Kaulų daina

Galingas kirtis į strėnas nusviedė jį į priekį.

Krisdamas leitenantas pariedėjo, sykiu paleido šūvį, kuris perdrėskė dukslią antrojo, į juosmenį spyrusio nykštuko palaidinę, bet tik lengvai jį sužeidė. Pastebėjęs nedidukę, tačiau sunkia koją, priklausančią pirmajam neūžaugai, smingančią tiesiai Donalui į akį, pastarasis laiku nuslydo į šoną.

Tūžmingas smūgis pataikė į kaktą, ir leitenanto akiratyje suraibuliavo geltonos fluorescencinės švieselės. Jis tučtuojau atsiklaupė ant vieno kelio, kairiuoju delnu suėmė dešiniąją plaštaką, prisitaikė, išpūtė orą — ramiai — ir spustelėjo gaiduką.

Pistoletas neiššovė.

Užsikirto…

Policijos pareigūną užgriuvę nykštukai suleido dantis jam į ranką, smulkučiu kumščiu iš apačios vožė į slėpsnas. Po stipraus smūgio dauguma vyrų nebeįstengtų priešintis, tačiau Donalas žinojo galįs iškęsti siaubingą skausmą ir nenutraukti kovos.

Jis šėrė tam, kuris pražiojo nasrus, atsuko klubą kitam, dar trimis šoniniais smūgiais pašventino kandančiojo sprandą ir nykštukas susmuko. Neūžaugos bendras pabandė galva įsirėžti į Donalo kelius — ne bailys, — tačiau leitenantas spyrė jam į pasmakrę.

Paskui suvarė kelį į tą patį taikinį, kumščiu trenkė į gerklę, ir antrasis užpuolikas išsitiesė.

Pirmasis jau krutėjo — kuo jus maitina, vyručiai, — bet Donalas bato nosimi tėškė jam į veidą, priversdamas auką nusiristi į šalį.

Tačiau nykštukai neketino jo sumušti, tenorėjo nukreipti dėmesį, idant po gobtuvais pasislėpę atvykėliai spėtų virvėmis surišti Kortindo lavoną.

Donalas pakėlė ginklą, prisiminė, kad jis užsikirtęs — patikrink, sutvarkyk ir pliek , kaip kaldavo į galvą šaudyklos vadas Rajanas, — atstūmė šliaužiklį, kairiuoju kumščiu tvojo per „Magnusą“ ir išpurtė neiššautą patroną.

Tvarkelė.

Procedūra užtruko trumpiau nei sekundę, bet tiek laiko užteko, kad pterašikšnosparnis imtų kilti atplėšdamas Kortindą nuo stogo.

— Ne, po velnių.

Vienas iš nykštukų pamėgino įsikibti jam į kulkšnį, tačiau Donalas nuspyrė įkyrius pirštus, pasitraukė atokiau ir prieš save atstatė pistoletą. Žmogystos su gobtuvais, įsistvėrusios į juodus lynus, ginklų neturėjo.

Leitenantas galėjo tuos tipus nušauti, bet niekaip nebūtų valiojęs jų pasiekti.

Jis prisitaikė.

y

Žvilgsniui nukrypus į būsimą auką, vaizdas akiratyje trumpam išskydo. Nepažįstamasis su gobtuvu įbedė akis į policininką suprasdamas, jog netrukus mirs.

Ramiau…

Donalas iškvėpė, įtempė pilvo raumenis ir smilių, prigludusį prie gaiduko.

— Kad aš nusprogčiau.

Patraukęs pirštą nuo gaiduko jis nuleido ginklą. Į plaučius įsiurbė šaltą drėgną orą.

Ar girdi?..

Ne. Esmė ta, kad nebuvo prasmės jo žudyti.

Pterašikšnosparnis tebekilo aukštyn.

Galbūt derėjo paleisti šūvį į Kortindo kūną, bet kurių ga!ų? Lavonui, kurį surištą virvėmis nešė pterašikšnosparnis, kulka nepakenktų. O pliekti į individus, pasislėpusius po gobtuvais, bet neturinčius ginklų, Donalas nenorėjo, nes teisėtą jėgos panaudojimą įsivaizdavo ne taip.

Jis dirstelėjo į nykštukus — vienas jų jau kiūtojo ant visų keturių, plūdo tamsiai raudonu, su lietaus lašais sumišusiu krauju — ir vėl pakėlė galvą. Lynai traukė negyvėlį į pterašikšnosparnį, viražu tolstantį nuo kaukolės.

— O, švenčiausia Mirtie, — ikigarsinį skrajūno gausmą gluminamai aiškiai pervėrė Aleksos balsas. — Tie laipteliai mane pribaigs.

