Kaulų daina

*Čia nėra jokios šmėklos.*

— Aš tik pajuokavau, — suniurzgė milžinas.

*O…*

Aleksa nusivaipė. Ksalija puikiai gebėjo išerzinti Viktorą.

— Sakei, jog tokį tandemą… — Lora rėmėsi į galinę sieną, stovėjo užsimerkusi, mąstydama, — matei Sėlio Žnypliaus komplekse. Dar prieš tai, kai pasirodėme mudvi su Ksalija.

*Ir tave išgelbėjome.*

— Man puikiai sekėsi.

*Ką, ką?*

Viktoras išsišiepė.

— Kas yra? Jautiesi neįvertinta?

— Raminkitės, — paprašė Donalas. — Kaip žinome, tikimybė, jog šiąnakt dviejose skirtingose vietose matėme du skirtingus geltonus tandemus, praktiškai lygi nuliui. Šitą radome furgone, kuriame bjaurieji dvynukai vežė Kortindo lavoną. Sėlis Žnyplius, aišku, priklauso mūsų sekamam tinklui.

— Bjaurūs dvynukai plieniniais žandikauliais, — sumurmėjo Aleksa kalbėdama ne vien apie sutvarstytą Donalo ranką, bet ir apie tai, jog oficialiai suimti nykštukai užčiaupė nasrus ir nebeištarė nė žodžio. Kai porelei dėjo antrankius, nė vienas nesipriešino: tiesiog suglebo, privertė uniformuotus pareigūnus juos nešti ilguoju laiptatakiu, įkelti į policijos furgoną.

— Nenuostabu. — Lora atsimerkė. — Sėlis buvo prikišęs nagus — arba žnyples — prie kelių tuzinų nešvarių darbelių.

— O, jei tik galėtume juos nuodugniau patyrinėti!

— Aha. O, jei VMKŽ pavyktų ką nors išgauti iš Sėlio kūno… — pridėjo Aleksa.

Donalas atsiduso, Viktoras burbtelėjo:

— Mėšlas.

Naujieną, kad Vilhelmina D'Alkamė, vyriausioji kaulų klausytoja, teismo medicinos ekspertė, pati guli ant plieninio autopsijos stalo, jau girdėjo visa komanda. Viktoras su Haraldu ją pažinojo — pakankamai artimai, kad vadintų Mina, — todėl pastarasis ir išvažiavo į VMKŽ.

— Kažkokia nesąmonė, — pratarė Donalas. — Kam naudotis nykštukais, kad įsiveržtum į morgą ir pagrobtum Kortindo lavoną?

— Geresnio veiksmų plano nesumąstytum. — Aleksa ištiesė ranką link tandemo, tarsi norėdama jį nustumti nuo stalo, bet po sekundės žengė atatupsta. — Kas galėtų pagalvoti, kad įmanoma suorganizuoti tokį antpuolį?

— Ne, — juos nužvelgdama paprieštaravo Lora. — Donalas teisus. Kodėl puolimas surengtas būtent dabar? Kodėl priešininkai išdavė savo egzistavimą dėi vieno negyvėlio?

— Nes Kortindas kažką žinojo. — Viktoro balsas skambėjo kaip žvyras, byrantis į geležinį kibirą — Per skrodimą Mina būtų gavusi informacijos apie Juodąjį Ratą

— Išsiaiškinusi tarpininko, kuris palaikė ryšius su Kortindu, pavardę? — spėjo Aleksa. — Tiesioginio jo viršininko? Galbūt dar aukštesnio šulo?

Specialiojo būrio nariai trumpam nutilo. Po pauzės Donalas sugrūdo rankas į kišenes ir pažiūrėjo į lubas.

— Man įdomu, — prabilo, — kodėl iki šiol niekas neatliko Kortindo autopsijos. Aš suprantu, kad sąrašas lavonų, laukiančių skrodimų, nemažas, bet eilė negali būti tokia ilga, ar ne?

— Tavo nuomone, kažkas įsakė jį įkišti į sąstingio lauką? — paklausė Lora.

— Įtakingas asmuo. — Viktoras pažvelgė į Lorą nukreipė akis į Donalą — Kuris stovi ant aukštesnio valdžios laiptelio negu Mina.

— Teisingai.

— Ir su kuriuo mums derėtų šnektelėti, — pridūrė Viktoras.

Haraldas stovėjo VMKZ prieškambaryje. Jaunas kaulų klausytojas, vardu Briksanas, atnešė puodelį rožių bei dygiųjų slyvų arbatos, ir susiraukė, kai detektyvas jo paprašė pasilikti.

— Jūs pažįstate… pažinojote Miną tiesa?

— Taip, aš dirbau daktarei d’Alkamei.

— Vardan Tanato, gal žinote, kas atsitiko?

— Jei neklystu, daktarė d'Alkarnė nusprendė atlikti neteisėtą…

Kambaryje pasirodė dar vienas kaulų klausytojas.

