Kaulų daina

— Kapotas saugus? — Lora vilkėjo darbinį kostiumėlį, tačiau apdaras nesutrukdė užsiropšti ant variklio dangčio, nes smailūs batelių kulniukai pakeitė formą ir susiplojo į tvirtus, storus puspadžius.

— Šaunuolė, sesute.

Komandore apgraibomis užčiuopė pistoletą, kyšantį ties juosmeniu, patikrino, ar jis prisegtas dėkle, per petį įstrižai persimetė rankinę ir mitriai šoko ant tvoros. Prilipo prie jos kaip katė, pasirengusi sliuogti aukštyn, į tinklą įsikibo rankomis bei kojomis.

Virš vielų užtvaros rangėsi ir sukinėjosi it skustuvas aštrus laidas. Tačiau Lora iki jo nusigavo susitelkusi, pasiruošusi akistatai. Moteris sugriebė laidą abiem rankomis. Tas įniko spurdėti bei blaškytis, bet galų gale tarp pirštų įkalinta atkarpa suglebo.

Po akimirkos Lora persiropštė per vielinį tinklą ir nusileido kitoje pusėje.

Štai dar vienas darbelis , kurio gyva nebūčiau pajėgusi atlikti.

Kai jos kulnai palietė žemę, aštrusis laidas vėl ėmė krutėti, bet kol kas vangiai.

— Jei aš negrįšiu…

“Žiežula“ blykstelėjo priekinėmis šviesomis.

— Taip, taip, būtinai. — Komandore atidarė rankinę, įbedė akis į stambesnį, viduje glūdintį ginklą: trisdešimt penkto kalibro „Bubį“. Šiek tiek smulkesnį už šaudyklę, kurią nešiojosi Viktoras, bet pakankamai galingą, kad mirtinai suvarpytų aukas.

Automobilio salone į kamuoliuką susisuko pūkuotas pavidalas. Išskėtęs ūsus Spyglius užsimerkė ir prisnūdo.

Jis padarė, ką galėjo — perdavė žinią kitiems katinams, pamatė, kaip Viktoras įžengė į aptvertą teritoriją. Išklojo Lorai, kokiame name dičkis lankėsi. Dabar viskas priklausė nuo jos.

Mašinoje tvyrojo malonus, šiltas oras. Po kelių sekundžių Spyglius ėmė alsuoti lėčiau, patrūkčiojo letenėles, sapnuodamas gaudynes, dar labiau atsipalaidavo. O „Žiežula“ budrumo neprarado. Stebėjo, kaip Lorai sekasi, kol toji smuko tarp krovininių padėklų ir dingo iš akiračio.

Užblokavus nuvažiavimą, žaliasis furgonas bei limuzinas buvo priversti likti padangių greitkelyje. Niekas nesumąstė užtverti kitos aukštyn vedančios atšakos, antra vertus, persekiotojams stigo patrulinių automobilių. Po kurio laiko, išvydus antrą milžinišką vilkiką, Donalui tapo akivaizdu, kad jiems kils keblumų.

Šešetas masyvių transporterių lėkė neįtikėtinai sparčiai, nors ir tempė didžiules priekabas. Matyt, tuščias.

— Paskubėk, — vairuotojo paprašė leitenantas. — Aplenk tuo prakeiktus vilkikus.

— Aš juos matau, bet pro tarpus neprasisprausiu, — suniurnėjo Ralfinkas. — Tik ne tuomet, kai… velnias.

Pirmieji trys griozdai, bildantys greitosiomis juostomis, susigretino ir ėmė važiuoti lėčiau. Įkandin burzgiantis Haraldo motociklas netruko juos pasivyti.

Vos tiktai „Fantomas“ pamėgino prasmukti pro plyšį, skiriantį du vilkikus, pastarieji suartėjo šonais, užkirsdami kelią, ir Haraldui teko atsitraukti.

Pravažiavimą užblokavo dar pora gremėzdiškų transporto priemonių. Šeštoji, atskubėjusi į pagalbą, sekė pavymui kitų penkių, nenumaldomai mažinančių greitį.

— Po šimts.

Prabilęs į mikrofoną, seržantas valdymo centrui nupasakojo padėtį. Aleksa nenuleido akių nuo Donalo, kuris išsitraukė „Magnusą“, patikrino, ar ginklas užtaisytas, grąžino atgal į dėklą. Ji prikando lūpą.

— Kas yra? — paklausė leitenantas.

— Jie gerai organizuoti. — Moteris įsistebeilijo pirmyn. — Iki šiol veikė nepriekaištingai. Įdomu, ką toliau planuoja daryti?

Seržantas nuleido mikrofoną.

— Už kaukolės kiekvienąjuostą užtverėme barikadomis. Įvažiavę į tunelį, laukan jie neišsigaus.

Tuo pat metu Donalas kai ką pastebėjo: aukštai danguje šmėkštelėjo šešėlis.

— Abejoju, kad jie ketina pasprukti keliu.

— Gal juokau…

— O, štai ir Haraldas, — įsiterpė Aleksa.

