Kaulų daina

Asmens tapatybė ant pažymėjimo nurodyta nebuvo. Sekundę kitą detektyvas svarstė, ar nevertėtų apsimesti šauliu, užsidėjus kerais šarvuotą jo liemenę ir pasiėmus ginklą. Bet kas, jei apačioje stovintys sargybiniai pažinojo snaiperį iš matymo ar net su juo bičiuliavosi?

O gal Viktoras paprasčiausiai nenorėjo šitoje landynėje palikti savo mėgstamo odinio švarko.

Pakratęs galvą jis stvėrė šautuvą su optiniu taikikliu, patikrino, kaip ginklas subalansuotas, ištraukė dėtuvę su penkių pailgų šovinių apkaba. Jeigu vyrukas, nūnai gulintis be sąmonės, ir turėjo papildomos amunicijos, šioji glūdėjo kokioje nors slaptavietėje, kurios atskleisti jis dabar, suprantama, niekaip nevaliojo.

Viktoras įsimetė apkabą į švarko kišenę, paskutinį kartą apžiūrėjo snaiperį — tas tipas išgyvens, jei per artimiausias kelias valandas jį kas nors ras — ir išėjo iš kambario. Tiek laiptinėje, tiek likusioje nutriušusio pastato dalyje, regis, niekas netūnojo, tad policininkas mitriai, bet tyliai nusileido į pirmą aukštą.

Apačioje, peržengęs šukes, kurių netrūko ant grindų, nėrė po laiptatakiu, prieblandoje pagrabaliojo ranka, kol aptiko padorią slėptuvę. Ilgavamzdį įstūmė į plyšį, skiriantį pakopą ir lūžusią lentyną — jis krapštėsi spintoje, kurios duris kažkas seniai nuplėšė ir jas, ko gero, panaudojo vietoj prakurų.

Na, štai. Puiku. Komplekso teritorijoje šautuvas pernelyg kristų kitiems į akis, bet, jei prispirtų būtinybė, Viktoras grįžtų į pastatą ir iš po laiptų išgriebtų toliašaudį ginklą. Penkiais šūviais paklotų porą ar net daugiau persekiotojų.

Kairiajame delne jis pakilnojo žalvarinę plokštelę, nukulniavo laukan bei uždarė duris. Manantys, kad jos apkerėtos, bet neturintys detektoriaus, nepastebės jokių permainų. Jei rankose vis dėlto laikys atitinkamą prietaisą, įsilaužimo pėdsakus bemat užfiksuos. Šiaip ar taip, Viktoras nieko negalėjo padaryti.

Raižytame skersgatvyje detektyvas sustojo, budriai nužvelgė komplekso apylinkes ir išdaužytus, priešingame name juoduojančius langus. Tuomet į plaučius įtraukė oro, sulaikė kvapą, giliai atsiduso.

Jis išniro į gatvę, nudrožė tiesiai link pagrindinių vartų. Žingsniavo tariamai atsipalaidavęs, trykšdamas pasitikėjimu savimi. Nors viduje jautė nervinę įtampą. Nuo adrenalino pertekliaus oda ėjo pagaugais, tarp menčių piestu stojosi gyvaplaukiai.

Už vielinio tvoros tinklo kažkas nukreipė prožektoriaus spindulį Viktoro pusėn.

Jie dūmė gatvėmis, bet kol kas į atviras persekiojimo lenktynes nesivėlė. Tiesą sakant, žmogų, vairuojantį automobilį žaliais priešakiniais žibintais, turėjo stebinti policininkų stoka. Jis porą sykių prašvilpė pro raudoną šviesoforo signalą.

Antra vertus, laikrodis rodė po vidurnakčio, ir dabar visa kompanija kirto anaiptol ne patį maloniausią Vulkano Slėnio rajoną,dar žinomą Kraujo alėjos vardu. Šiose apylinkėse patrulinės mašinos važinėdavo konvojumi arba išvis čia nelįsdavo.

— Man tai nepatinka, — sumurmėjo Aleksa, sėdinti Donalui iš kairės.

— Ralfinkas žino, ką daro, — iš priekio atsiliepė seržantas.

— Aha. — Leitenanto veidą iškreipė vypsnis, kuris po pusės sekundės pranyko. — Bet kodėl anas tipas lekia taip sparčiai?

— Nes gali, — paaiškino Ralfinkas. — Veikiausiai, apsirūpinęs diplomatiniais ženklais.

— Arba…

Donalas neužbaigė minties, nes po prietaisų skydeliu cyptelėjo radiotelefonas. Seržantas pastvėrė mikrofoną.

— Nulis-septyni-devyni klauso. Kas yra?

— Leitenantas Riordanas su jumis?

— Taip.

— Galima su juo pakalbėti?

Leitenantui pasvirus pirmyn, seržantas jam perleido ryšio įrenginį. Išsivyniojęs laidas nutįso iki keleivio sėdynės atlošo. Donalas nuspaudė mikrofono mygtuką.