— Tikrinti Korį buvo jos privilegija, — tarė atėjūnas. — Netgi pareiga. Sutinki, Briksanai?

— Hmm… formaliai kalbant, taip.

— To ir užtenka, ar ne, pareigūne?

— Kuo jūs vardu? — švelniai pasiteiravo Haraldas. — Atleiskit, kaulų klausytojau, aš jo nenugirdau.

— Leksaras Pindervinas. Tikiuosi, jūs sučiupsite tuos šunsnukius.

— Ko gero, jau sugavome. Bent jau vykdytojus.

Briksano kaktoje įsirėžė raukšlė.

— Tai yra eilinius galvažudžius, o ne tuos, kurie juos nusamdė?

— pasitikslino Leksaras.

— Aha, — linktelėjo Haraldas.

— Vis šis tas.

— O, taip. — Malonios detektyvo akys sumirksėjo. — Bet kokios jūsų suteiktos užuominos galbūt padėtų atsekti užsakovus.

— Daktarė d'Alkarnė nieko blogo nepadarė. — Leksaras įsmeigė žvilgsnį į savo kolegą

— Na, ir gerai. — Haraldas palietė Briksano petį. — Ji turėjo užrašų knygutę? Gal numatytų susitikimų sąrašą?

— Hmm… regis, taip… turėjo. Greičiausiai liko…

— Atneškite jį, gerai?

— Aš ne…

— Dabar. Būsiu labai dėkingas.

Briksanas nurijo seiles.

— Žinoma, pareigūne.

— Galite neskubėti.

Paskutinį kartą pašnairavęs į bendradarbį, Briksanas išėjo. Haraldas suskaičiavo iki dvidešimties, žengė prie durų ir apžvelgė metalinį koridorių. Neišvydo nė gyvos dvasios.

— Puiku. — Sugrįžęs įsitaisė ant kėdės, mostu parodė į kitą — Palaikykit man draugiją

Leksaras prisėdo.

— Ir pakalbėkite.

— Aš nieko neišgalvoju. Daktarė d'Alkarnė buvo geriausia tyrėja, kokia…

— Ir mano draugė. — Haraldas pasviro į priekį, švelniose jo akyse ūmai suspindo atšiaurus žvilgsnis. — Artima. Noriu žinoti viską .

Kaulų klausytojas gurktelėjo, keletą sykių sumirksėjo drėgmės nublizgintomis akimis.

— Man nederėjo domėtis, — tarė. — Bet ji… na, mums liepė vieną kūną palikti sąstingio lauke, ir daktarė d'Alkarnė panūdo sužinoti kodėl.

— Kas įsakė?

— Hmm… nesu tikras. Ar tai svarbu? — Leksaras jau stojosi. —Galiu atnešti…

— Truputį vėliau. Rodos, jūs nenorėjote, jog Briksanas kažką pasakytų.

— Jis nieko nenutuokia. Kai ką įtaria, bet tik todėl, kad girdėjo mano užuominas. Stokoja jautrumo, jog pajustų pats.

— Apie ką jūs šnekat? — žodžių kandumą pašalino sušvelnėjęs Haraldo tonas. — Ką pajustų?

— Pėdsakus, likusius jos pirštuose, kauluose…

Detektyvas atsilošė.

— Nesupratau?

— Daktarė d'Alkarnė atliko autopsiją nepaisydama viršesnės valdžios draudimų.

— Įsitikinęs?

— Hmm… — Leksaras sudvejojo, bet galiausiai patvirtino: — Taip.

Haraldas apsidairė. Suvokė gausiąs reikšmingą informaciją todėl, jei Briksanas sugrįš, teks jį antrankiais prirakinti prie stalo ir išsivesti Leksarą iš kambario.

— Mūsų Mina susitelkti gebėjo, tiesa?

— Taip. Geriau nei bet kuris kitas klausytojas.

— Taip gerai, kad išsaugotų priešmirtines mintis?

— O, Tanate…

— Ir į kaulus sugertų priešmirtinius vaizdus?

— Taip. — Leksaro skruostais pasruvo ašaros, bet jis nebesitramdė ir leido sau verkti. — O, taip. Ji buvo šauniausia.

Haraldas atsistojo.

— Noriu, kad ją išskrostumėte.

— Ne, — sugargė Leksaras. — Aš tesu jaunesnysis…

— Autopsiją atliksite tučtuojau.

Likę būrio nariai atvyko po valandos, skrodimui įsibėgėjus. Iš pradžių jie nusileido į žemiausią požemių lygmenį, į kamerą kur tūnojo nykštukai, sidabriniais žiedais prirakinti prie šaltos akmeninės sienos.

Nė vienas iš porelės nesiteikė bendrauti, netgi tada, kai atplevenusi Ksalija į kaukoles įkišo pirštus, kurių galiukais perbraukė smegenų vingius. Jei tik ji įstengtų skaityti mintis… deja, tokių įgūdžių neturėjo ir nūnai vos tramdė norą ilgiems savo nagams suteikti materialumą