Kaulų daina

Apiplėšimų ir Vaidenimosi skyriuje dirbo tikri profesionalai. Kai į diplomatinį rajoną prisistatė Donalas su Aleksa, vyrai iš A ir V jau tūnojo savo vietose.

Jų budėjimo postai apsupo Ilurio ambasadą dviem koncentriniais ratais. Haraldas, kurio romiose akyse buvo matyti nuovargis, surengė atvykėliams parodomąją ekskursiją, pavedžiojo juos nebyliomis gatvėmis.

— Bičiuliai iš A ir V konfiskavo klastotojų šutvės limuziną, — tarė detektyvas, kai visi trys iš skersgatvio išniro į Kūgiavorio Heptagoną.

Aleksa išsišiepė. Donalas į transporto priemonę dirstelėjo akies krašteliu, nepasukdamas galvos, nes stebėti čionykštį rajoną galėjo ir įtariamasis arba jo bendras.

Tarp senoviškų, diplomatams, ambasadoms, kai kurioms turtingoms Tristopolio šeimoms priklausančių pastatų įprastas, sekimui pritaikytas automobilis, pavyzdžiui, kepyklos furgonas, pernelyg kristų į akis. Užtat limuzinas tamsiais stiklais tiko kuo puikiausiai.

— Kas sėdi salone? — paklausė Donalas.

— Man menkai pažįstamas vaikinas, vardu Ralfinkas, su vyresniu partneriu, seržantu, regis, išmanančiu savo darbą.

— Labai gerai.

Aleksa palietė Haraldo ranką.

— Tau būtina pailsėti.

— Ne.

— Hmm… aš žinau, jog mudu ką tik susipažinome, — tarė Donalas, — bet ji teisi, bičiuli.

— Velniava. — Haraldo balsas kaip visada skambėjo švelniai. —Tiek to. Senasis mano seržantas mėgdavo kartoti, esą suprasti, jog tau laikas atsipūsti, gali tiktai kolegos.

Trijulė stovėjo po gatvės žibintu. Haraldas pasirausė kišenėje, iškrapštė maisto dėžutę, atšovęs dangtelį atkišo ją palydovams.

— Išalkę?

— Eee… ne, ačiū, — sumurmėjo leitenantas. Dėželėje išvydo gėlių vainiklapius, dauguma kurių švytėjo oranžiniu ir tamsiai purpuriniu atspalviais. — Neįsivaizduoju, kaip tu juos valgai.

— Nieko kito į burną nededa, — pastebėjo Aleksa. — Mes jį praminėme ponu Švelniasieliu.

— Aišku. — Donalas pažvelgė į Haraldą, kramsnojantį lapelius. —Apie kokį seržantą kalbėjai?

— O, Šunsnukį Belrūnį, kaip jį vadindavome.

— Anuomet, kai tarnavai…

Detektyvas nukreipė akis į Aleksą, vėl pažiūrėjo į leitenantą ir maloniai nusišypsojo.

— “Karinguose septintukuose“.

Armijos laikais Donalui retai kada tekdavo susitikti su vyrais iš 777-osios brigados, tačiau tie keli, kuriuos regėjo, pateisino savo „prakeiktų komandosų“ pravardę. Kartą jis matė, kaip senas vienaakis seržantas iš 777-osios sudorojo šešis karinius policininkus ir tik paskui nužygiavo į kareivines pasiduoti.

— Ponas Svelniasielis, — pratarė Donalas.

Haraldas vėl šyptelėjo.

— Na, kuo užsiimsime? — pasiteiravo Aleksa.

— Įprasta veikla. — Uždaręs maisto dėžutę, detektyvas ją paslėpė kišenėje. — Išsirinksime patogiausias vietas ir lauksime.

Nieko naujo. Sekimo procedūrą sudarė nuolatinio stebėjimo procesas, kurį protarpiais nutraukdavo poreikis nusišlapinti. Rimčiausiu iššūkiu tapdavo nuobodulys bei mieguistumas.

Kažkur užnugaryje atgijęs suurzgė variklis.

— Sakai, lauksime? — burbtelėjo Donalas.

— Aš kartais klystu.

Į aveniu įsuko tamsus automobilis, priešakiniais žibintais spinduliuojantis atgrasų, vaiskiai žalią švytėjimą. Vairuotojas nuspaudė akceleratoriaus pedalą, ir mašina pralėkė pro šalį. Šastelėjęs nuo akmeninio medžio, į tamsias padanges nuplasnojo roplio pavidalo gekošikšnosparnis.

— Prakeikimas, — iškošė Aleksa.

Nuo šaligatvio atšlijo limuzinas, podraug atsivėrė keleivio durelės.

— Ei, bičiuliai, jus pavėžėti? — įjuos kreipėsi žilaplaukis kvadratiniais žandikauliais: Haraldo minėtas seržantas. — Verčiau negaiškit laiko.