— Čia Riordanas.

— Sere, kaulų klausytoja Karin liepė jums pranešti, kad buvo įsilaužta į VMKŽ.

— Ką? — išsižiojo seržantas.

— Neįmanoma, — suniurnėjo Ralfinkas.

— Žuvo keturi asmenys, įskaitant daktarą d'Alkarnę.

— Kaip sakėt? — Donalas dirstelėjo į Aleksą. — Vilhelmina d'Alkarnė?

— Teisingai. Mes užfiksavome nuo lavoninės pusės nuvažiuojantį žalią furgoną. Greičiausiai su vogtu kroviniu .

— Pavogtu? Iš morgo?

— Sere, kaulų klausytoja Karin prašė jums pasakyti, jog pradingo direktoriaus Kortindo kūnas.

— Po velnių, — suniurzgė Donalas.

Mikrofonas tebeveikė signalo priėmimo režimu. Leitenantas vėl paspaudė mygtuką kad pašnekovas išgirstų jo balsą. — Ar galite susisiekti su komandore Styl?

— Deja, ne, sere. Bet mes bandome.

Už lango praskriejo statiniai. Kraujo alėja staiga nutolo apačion, nes limuzinas stačiu įvažiavimo keliu užlėkė ant dešimtjuosčio padangių greitkelio. Donalas suvokė, jog Ralfinkas mygo akceleratorių iki dugno, kol variklis ėmė kaukti.

— Kas atsitiko?

— Priekyje matau jūsų žmogų iš ambasados.

— Taip, bet…

— Ir jis prisigretino prie žalio furgono.

Leitenantas padėbsojo į vairuotoją, vėl spragtelėjo mikrofonu.

— Centre, ar galite apibūdinti žalią furgoną? Kuris pasišalino nuo VMKŽ?

— Ne, sere.

— Mėšlas.

— Privalome suderinti veiksmus su kitais mūsų automobiliais, — tarė Aleksa. — Ar sugebėtume kelią užtverti?

Nors ir retas, eismo srautas judėjo spėriai. Pakeliui iki sankryžos — kaukolės, ištįsusios į tūkstančio pėdų aukštybes, nasrų, — tebuvo vienas atsišakojimas.

— Centre, — prabilo Donalas, — skelbiama visuotinė parengtis. Klausykit, ar atsirastų pora laisvų mašinų, kurios užblokuotų šiaurinį keturiasdešimt septintą nuvažiavimą? Mums reikia užkardos.

— Sere. — Balsą palydėjo griausmingas traškesys. Galop: — Nurodymas Įvykdytas. Du automobiliai tuojau uždarys kelią.

Greitkelis nudriko viražu, o leitenantas sekundei įžiūrėjo baltai purpurinius švyturėlius, tvyksinčius priešakyje ir toli apačioje: žemutiniame gatvių lygyje iškilo patrulių barjeras.

— Centre, šauniai padirbėjote. Mes matome, kaip prie įtariamojo prisijungia žalias furgonas, galbūt tas, kurį minėjote.

— Perduosiu informaciją kitiems.

Baltai purpuriniai švyturėliai sumirgėjo ir tuščioje dešiniojoje gigantiškos kaukolės akiduobėje. Į pagalbą skubėjo dar daugiau patrulinių mašinų. Tačiau Ralfinko trasoje nebuvo regėti jokių kliūčių. Žaliasis furgonas ir Ilurio ambasados limuzinas padidino tempą, sprukdami nuo persekiotojų.

Staiga greitąja juosta praūžė pailgas kaulų spalvos motociklas. Žiūrint, kaip jis rūksta, atrodė, kad automobiliai stovi vietoje. Ralfinkas krūptelėjo.

— Tanatas griebtų, kas ten?..

— Tai Haraldas, — nuramino vairuotoją Aleksa.

Dokų komplekso pakraštyje prie vielų tvoros privažiavo žemagrindė, prašmatni „Žiežula“, kuri artėdama link aptvaro tarytum susigūžė.

Virš vielinio tinklo nuvilnijo sidabriškos bangos, kurios išnyko, vos tik atsilapojo „Žiežulos“ durelės. Lora išlipo laukan, nuleido kojas ant degutbetonio, išraižyto trūkio linijomis.

— Ji apkerėta, sesute, — murmtelėjo komandore. — Ar galėtum kaip nors pagelbėti?

Priešakiniai žibintai sužvilgo ryškiau. Mašina pariedėjo pirmyn ir šonu, iš keleivio pusės prigludo prie vielų. Sidabriniai impulsai, kurie vėl šovė per tinklą, puslankiu smigo žemyn tarytum paklusdami traukos jėgai. Tiesiai virš „Žiežulos“ pajuodavo dalis tvoros: kerų srovę automobilis nukreipė per savo važiuoklę.