimų.

Iš kabineto išnirusi Lora prisitraukė kėdę ir atsisėdo tarp dviejų detektyvų.

— Kas naujo apie pterašikšnosparnį? — paklausė Aleksos.

— Deja, nieko. — Ji pašnairavo į užrašų knygutėje brūkštelėtus oficialius adresus bei telefonų numerius. Kiekvieną iš pastarųjų raižė juodos linijos. — Susisiekiau su visomis agentūromis, kokios tik atėjo į galvą, — pridūrė. — Pradedant Federalinėmis oro pajėgomis ir Civilinių skrydžių valdyba. Netgi paskambinau į orų tarnybą, paklausiau, ar jų žvalgybiniai balionai ką nors užfiksavo.

Protingus šmėklas-balionus neretai vadindavo baidyklėmis, bet neigiamą atspalvį turinčios pravardės Aleksa vengė, kad neįsižeistų Ksalija. Nors pastaruoju metu šios niekas nematė.

— O kaipgi FOP? Pterašikšnosparnis neįstengtų nepastebimai kirsti federalinės oro erdvės.

— Susimildama, Lora. — Aleksa pabarbeno pirštu į bloknotą. —Pasienio zona driekiasi tūkstančius mylių, ir ji praktiškai neapgyvendinta. Jei įsibrovėlis skriejo neaukštai, žemiau kerų tinklo, kurį užmetė žvalgai-aiškiaregiai, vargu ar jį kas galėjo pamatyti.

— Čia specialisto nuomonė?“ — Lora viršun pakreipė vieną lūpų kamputį. — Tu tokia įsitikinusi savo teisumu.

Detektyve mažumėlę nuraudo.

— Aš prakalbinau vieną iš CSV pareigūnų. Mielą vyruką.

— Tikrai? — abejingu balsu pasiteiravo Haraldas: erzino Aleksą tik dėl bendros tvarkos, nejausdamas didelio noro. Tik ne dabar, kai Sušanos sveikatos būklė tebebuvo kritiška.

— Kąjis tau išklojo? — paklausė Lora.

— Ką girdėjai. Nuo transliacinių bokštelių bangos vilnija tūkstančio pėdų aukštyje. Naktį, prastomis oro sąlygomis, žemiau kerų tinklo pralėktų ir pro banši patrulius prasmuktų netgi pterašikšnosparnis.

Haraldas pasitrynė veidą

— Ar jis tikrai atlėkė iš Ilurio? Turiu omenyje pterašikšnosparnį? Galbūt pakilo ir nusileido mūsų teritorijoje?

— Na, Deividas minėjo… — Aleksa prikando liežuvį, pažiūrėjo į Lorą su Haraldu. — Palikit mane ramybėje. Jis labai mielas . Dirba CSV saugumo skyriuje. Žodžiu, pterašikšnosparnis per didelis, kad nutūptų įprastame mažame aerodrome, ir atokioje fermoje ar kitoje nuošalioje vietoje juo niekas negalėtų pasirūpinti.

— Tas Deividas nevedęs? — pasidomėjo Lora.

— Aš ne… klausyk, nenustebčiau, jeigu jis man nebepaskambintų. — Aleksa atsiduso. — Tanatas griebtų. Taigi, Deivido manymu, toks skrydis galimas tiktai iš oro uosto, nebent turėtum velniškai gerus organizacinius gebėjimus ir nestokotum išteklių. Tačiau CSV neatsiuntė jokios informacijos apie pterašikšnosparnį, kuris atitiktų mūsų įtariamąjį.

— Bet tai nėra neįmanoma, — tarė Haraldas.

— Taip. Pterašikšnosparnis galėjo pakilti ir nusileisti federalinės erdvės zonoje. Nors mažai tikėtina.

— Kodėl klausi? — pasiteiravo Lora. — Gavai kažkokių naujų duomenų? Iš kurių sprendi, kad Iluris nagų neprikišo?

Haraldas papurtė galvą.

— Paprasčiausiai mąstau logiškai. Stengiuos, jog nesuteiktume dėmesio į vienus pėdsakus, kol dar nesame dėl jų tikri.

— Argi ne tu budėjai prie ambasados? — tarstelėjo komandore.

— Nusekiau vairuotoją iki… — Haraldas trumpam nutilo. — Ei, aš nesu nusiteikęs prieš Donalą

Aleksa, regis, nustebo.

— Kuo tau neįtinka Donalas?

— Ne, aš sakiau…

— Kokius žodžius ištarei ir kaip įsitempė tavo balsas yra du skirtingi dalykai, — pareiškė Lora. — Tavo toną girdėjome abi su Aleksa.

Nors ir apniukusi, detektyve linktelėjo.

Haraldas užsimerkė, pro lūpas išpūtė orą tada praplėšė vokus.

— Jei pameni, į mūsų būrį leitenantą paskyrė Vilnaras. Nesvarbu, užverbavai tu Donalą ar ne — išėjęs iš ligoninės mūsų bičiulis prisistatė pas komisarą kuris ir komandiravo jį pas mus.

— Ką nori tuo pasakyti? — lediniu balsu pasitikslino Lora.

— Nieko. Visiškai nieko. Tu klausei manęs. — Haraldas atsistojo, iš rankų nepaleisdamas aplankų. — Važiuoju į ligoninę. Leisiu Viktorui pailsėti.

Vieną ilgą iki amžinybės užsitęsusią akimirką komandore jį svilino įdėmiu žvilgsniu.

— Gerai, — pagaliau ištarė. — Išsiųsk Viktorą namo.

— Pabandysiu.

Lora žiūrėjo, kaip Haraldas išeina, laukdama, jog durys užsidarys su trenksmu. Kai jos švelniai užsivėrė, komandore vis vien krūptelėjo. Staiga suvokė, kad ją atidžiai stebi Aleksa.

— Manai, nepastebiu kažkokios intrigos? — paklausė kolegės.

— Tikiuosi, ne, — atsiliepė Aleksa. — Jei tau kas nors praslydo pro akis, aš juo labiau nieko neįžiūriu.

Nežinodama, kaip reaguoti į atsakymą, Lora linktelėjo ir grįžo į savo kabinetą, kur galėjo atsisėsti priešais didžiulį, ant sienos prisegtą miesto žemėlapį ir pasvarstyti, ką daryti toliau.

Procesas priminė skrodimą