Kaulų daina

Kaulų klausytojo lūpos suvirpėjo, bet jokio atsakymo jis neišstenėjo.

— Raminkitės. — Tai pridūręs Donalas atmetė švarko skverną, sekundei pademonstravo „Magnuso“ buožę — Briksanas nevalingai žengtelėjo atbulas, — apsisuko ir nudrožė savo keliu. Jam nerūpėjo, kokias išvadas padarys blyškiaveidis.

Nemalonus avigalvis .

Tačiau padlaižūniškas būdas neturėjo nieko bendra su rimtu nusikaltimu, veikiau priminė įgimtą ligą. Nuo tų laikų, kad Donalas kvaršindavo galvą dėl Briksano tipo bjaurybių, nutekėjo daug vandens.

Kita vertus, jeigu jo priešu taps komisaras, menkus rūpesčius teks užmiršti: tokiu atveju Donalui grės žiaurūs padariniai. Vilnarą leitenantas gerbė. Bet jei policijos vadas palaikė ryšį su Juoduoju Ratu, kažkam reikės jį sudoroti.

Greta laboratorijų sektoriaus buvo įrengtas savotiškas prieškambaris, kuriame paprastai lūkuriuodavo civiliai, privalantys atpažinti kūną arba suteikti kitokią pagalbą Donalas porą sykių čia lankėsi su aukų giminaičiais, kartą draugiją palaikė apkūniai, pagyvenusiai poniai. Moteris gumbuotu pirštu dūrė į išpurtusį lavoną neva jos sūnaus, ir tarė: „Atrodo mėšlinai, tiesa? Pernelyg išvaizdus, kad būtų mano berniukas. Bet dėkui, jog stengiatės, leitenante.“

Jis nusigavo į priimamąjį atsiminęs, jog ten matė sienoje įmontuotą garsams nepralaidžią telefono būdelę. Kambaryje nerado nė gyvos dvasios, tad nieko nelaukdamas iš kišenės iškrapštė septynšones monetas, kilstelėjo ragelį ir jas sumetė į plyšį.

Į skambutį atsiliepė moters balsas.

— Komisaro Vilnaro biuras.

— Sveiki. — Donalas nenutuokė, koks sekretorės vardas, pažinojo ją tik kaip Žvitriaakę. — Ar jis kabinete? Čia Riordanas.

— Minutėlę. — Žvitriaakė pernelyg pasikliovė savimi, kad meluotų, esą jai būtina patikrinti. Galėjo tiesiog atšauti, jog šiuo metu bosas užsiėmęs. — Tuojau sujungsiu, leitenante.

Ausis pasiekė spragtelėjimas bei girgždesys, ir Donalas mintyse išvydo, kaip prietaisų skyde ji nuspaudžia jungiklį. Įdomu, ar pokalbių klausydavosi?

Greičiausiai, jei tik Vilnaras ja pasitikėjo; priešingu atveju jis imtųsi atsakomųjų priemonių.

— Riordanai.

— Sere, aš esu VMKŽ, iš kur pagrobė Kortindo lavoną

— Manote, pasakėte naujieną?

— Apie vagystę? Ne, sere. Ir jūs, aišku, jau žinote, jog įsibrovėliai nužudė daktarę d'Alkarnę.

Stojo tylos pauzė. Donalas nė nesitikėjo, kad ji bus tokia ilga.

— Kaip sekasi žmogžudystės tyrimas?

— Mes sulaikėme du įtariamuosius, kurie veikiausiai atsakingi užjos mirtį. Patvirtinimo turėčiau sulaukti netrukus.

— Patvirtinimo?

— Sere, daktarė d'Alkarnė buvo kaulų klausytoja. Ko gero, pasistengė įsidėmėti priešmirtines akimirkas, kad jas… atkurtume. Vėliau.

— Kitaip tariant, ją jau skrodžia.

— Kreiptis į magistratą ir gauti leidimą autopsijai neturėjome laiko, — atsakė Donalas.

— Ir? — Vilnaro balsas skambėjo abejingai. Jis seniai nebedirbo gatvėse, tačiau buvo puikiai perpratęs biurokratines sistemas ir žinojo, kaip jas apeiti.

— Šiuo metu kai kas atlieka skrodimą Neoficialiai.

Iš kito laido galo pasigirdo keistas garsas — galbūt statinių trikdžių, o gal komisaro atodūsis.

— Gerai. Vėliau man pranešite rezultatus. Puikiai pasidarbavote, Riordanai.

— Eee… dar viena smulkmena, sere. Kortindo kūnas gulėjo sąstingio lauke.

— Tikrai? Bet jis gavo galą prieš savaites, kai jūs…

— Kai aš jį nužudžiau. Taip.

Donalas norėjo pridurti dar kelis žodžius, bet jautė, jog dabar tam ne metas. Todėl pasakė:

— Spėju, kad viskuo kalti biurokratiniai nesusipratimai. Mūsų nuomone, vertingiausios informacijos galėtų pateikti nykštukai.