Moteris susirietė dvilinka, švokšdama įrėmė kairįjį delną į šlaunį, kad išlaikytų pusiausvyrą. Bet nuovargis nesutrukdė jai dešiniąja ranka išsitraukti ginklą ir nukreipti vamzdį į arčiausiai esantį nykštuką.

— Nė nebandyk… — Aleksa giliai įkvėpė. — Ooo… Ne… nejudėk.

Pro tarpdurį išsvirduliavęs Ralfinkas tvirčiau įsisupo į apsiaustą idant apsisaugotų nuo liūties šuorų, ir nusitaikė į antrąjį neūžaugą. Donalas pašnairavo į kolegas, įkišo „Magnusą“ atgal į dėklą įsistebeilijo į tamsų dangų.

Kortindo palaikus įtraukė į triumą tamsios figūros su gobtuvais jau buvo dingusios. Pilvo proplėša užsivėrė, ir pterašikšnosparnis, pakrypęs ant šono, nusklendė link debesų sluoksnio, į kurį grimztant jo kontūrai blėso, kol galutinai pranyko iš akių.

Viskas. Pabėgo.

Vienas iš nykštukų prajuko.

v

Žnyplės stipriau suveržė Viktoro kaklą

— Aš klausiau… — Sėlis vogravo dusulingu balsu, lyg pats būtų smaugiamas, — kas, velniai rautų, tu esi. Ir kodėl tau parūpo šita moteris?

— Nes ji… — Viktoras prisivertė sumeluoti, — …mano sesuo.

Gnybtai, styrantys iš kairiojo dilbio, galėjo lengvai atskirti detektyvo galvą nuo kūno. Apieškojęs begalvį lavoną Sėlis veikiai atrastų ties krūtine pakibusį policijos ženklelį.

Jis kaipmat suvoktų, ką matąs, net jeigu radinys būtų aptekęs krauju. Vienaip ar kitaip, kiekviena papildoma sekundė, kurią Sušana išgyvendavo, prilygo savotiškai pergalei, ir nieko geresnio Viktoras nesumąs…

Sėlis Žnyplius užstaugė.

Į jo slėpsnas ranką įkišo šmėkla, ir galvažudys sureagavo kaip normalus vyras — susilenkė iškeldamas smakrą, šiek tiek atleisdamas gniaužtus. Viktorui to užteko. Ašmenys įdrėskė kaklą, tačiau odą išterliojęs glotnus kraujas padėjo išslysti iš žnyplių.

Pro duris ūmai įlėkė blyškiaveidė, kostiumėlį vilkinti moteris, kuri priešais save atstatė ginklą ir iššovė. Dešinioji Sėlio akis sprogo.

Ksalija prarado materialumą; kiaurai ją nukritęs lavonas dunkstelėjo į grindis kaip žalios mėsos luitas. Į šoną nusklendusios šmėklos kontūrai vėl paryškėjo.

*Kaip jautiesi?*

Viktoras vos girdimai sukrenkštė:

— Kaip niekad… gerai.

— Velnias. — Lora skubiai apžiūrėjo negyvėlius, įsitikino, jog kambaryje drybso lavonai , o ne sužeisti žmonės, kurie atsigaivelėję sieks savo šaudyklių. Tuomet pabandė išvaduoti Sušaną iš pančių, prikausčiusių ją prie kėdės.

Viktoras nusvirduliavo iki „Bubių“.

— Leisk man.

Jis pakėlė ginklus, žengė prie Sėlio kūno, chitiną perveriančių kulkų kruša sudraskė lavono riešą. Paskui sukišo „Bubius“ į dėklus, įsikibo į mažne nukirstas žnyples ir jas timptelėjo.

— Beveik…

Detektyvui vėl patraukus ašmenis, jos šliurksėdamos atitrūko nuo rankos. Viktoras prisiartino prie Sušanos, užsimojo žnyplėmis ir vienu kirčiu perpjovė virves.

— Šaunuolis, — tarė Lora.

Sušana pagaliau apalpo, nuslydo nuo kėdės. Komandore su Viktoru spėjo sugauti moterį anksčiau, nei ji atsitrenkė į grindis.

*Manau…*

Jų pusėn atsklendė Ksalija.

*…galima sakyti, kad mūsų pastangos nenuėjo ant šuns uodegos.*

Lora nužvelgė kruvinus, aplinkui tysančius negyvėlius.

— Aha, — atsiliepė, — galima.

Po trijų valandų visi būrio nariai, neskaitant Haraldo, įsitaisė kvotos kambaryje, šimtajame policijos štabo aukšte. Ant stalo gulėjo dėmėtas, geltonas tandemas.

— Ir ką? — išsižiojo Viktoras. — Turėtume grasinti dviračiui, kol jis prabils?

Bemaž nematoma Ksalijos ranka įsikibo į rėmą likusi jos kūno dalis pleveno kaip dūmas.