Prabangaus automobilio kapotas krypo ne ten, kur nurūko mašina žaliomis šviesomis, bet vairuotojas mitriai jį apsuko ir sustojo greta Aleksos bei Donalo. Pastarasis atšovė dureles, įstūmė kolegę į saloną, pats nėrė įkandin.

— Keliaukite, — pamojo Haralas. — Aš jus pasivysiu.

— Puiku.

Leitenantas, sekdamas seržanto pavyzdžiu, užtrenkė duris, ir staigiai išaugęs pagreitis įspaudė jį į sėdynės atlošą.

— Žiūrėk, kad tavęs nepastebėtų, — sumurmėjo vairuotojui. Koks ten jo vardas? — Hmm… tu Ralfinkas, tiesa?

— Aha. Bet jūs turbūt juokaujat. Tas šunkara jau pranyko man iš akių.

Žviegdamas padangomis limuzinas įveikė kairįjį posūkį ir vis didėjančiu greičiu nušvilpė pirmyn.

Ties Silvano bei Penki šimtai ketvirtosios aveniu sankryža stūksojo raudonas kaip kraujas, aštriabriaunis bokštas, aplinkinėse vietovėse garsėjantis savo išlinkiais, juodais, į akis panašiais ovalo formos langais ir keistais, pro paradines duris kursuojančiais lankytojais.

Ant vienos iš trylikto aukšto palangės, greta nekrotoninio, į sieną smengančio kabelio gūžėsi pilkas katinas. Tamsiai raudonos jo akys sekė ambasados automobilį, kurį vijosi limuzinas, šiam iš paskos braukianti menkesnių apimčių mašina ir pavymui eikliai lekiantis kaulų spalvos motociklas.

Miauklys sumirksėjo.

Po akimirkos grakščiai užšoko ant kabelio — grėsmingos, pražūtį žadančios bedugnės nepaisė — ir nutipeno iki kito stogo, nekreipdamas jokio dėmesio į automobilio persekiojimą. Nuo tada, kai jaunasis Spyglius išklojo naujienas Delvinui, senajam patinui apkramtyta ausimi, informaciją vieni kitiems perdavė dar du katinai. Tačiau Lorą labiau sudomins tai, kas vyko dokuose.

Ji laukė žinių, įsitaisiusi ant Dumsiojo bokšto, kuris stiebėsi į aukštybes purpurinio dangaus fone.

Viktoras nykščiais spustelėjo gerklę, ir snaiperis dusdamas užkriokė — paralyžiuotos balso stygos jokių kitų garsų neišgavo. Kol kas šaulys nenutuokė, ko reikia užpuolikui. Sis tesiekė parodyti, kad nori sukelti skausmą.

Nori ir moka.

— Žemaūgė moteris, — tyliu, kimiu, baimę kurstančiu balsu prabilo Viktoras. — Žaliomis akimis. Ar esi ją matęs?

— Ne… — pašnibždomis iškrenkštė snaiperis. — Aš ne…

Detektyvas vėl suspaudė gniaužtus, ir aukos nugara išsirietė, bet

galūnės išliko suglebusios. Viktoras iš pradžių apdorojo pečius bei klubus, kurių sąnarius šiuo metu turėjo svilinti agoniškas skausmas.

— Galbūt ji paimta į nelaisvę?

— Aš… taip! — šaulys pabandė iškelti ranką, bet tepajėgė krustelėti pirštą. — Ana ten… Sėlis. Laiko… kalinę.

Milžinas pašnairavo į langą.

__v

— Tame komplekse? Sėlis Znyplius?

Snaiperis sukinkavo galva, išsproginęs akis.

— Su kaline? — Viktoro žandikaulius persmelkė virpulys. — Kalbėk.

— Atsivežė… šiąnakt.

— Ką tokią? Koks jos vardas?

Bet sužalotas vyrukas jau purtė smegeninę: jei žinotų vardą jį, be jokių abejonių, išduotų.

— Kokiame pastate?

— Trečiame… korpuse.

Viktoras nenumanė, apie kurį statinį jis šneka, tačiau tikslintis nesiruošė: siekiant išsaugoti psichologinį pranašumą, reikia apsimesti, kad žinai praktiškai viską.

— Ką dar papasakosi?

Šaulys pakratė galvą.

Porą sekundžių Viktoras varstė auką įdėmiu žvilgsniu. Kai snaiperis atsipeikėjo, baimė ir sąmyšis palaužė jo valią atsakymus padėjo išgauti trumpi, aiškūs klausimai… deja, dabar detektyvas nenutuokė, kokiomis dar konkrečiomis smulkmenomis galėtų pasidomėti.

— Kitą kartą — tarė, — atidžiau rinkis darbdavį.

— Ne, tu…

Viktoras vožė kumščiu.

Tam atvejui, jei per pirmą kratą kas nors praslydo pro akis, jis kruopščiai peržiūrėjo sumušto žmogaus kišenes ir pagaliau ištraukė pailgą žalvarinę plokštelę su drakono sparno emblema, priklausančia „KalTransPort“ eksporto bei importo kompanijai, vienintelei beveik teisėtai Sėlio Znypliaus bendrovei.