— Kas?

— Du įtariamieji, kuriuos uždarėme kameroje. Keturių pėdų ūgio, bet galingi.

— Aha. — Leitenantas išgirdo popieriaus čežėjimą: Vilnaras vartė ant stalo sukrautus dokumentus. — Aišku.

Vadinasi, komisarui jau atsiuntė kardomojo arešto protokolų kopijas.

— Kaip sekasi specialiajam būriui? Padarė kokią pažangą, apie kurią man derėtų žinoti?

Donalas padvejojo.

— Komandorei Styl įgūdžių nestinga, — galiausiai atsakė. — Vieną iš komandos narių pagrobė, bet mes ją išgelbėjome. Tie įvykiai, regis, niekaip nesusiję su įsiveržimu į VMKŽ. Sakyčiau, specialiojo būrio dėmesys… išblaškytas.

Lai Vilnaras tiki, kad pėdsakai nutrūko, užuot vedę į jo kontorą.

— Gerai. — Komisaras atsikosėjo. — Praneškite , kai sužinosite ką nors naujo.

— Taip…

Jis nespėjo užbaigti sakinio, nes ryšys nutrūko. Akimirką tebuvo girdėti statinių trikdžių šnaresys, panašus į bangų mūšos ošimą. Donalas nuleido ragelį ir pasišalino iš priimamojo nepastebėjęs miglotų, mažne neįžiūrimų, ties telefono būdelės siena virptelėjusių kontūrų, nepamatęs, kaip susirietė pamėkliški pirštai.

Tiesdama ranką delnu į viršų, šmėkla iškėlė vidurinįjį pirštą ir juo pamojavo link tarpudurio, pro kurį pranyko leitenantas.

*Užsikrušk, meiluti.*

Ksalija nugrimzdo atgal į sieną

Haraldas kreipėsi į likusius komandos narius (išskyrus Sušaną kurią iš ligoninės išleis dar negreitai) bejausmiu balsu, švelniomis akimis spinduliuodamas šaltesnį nei įprastai žvilgsnį. Jaunojo kaulų klausytojo, Leksaro, atlikta autopsija suteikė reikšmingos, įtikinamos informacijos, bent jau specialiajam būriui.

Tik neaišku, kaip rezultatus įvertintų teismas.

Donalas stovėjo atsirėmęs į sieną ant krūtinės sunėręs rankas, nelabai suprasdamas kodėl, kai įžengė į kambarį, nuo jo atokiau pasitraukė Ksalija.

— Mes, be abejo, nesunkiai galėtume bjauriuosius dvynukus…

— Aleksa kalbėjo apie įkalintus nykštukus, — …susieti su nusikaltimu. Vardan Tanato, aš mačiau juos ant stogo, kai į dangų pakilo niekur neužregistruotas pterašikšnosparnis.

— Kuris niekam nepateikė oficialaus maršruto plano ir nesileido, kad jį susektų žvalgybinės sistemos. Bėglio neužfiksavo nė vienas iš mūsų sraigtasparnių.

— Velniai griebtų.

— O, taip. Tiksliai neidentifikavome ir žaliojo nykštukų furgono. Teturime vieną užtikrintą sąsają. — Lora linktelėjo Haraldo pusėn. —Priešmirtinius daktarės d’Alkarnės atsiminimus, kuriuose išliko ją užpuolę bjaurieji dvynukai. Jei pavyks iš magistrato gauti įgaliojimą atgaline data leidžiantį Leksarui atlikti skrodimą galėsime pateikti nors kažkokį įrodymą

Aleksa pakėlė abi rankas.

— To užtektų, ar ne?

— Kad pričiuptume eilinius samdinius, — suniurzgė Viktoras. — O ne žmogžudystės užsakovus.

Haraldas lėtai pakinksėjo galva.

— Mėšlas, — burbtelėjo Aleksa.

Kelioms sekundėms kambaryje pakibo tyla. Galų gale į sieną atsišliejęs Donalas pasimuistė.

— Haraidai, tu kažką minėjai apie ginklą Apie kirvį.

Detektyvas pagūžčiojo.

— Anot Leksaro, jis iluriškas.

— Dar viena sąsaja su Iluriu, — sumurmėjo Lora. — Su kai kuriais iš tenykščių esi užmezgęs vertingas pažintis, tiesa?

Donalo antakiai pašoko viršun.

— Ten gyvenau beveik porą metų, — atsiliepė Haraldas. — Kai po tarnybos jūrų pėstininkų dalinyje perėjau į karinę policiją.

— Lyg kirvis, — iškošė Viktoras, — galėtų mus nuvesti iki krautuvėlės, kuri jį pardavė. Vienos iš daugybės jų, pasklidusių po visą šalį. Ir dar nežinia, ar ginklas išties iluriškas. Vargu ar Leksaras tuo įsitikinęs šimtu procentu.