Kaulų daina

Iš keistų jutimų stokos piršosi pora išvadų: čia nebuvo jokių paslėptų, rafinuotų spąstų, negana to, vaizdas, kurį Viktoras šiek tiek anksčiau regėjo, neturėjo nieko bendra su iliuzijomis.

Neaišku, kodėl atsivėrę vartai išleido du nykštukus, riedančius ant geltono kaip kanarėlė dviviečio dviračio… bet būtent juos detektyvas ir matė. Arba berniukus dvynukus, prisiklijavusius netikras barzdas.

Snaiperis ėmė dejuoti ir virpėti.

Gerai.

Spyglius, benamis kačiukas, nukurnėjo kiaurai šešėlius. Jis driuokė per sienelę, apibarstytą butelių duženomis, kurios privalėjo atbaidyti įsibrovėlius iš žmonių giminės, atimti jiems norą ropštis ant mūro; rainis savo ruožtu vinguriavo tarp aštrių šukių be jokio vargo.

Gan veik murklys užsiropštė ant negyvo medžio, panašaus į kreivą šleivą, nakties fone stypsantį skeletą, ir nudūmė sausa šaka, siekiančia namo stogą. Aukštybėse, po mėnesienos paspalvintais debesimis, sklandė nikterelis; bet Spyglius žinojo, kokią grėsmę jis kelia. Todėl netrukus jau tūnojo po surūdijusiu vandens baku ir laukė, kol skrajūnas pralėks.

Iš kitos stogo pusės į katinėlį smigo gelsvos akys. Jos priklausė ne myriovilkiui, o paralapei, tačiau spinduliavo anaiptol ne draugišką žvilgsnį. Vos tiktai Spyglius suvokė, į kokią pavojingą padėtį jis pateko, tamsoje ūmai sužibo keturios purpurinės akys, prie kurių netrukus prisijungė dar dvi poros.

Paralapė sumirksėjo išvydusi ilgakojus, raumeningus katinus, po akimirkos apsisuko, švystelėjo pūkuota uodega ir pranyko. Dar po sekundės vienas iš ketvertuko, senas pilkšvas miauklys nudraskyta ausimi, prisiartino prie vandens bako, po kuriuo gūžėsi Spyglius.

Kitos katės liko sargyboje. Jos gerokai nutolo nuo pažįstamų teritorijų.

Nulenkęs galvą atėjūnas įsispoksojo į mažylį rainį. Nors ir nelengvo charakterio, pilkasis katinas buvo doras bei patikimas. Bent taip dingojosi Spygliui, kuris atsakydamas įbedė į jį akis. Abu katinai — senas karys ir ryžtingai nusiteikęs jauniklis — stebeilijosi vienas į kitą dalindamiesi informacija, kuri plūdo painiais, erdvėlaikio gelmes varstančiais kačių ryšio kanalais.

Spyglius ėmė murkti.

Vyresnis pilkšius apsigręžė ir nuskuodė per stogą. Jo palydovai uždelsė kelias sekundes, kol suvokė, kas nutiko; galų gale taip pat nėrė į nakties tamsą, nurūko susitikti su Lora Styl.

Spintelėje Mina rado atsarginį mediko chalatą — švarų ir maloniai kvepiantį, — užsimetė jį ant savo drabužių. Pirštu perbraukė įrankių lagaminą, bet nusprendė nepajėgsianti prakeikto svorio nutįsti per du aukštus.

Ji turėjo mažesnį, kelioninį, užtrauktuku susegamą instrumentų futliarą. Gavo dovanų iš Aldinovo, vaikino, su kuriuo draugavo mokydamasi doktorantūroje. Tačiau kuo labiau didėjo tikimybė, kad Mina sėkmingai kils karjeros laiptais ir jį nustelbs, tuo mažiau vyrukas ja domėjosi. Aldinovas mėgavosi turtuolio gyvenimu (tiksliau, pinigų neskaičiavo jo tėvai) ir įteikdamas naudingą, bet brangią dovanėlę, tokią kaip patogius nešioti instrumentus, pasielgė išmintingai.

Romanas baigėsi bjauriai, ir Mina vos neišmetė blizgančio futliaro, idant tas neprimintų jos kvailumo. Susiturėjusi išsaugojo instrumentus, bet jais naudodavosi tik esant reikalui, kai būdavo per sunku tampytis pilną komplektą.

Kaulų klausytoja įkišo dėžutę į chalato kišenę, pažiūrėjo į veidrodėlį, spindintį vidinėje spintelės durų pusėje, ir jas užtrenkė. Iš drabužinės išniro tiesiai į autopsijos kambarį Nr.3, kuriame žvilgėjo tušti, įdubę plieniniai darbastaliai su nuotakais ir antiseptikų purkštukais.