Motociklas šovė pro siaurėjančią ertmę ir po kelių sekundžių išsiveržė priešais vilkikus. Šešetuko užnugaryje važiuojantys civiliai pristabdė automobilius, nusuko juos į kelkraščius. Priekyje viena mašina riedėjo aiškiai per lėtai, kitų trijų vairuotojai, kiek Donalas įžvelgė, pasistengė nutolti nuo didžiųjų, padangių greitkelį blokuojančių transporterių, vis žvilgčiodami į užpakalinio vaizdo veidrodėlius.

Vienas iš vilkikų pirmagaliu dunkstelėjo į lėtaeigio automobilio bagažinę. Už vairo sėdintis žmogus supanikavo, nučiuožė per dvi juostas, veikiai išlygino ratus ir iki dugno įspaudė akceleratoriaus pedalą. Tolumoje žaliąjį furgoną bei limuziną vijosi „Fantomas“.

Staiga nakties tamsą pervėrė serija ryškių žybsnių.

— Kokio velnio Haraldas šaudo? — pasviręs arčiau seržanto, Donalas pabandė įžiūrėti, kas vyksta kelyje.

— Verčiau neklausk, — atsiliepė Aleksa. — Esu tikra, kad jis elgiasi pagal taisykles.

— Žinoma, — suprunkštė Ralfinkas. — Na, gal kas pasiūlys, kaip juos aplenkti?

Vilkikai burzgė taip lėtai, jog civilių mašinoms teko visiškai sustoti. Seržantas susižvalgė su leitenantu; abu vyrai linktelėjo ir nuleido salono langus. Ralfinkas, kurio veidas virto įtampos kauke, artinosi prie taikinių, sykiu stengėsi neiškrypti iš tiesaus kurso.

Lygiagrečiai pliekiantiems Donalui bei seržantui prisireikė ištuštinti visą apkabą, kol pavyko susprogdinti užpakalinę padangą. Kai toji pagaliau driokstelėjo, reginys žiūrovams atėmė žadą. Ralfinkas žaibiškai pasuko vairą į kairę, nes vilkikas išslydo iš juostos ir atsitrenkęs į kaimyną sukėlė grandininę reakciją.

Ralfinkas kulnu tvojo per stabdžio pedalą, bemat užtraukė rankinį, ir limuzinas nučiuožė šonu. Vilkikai savo ruožtu įniko talžytis vieni į kitus. Avarija užsibaigė tikra katastrofa, nes į vieną krūvą susigrūdo keturi iš šešių gremėzdų, o penktasis pasvyravęs apsivertė. Nenukentėjo tiktai šeštas, spėjęs pristabdyti, neįsisprausti tarp ketvertuko, kuris su trenksmais pralaužė centrinę tvorelę ir išsiveržė į priešingas juostas.

Iš vilkiko, riogsančio ant šono, plūstelėjo liepsnos.

Policininkų limuzinas sustingo.

— Sugebėsi pravažiuoti? — Donalas pamojo į taką, atsivėrusį tarp nuolaužų. — Ana ten?

— Aišku. — Ralfinkas padidino variklio apsukas. — Nenorit trumpam stabtelėti?

— Tiesiog žiūrėk į kelią. — Leitenantas jau grūdo atsarginę apkabą į „Magnusą“.

Aleksa nutylėjo, kietai sučiaupė lūpas: ji sumetė, jog Ralfinkas norėjo pagelbėti į spąstus pakliuvusiems vilkikų vairuotojams; bet Donalas ir seržantas buvo sutelkę dėmesį į persekiojimą.

Ties Haraldo motociklu baltai sublykčiojo šūviai, tamsusis limuzinas nukrypo nuo tiesios linijos, bet jo vairuotojas mikliai išlygino mašiną. Dabar nuo oranžine spalva apšviestų, milžiniškoje kaukolėje žiojinčių nasrų juos skyrė mažiau nei minutė kelio. Gaudynės įsibėgėjo.

Donalas iškišo galvą pro atvirą langą ir persisvėręs, primerkęs akis, kurias svilino sūkuringi šuorai, įsižiūrėjo į dangų. Nieko. Negi pasivaideno…

O, štai.

— Prakeikimas. — Jis nėrė atgal į saloną. — Toji baidyklė didelė. Turbūt pterašikšnosparnis.

— Vardan Mirties, kąjie sumąstė? — burbtelėjo seržantas.

— Nežinau, — atsiliepė leitenantas, — bet mes privalome pasistengti, kad savo kėslų bėgliai neįgyvendintų.

Griebęs mikrofoną seržantas paprašė valdymo centro atsiųsti sraigtasparnius, deja, įvykiai klostėsi pernelyg greitai: visi suvokė, kad laiko praktiškai nebeliko.

Priešakyje orą vėl perskrodė balta ugnis; šįsyk tamsus limuzinas žviegdamas padangomis nuslydo skersai greitąją juostą, trenkėsi į centrinę tvorelę ir atšoko. Donalas kone įtikėjo, kad vairuotojui pasisekė suvaldyti automobilį, tačiau tas palingavo, Haraldas dar du kartus iššovė, ir užpakalinės padangos subliuško.