Grindų plytelių dėmės netepliojo, amžinoje dezinfekcinių medžiagų miglelėje, pakibusioje šaltoje erdvėje, vyravo švarus, jokiais kvapais neatsiduodantis oras. Nūnai vietinę atmosferą papildė beveik neįžiūrimos garų sruogelės, nes Mina atsiduso įžengusi į patalpą, kuri tiek daug jai reiškė — kurioje pasijusdavo gyva.

Ironiška mintis privertė moterį nusišypsoti ir palinguoti galva. Ji perėjo autopsijos kambarį, atidarė trigubas duris, nė sykio neatsigręždama patraukė nuožulniomis plieninėmis grindimis, vingiuojančiomis į Korį, kur gulėjo Melfakso Kortindo lavonas.

Po kojomis kažkas subildėjo. Kaulų klausytoja stabtelėjo.

— Kas, vardan Tanato?..

Mina mažumėlę palūkuriavo, bet garsai nepasikartojo. Rodės, jog tolumoje praūžė traukinys, tačiau po laboratorijų kompleksu jokie tuneliai nesidriekė. Jei dėl gausmo kaltas keistas geologinis arba kitoks neaiškios kilmės procesas, tuomet nieko baisaus. Vis dėlto apie netikėtus šurmulius reikės parašyti ataskaitą.

Štai dar viena priežastis savo užduotį atlikti mitriai ir patykomis.

Po balta, plona kaulų klausytojos oda pastebimai suspurdėjo širdis. Kišenėje Mina sužvejojo dėklą, eidama jį atsegė, išsitraukė ilgą, laibą skalpelį.

Prie septyniakampės Kortindo kameros sustojo ir nužvelgė koridorių, bet nepajuto nieko, išskyrus šaltą prakaitą, kuriuo aplipo liesas jos kūnas. Grindis vėl sudrebino vibracijos. Šįsyk abejonių nekilo.

Nežinia, kas čia vyko, bet jai grėsė pavojus.

— Užsikruškit.

Dešimtmečius trukę medicinos mokslai, politiniai žaidimai su pasipūtėliais valdžios šulais, skausmingiausios kaulų klausytojos disciplinos — visa tai nusilupo sluoksniais palikdami įgimtą užsispyrimą.

— Tiesiog… užsikruškit.

Mina kumščiu tvojo į kristalinį užrakto mechanizmą, sumontuotą kameros pakraštyje, ir žybtelėjęs kerų laukas ėmė blankti. Blėstančiame švytėjime sustingęs miglotas pavidalas virto eiliniu lavonu, niekuo nesiskiriančiu nuo tūkstančių kitų palaikų, kuriems teko lindėti vietiniuose požemiuose.

Tiesa, šį kartą kažkam knietėjo kūną išvogti.

Kažkam, kas sugebėjo įsilaužti į morgą… Į jos valdas. Mina tūžmingai įpjovė Melfakso Kortindo galvą, išterliodama skalpelį tąsiu, sutirštėjusiu krauju.

Griebtis kitų instrumentų nebeliko laiko, bet nieko tokio. Kaulų klausytoja įsikibo į pjūvio kraštą ir nuplėšė skalpą. Iki pečių įsispraudė į kamerą, veikė ryžtingai, stengėsi nepaisyti koridoriuje nugriaudėjusio sprogimo, kuris sudraskė metalą, orą užtvindė griausmu bei dulkėmis.

Aš tave girdžiu.

Lyžtelėjusi atidengtą kaukolę, Mina pajuto niekuo neapdorotą, sūrų jos skonį.

Kortindai , aš tave girdžiu.

Moteris pakėlė galvą, praskėstų pirštų galiukais palietė kaulą ir ėmė ieškoti konkrečios dainos, slypinčios užuomazginėse struktūrose…

Į Minos kulkšnis įsikibo rankos.

— NE!

Galingi gniaužtai atplėšė ją nuo Kortindo.

— Ne…

Nutrūkus sąlyčiui, vyriausioji medikė-klausytoja suvirpėjo.

— Meldžiu, ne…

Į šaltą dulkėtą orą Miną išvilko dvi nedidukės figūrėlės, savo ūgiu nesiekiantys nė keturių pėdų, bet stambūs ir stiprūs vyrai. Regėdama ledines porelės akis moteris akimoju suprato, kad visos taisyklės — ir tos, kurias sulaužė, ir tos, kuriomis vadovavosi, — prarado bet kokią reikšmę. Šiandien ji neteks gyvybės.

Vienas iš žemaūgių kilstelėjo kirvį, raibuliuojantį nuosekliomis kerų bangomis, gebantį perrėžti kiečiausio akmens ar metalo luitą, kąjau kalbėti apie biologinius audinius. Nykštukas praviepė lūpas, bet jo išraiška šypsenos nepriminė.

Susitelk. Atkartok vaizdą.

Mina kietai užsimerkė, prisiminė mokslų disciplinas.

Prisiminė skausmą.

Susite…

Visata aptemo.

Ir užgeso.